Laisvos valios ir visko žinojimo konfliktas yra vienas iš seniausių ir sudėtingiausių klausimų religijos filosofijoje. Jis kyla iš paprastos, bet giliai paradoksalios įžvalgos: jei Dievas yra viską žinantis ir jau prieš žmogui gimstant žino kiekvieną jo sprendimą, nuodėmę ir pasirinkimą, ar žmogus iš tikrųjų turi laisvą valią? Ar jis renkasi pats, ar tik atlieka vaidmenį scenarijuje, kurio pabaiga buvo parašyta dar prieš pirmą jo kvėpavimą? Šis klausimas nėra abstrakti logikos užduotis — jis paliečia patį žmogaus orumą, atsakomybę ir tikėjimo prasmę.
Paradoksas kyla iš dviejų teiginių, kuriuos daugelis religijų laiko tiesa: Dievas yra viską žinantis, o žmogus turi laisvą valią. Tačiau jei Dievas jau dabar žino, ką tu padarysi rytoj, ar tu gali padaryti kitaip? Jei negali, tai atrodo, kad tavo pasirinkimai yra neišvengiami. O jei gali, tai atrodo, kad Dievo žinojimas nėra absoliutus. Ši įtampa sukuria filosofinį mazgą, kurį teologai ir mąstytojai bando atrišti jau tūkstančius metų.
Viena iš klasikinių krypčių teigia, kad Dievo žinojimas nėra priežastinis. Tai reiškia, kad Dievas žino, ką tu pasirinksi, bet Jo žinojimas nesukelia tavo pasirinkimo. Pagal šį požiūrį Dievas mato visą laiką vienu žvilgsniu — praeitį, dabartį ir ateitį — tarsi žmogus matytų visą upę iš paukščio skrydžio. Upės tėkmė nėra sukurta žiūrovo; jis tik mato ją visą iš karto. Tačiau kritikai pastebi, kad toks aiškinimas neatsako į esminį klausimą: jei ateitis yra Dievui žinoma kaip faktas, ar ji gali būti kitokia? Jei ne, tai ar žmogus iš tiesų renkasi?
Kita kryptis siūlo, kad Dievas žino visas galimybes, bet ne būtiną rezultatą. Tai vadinama „atviros ateities“ požiūriu. Pagal jį Dievas žino visus įmanomus scenarijus, bet žmogaus laisva valia nulemia, kuris iš jų taps tikrove. Tai panašu į medį, kurio šakos yra galimybės, o žmogus renkasi, kuria šaka eiti. Tokiu atveju Dievas nėra scenarijaus autorius, o visų galimų kelių žinovas. Šis požiūris išsaugo laisvę, bet kai kuriems atrodo, kad jis silpnina Dievo visžinojimą.
Trečias požiūris, dažnai pasitaikantis mistinėse tradicijose, teigia, kad Dievo žinojimas ir žmogaus laisvė nėra prieštaravimas, nes Dievas veikia kitame būties lygmenyje. Pagal šią mintį Dievas žino žmogaus pasirinkimus ne todėl, kad jie yra iš anksto nulemti, bet todėl, kad Dievas yra už laiko ribų. Žmogus renkasi laisvai laike, o Dievas mato tuos pasirinkimus iš amžinybės perspektyvos. Tai panašu į tai, kaip skaitytojas žino romano pabaigą, bet veikėjai vis tiek priima sprendimus savo pasaulyje. Tačiau šis palyginimas turi ribas, nes romano veikėjai nėra tikri žmonės, o tik autoriaus kūriniai.
Galiausiai lieka moralinis klausimas: jei Dievas iš anksto žino, kad žmogus pasirinks blogį, ar teisinga jį teisti už tai, ko jis negalėjo išvengti? Šis klausimas yra vienas iš sunkiausių. Kai kurie teologai atsako, kad Dievas teisia ne už neišvengiamą veiksmą, o už širdies nuostatą — už tai, kas žmogus yra, o ne tik už tai, ką jis padaro. Kiti teigia, kad Dievas suteikia pakankamai malonės, kad žmogus galėtų rinktis gėrį, net jei Dievas žino, kad jis to nepadarys. Dar kiti mano, kad Dievo teismas yra metafora, o tikrasis Dievo tikslas — gydyti, o ne bausti.
Laisvos valios ir visžinojimo konfliktas neturi vieno galutinio atsakymo. Jis yra vieta, kur susitinka logika, tikėjimas, metafizika ir žmogaus patirtis. Galbūt šis klausimas išlieka ne todėl, kad jis neišsprendžiamas, bet todėl, kad jis verčia žmogų mąstyti apie savo laisvę, atsakomybę ir santykį su Dievu. Ir galbūt tikroji jo vertė yra ne atsakyme, o pačiame ieškojime.