Šiboleto terminas turi nepaprastai įdomią istoriją, kuri prasideda nuo vieno dramatiškiausių epizodų Senojo Testamento pasakojimuose. Pats žodis šibbolet hebrajiškai reiškia „varpa“ arba „upelio srovė“, tačiau jo reikšmė tapo kur kas platesnė. Teisėjų knygos 12 skyriuje pasakojama, kaip gileadiečiai, kovodami su efraimais, naudojo šį žodį kaip kalbinį testą. Efraimai negalėjo ištarti „š“ ir vietoje to sakydavo sibbolet. Ši tarties klaida tapo lemtinga – ji išduodavo jų kilmę ir kainuodavo gyvybę. Taip iš paprasto žodžio gimė simbolis, reiškiantis ribą tarp „savų“ ir „svetimų“.
Per šimtmečius šiboletas tapo metafora, apibūdinančia bet kokį žodinį ar kultūrinį testą, kuriuo nustatoma, ar žmogus priklauso tam tikrai bendruomenei. Kalba čia tampa ne tik komunikacijos priemone, bet ir tapatybės ženklu. Šiboleto terminas pradėtas vartoti lingvistikoje, sociologijoje, religijotyroje ir net politikoje, kai norima pabrėžti, kad tam tikri žodžiai, frazės ar tarties ypatybės gali atskleisti žmogaus kilmę, įsitikinimus ar grupinę priklausomybę. Tai gali būti tiek subtilūs dialekto bruožai, tiek specifiniai terminai, kuriuos supranta tik tam tikra bendruomenė.
Religiniame kontekste šiboleto idėja įgauna dar gilesnę prasmę. Tikėjimo bendruomenės dažnai turi savitus žodžius, formuluotes ar net maldos būdus, kurie tampa savotiškais „šiboletais“. Pavyzdžiui, ankstyvojoje krikščionybėje tam tikros teologinės frazės – kaip „Jėzus yra Viešpats“ – veikė kaip tikėjimo atpažinimo ženklai. Vėlesniais amžiais doktrininiai ginčai tarp krikščioniškų bendruomenių sukūrė savas formuluotes, kurios tapo tapatybės ženklais: vienos bendruomenės jas priimdavo, kitos atmesdavo. Tokiu būdu šiboleto principas persikėlė iš karo lauko į teologijos ir liturgijos sritis.
Šiboleto terminas taip pat naudojamas apibūdinti situacijas, kai tikėjimo bendruomenė reikalauja tam tikrų išpažinimų ar formuluočių, kad žmogus būtų laikomas „savuoju“. Tai gali būti tiek oficialūs tikėjimo išpažinimai, tiek neformalūs bendruomenės įpročiai. Kai kurie teologai šį reiškinį vertina kritiškai, matydami jame pavojų, kad tikėjimas gali būti redukuotas iki žodžių tikslumo, o ne širdies nuostatos. Kiti pabrėžia, kad bendros formuluotės padeda išlaikyti tikėjimo vienybę ir apsaugo nuo klaidamokslių. Taigi šiboleto idėja religijoje tampa diskusijų apie tapatybę, vienybę ir autentiškumą dalimi.