Jehova (hebr. YHWH) yra vienas iš seniausių ir svarbiausių Dievo vardų, vartojamų hebrajiškoje Biblijoje. Šis vardas siejamas su Izraelio Dievu, kuris apsireiškė patriarchams, pranašams ir visai tautai. Tetragramatonas, sudarytas iš keturių hebrajiškų raidžių, yra laikomas švenčiausiu Dievo vardu, kurio tikslus tarimas iki šiol nėra žinomas. Dėl šio vardo šventumo žydų tradicijoje jis nebuvo tariamas garsiai, o vietoj jo vartoti pakaitiniai žodžiai, tokie kaip Adonai arba HaŠem.
Istoriškai šis vardas buvo suvokiamas kaip Dievo artumo ir Jo veikimo pasaulyje ženklas. Kai Dievas apsireiškė Mozei degančiame krūme, Jis pasakė: „Aš Esu, Kas Esu“, taip nurodydamas savo amžinumą ir nepriklausomybę nuo kūrinijos. Šis pasakymas tapo pagrindu suprasti YHWH kaip Dievą, kuris yra pats būties šaltinis. Vėlesnėse tradicijose šis vardas įgijo dar gilesnę teologinę reikšmę, susijusią su Dievo sandora, ištikimybe ir Jo veikimu istorijoje.
Hebrajiško vardo kilmė ir raida
Tetragramatonas YHWH yra vienas iš seniausių Dievo vardų, aptinkamų Senajame Testamente. Hebrajų kalboje balsiai nebuvo rašomi, todėl tikslus tarimas nėra išlikęs. Žydų tradicija, siekdama išlaikyti šio vardo šventumą, vengė jį tarti ir vietoj to naudojo kitus kreipinius. Tai lėmė, kad tikroji tarimo forma buvo pamiršta, o vėlesni skaitytojai galėjo tik spėlioti, kaip šis vardas skambėjo senovėje.
Viduramžiais krikščionių raštininkai, siekdami užrašyti šį vardą su balsiais, sujungė YHWH priebalsius su balsiais iš žodžio Adonai. Taip atsirado forma Jehova, kuri paplito Vakarų krikščionybėje ir ilgą laiką buvo laikoma tinkamu Dievo vardo tarimu. Šiuolaikiniai biblistai dažniau renkasi formą Jahvė, kuri, jų manymu, labiau atitinka senovinę tarimo tradiciją. Nepaisant to, abi formos yra naudojamos įvairiuose vertimuose ir teologiniuose tekstuose.
Dievo vardo reikšmė Senajame Testamente
Dievo vardas YHWH Senajame Testamente yra susijęs su Dievo apsireiškimu, Jo veikimu ir sandora su Izraelio tauta. Šis vardas nurodo Dievą, kuris yra amžinas, nekintamas ir veikiantis istorijoje. Apsireiškimas Mozei degančiame krūme yra vienas svarbiausių momentų, kuriame Dievas pats atskleidžia savo vardą ir jo prasmę. Tai nėra tik žodis, bet Dievo tapatybės ir Jo santykio su žmonėmis ženklas. Vardas YHWH taip pat siejamas su Dievo ištikimybe, nes Jis nuolat primena savo pažadus ir juos įvykdo.
Šis vardas Senajame Testamente vartojamas tūkstančius kartų, todėl jis yra vienas iš pagrindinių Dievo pavadinimų. Jis išreiškia Dievo artumą savo tautai ir Jo veikimą istorijoje. Dėl šios priežasties YHWH tapo centrine sąvoka žydų ir krikščionių teologijoje, o jo vartojimas liturgijoje ir vertimuose buvo nuolat aptarinėjamas.
Vardo vartojimas krikščionybėje
Krikščionybėje Dievo vardas Jehova arba Jahvė vartojamas skirtingai, priklausomai nuo tradicijos ir vertimo. Kai kurie senesni vertimai, ypač anglų kalba, dažnai naudojo formą Jehovah. Modernūs vertimai dažniausiai renkasi žodį Viešpats, taip sekdami žydų tradicija nevartoti Dievo vardo tiesiogiai. Akademiniuose tekstuose dažniausiai vartojama forma Jahvė, nes ji laikoma artimesne istorinei tarimo formai.
Krikščioniškoje teologijoje šis vardas siejamas su Dievo apsireiškimu Senajame Testamente ir Jo veikimu per istoriją. Nors Naujojo Testamento tekstuose Tetragramatonas tiesiogiai nevartojamas, ankstyvieji krikščionys suprato Jėzaus misiją kaip Dievo pažadų įvykdymą, todėl YHWH vardas išliko svarbus teologiniuose svarstymuose.
Jehova Jehovos liudytojų tradicijoje
Jehovos liudytojai ypatingai pabrėžia Dievo vardo vartojimą ir teigia, kad tikrasis Dievo vardas yra Jehova. Jų vertime šis vardas vartojamas tūkstančius kartų, net ir ten, kur originalūs graikiški rankraščiai jo neturi. Jie mano, kad Dievo vardo vartojimas yra būtinas tikram garbinimui ir kad šis vardas turi būti žinomas visiems tikintiesiems. Ši tradicija išsiskiria iš kitų krikščioniškų bendruomenių būtent dėl ypatingo dėmesio Dievo vardo atkūrimui.
Jehovos liudytojų teologijoje vardas Jehova yra ne tik Dievo pavadinimas, bet ir tikėjimo tapatybės dalis. Jie pabrėžia, kad Dievas turi asmeninį vardą, kurį žmonės turi vartoti, ir kad šis vardas yra esminis norint suprasti Dievo valią. Dėl šios priežasties jų bendruomenėje šis vardas vartojamas dažniau nei kitose krikščioniškose tradicijose.