Visos mūsų maldos kasdieninės,
Viešpatie, duok tėviškės dangaus…
Tik tenai pailsusios krūtinės,
Po visų kelionių atsigaus.
Skaitykite daugiau..
Maldos gyvenime yra lyg kvėpavimas, kurio kartais net nepastebime, bet be jo gyventi negalime. Be tų žinomų prašymų, yra ir tyliosios maldos, kurios vyksta širdyje, kai mes tiesiog esame. Pavyzdžiui, senovės krikščionių asketai tikėjo, kad giliausia malda yra vadinama „Jėzaus malda“, kai kartojamas trumpas šauksmas: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs“. Tai nebuvo tik žodžiai, o būdas visą dėmesį sutelkti į Dievą, netgi dirbant paprastus darbus.
Įdomu tai, kad kai kurios pamaldos tradicijos turi specialias valandas, skirtas melstis už tuos, kurie yra toli ar kenčia. Tai rodo, kad mūsų bendravimas su Dievu apima ir rūpinimąsi kitais, net jei mes jų nematome. Maldos galia slypi ne ilgyje, o nuoširdume. Net trumpas atsidūsėjimas Dievo link gali būti galingesnis už ilgą, bet tuščią kalbėjimą. Taigi, kasdienė malda yra ne tik prašymas, bet ir nuolatinis ryšys su tuo, kas amžina.