Dervišas – tai musulmonų sufizmo tradicijos asketas, priklausantis vienai iš dervišų brolijų (tarikatų). Pats žodis kilęs iš persų darvīš – „vargšas“, „neturtėlis“, ir nurodo ne tiek materialinį skurdą, kiek dvasinį nusistatymą: atsisakymą prisirišti prie pasaulio, kad žmogus galėtų visiškai atsiverti Dievo artumui. Dervišai siekia gyventi paprastai, kukliai, nuolankiai, o jų tikslas – vidinis apsivalymas, širdies ramybė ir mistinis susivienijimas su Dievu.
Istoriškai dervišai atsirado VIII–X amžiuje, kai islamo pasaulyje ėmė formuotis sufizmas – mistinė islamo kryptis, pabrėžianti meilę Dievui, vidinę maldą ir asmeninį dvasinį kelią. Dervišų brolijos išplito nuo Anatolijos iki Indijos, o kiekviena jų turėjo savas praktikas, mokytojų linijas ir dvasines disciplinas. Vieni dervišai gyveno klajodami, kiti – vienuolynuose (tekėse), dar kiti – kaip atsiskyrėliai. Tačiau visus juos jungė tas pats idealas: tapti „vargšais Dievo akivaizdoje“, t. y. atsisakyti egoizmo ir pasitikėti vien Dievo valia.
Dervišų gyvenimas pasižymėjo griežtu asketizmu. Jie praktikuodavo ilgas maldas, pasninką, tylą, meditaciją ir nuolatinį Dievo vardo kartojimą (dhikr). Kai kurios brolijos išgarsėjo savo ypatingomis praktikomis. Pavyzdžiui, mevlevių dervišai, dar vadinami „sukančiaisiais dervišais“, atlikdavo ritualinį šokį sema, kuriame sukdamiesi aplink savo ašį siekdavo pasiekti dvasinę ekstazę. Kitos brolijos pabrėžė muziką, poeziją, tylą ar net fizinį ištvermingumą kaip dvasinio kelio dalį.
Religinėse istorijose dervišai dažnai vaizduojami kaip išminties ir nuolankumo pavyzdžiai. Sufizmo literatūroje gausu pasakojimų apie dervišus, kurie, gyvendami skurde, pasiekė vidinę laisvę ir tapo dvasiniais mokytojais. Vienas žymiausių sufizmo poetų – Džalal ad-Dinas Rūmis – pats buvo susijęs su dervišų tradicija, o jo poezija iki šiol laikoma dvasinės meilės ir vienybės su Dievu viršūne. Tokie pasakojimai pabrėžia, kad tikrasis dervišo kelias nėra egzotiškos praktikos, o širdies apsivalymas ir meilė Dievui.
Šiandien dervišai egzistuoja daugelyje musulmoniškų šalių, nors jų vaidmuo ir statusas skiriasi. Kai kuriose vietose dervišų brolijos yra oficialiai pripažintos ir gerbiamos kaip kultūrinio paveldo dalis, kitur – ribojamos ar net persekiojamos. Vis dėlto dervišų tradicija išliko gyva: jų maldos, muzika, poezija ir asketinis gyvenimo būdas ir toliau liudija sufizmo siekį – atrasti Dievą ne išoriniuose ritualuose, bet žmogaus širdies gelmėje.