Kenotafas – tai tuščias kapas, paminklas žmogui, kurio kūnas palaidotas kitur arba apskritai nerastas. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos: kenos („tuščias“) ir taphos („kapas“). Tai simbolinis atminimo ženklas, skirtas pagerbti mirusįjį, net jei fizinio palaidojimo vietos nėra.
Kenotafai atsirado labai seniai. Antikoje jie buvo statomi žuvusiems mūšiuose, nuskendusiems jūroje ar dingusiems be žinios. Tokie paminklai leisdavo bendruomenei atlikti laidotuvių apeigas ir išreikšti pagarbą, net jei kūno nebuvo įmanoma pargabenti. Viduramžiais kenotafai paplito valdovų ir šventųjų kultuose: kartais buvo statomi papildomi simboliniai kapai vietose, kur jų atminimas buvo ypač gerbiamas.
Religiniame kontekste kenotafas įgauna dar gilesnę prasmę. Krikščionybėje jis gali būti naudojamas pagerbti kankinius, kurių kūnai buvo sunaikinti ar paslėpti, taip pat piligrimystės vietose, kur tikintieji norėjo turėti fizinį atminimo tašką. Kai kuriose bažnyčiose kenotafai statyti šventiesiems, kurių relikvijos buvo išsklaidytos arba nepasiekė konkrečios bendruomenės. Tokie paminklai veikė kaip dvasinio ryšio ženklas – vieta maldai, pagerbimui ir atminčiai, net jei tikrasis kapas buvo toli.