Žodis „konsensusas“ kilęs iš lotyniško consensus – „sutarimas“, „bendras pritarimas“, „vieninga nuomonė“. Lotynų kalboje šis terminas buvo vartojamas tiek politiniuose, tiek filosofiniuose tekstuose, žymint ne priverstinį, o laisvai pasiektą bendrą sprendimą. Romos politinėje kultūroje consensus reiškė visuomenės sluoksnių pritarimą valdžiai, o filosofijoje – harmoningą proto ir valios sutarimą. Iš lotynų kalbos žodis pateko į daugelį Europos kalbų, išlaikydamas tą pačią pagrindinę prasmę: bendras, laisvai pasiektas sutarimas.
Šiuolaikinėje kalboje „konsensusas“ dažniausiai vartojamas apibūdinti situacijai, kai grupė žmonių pasiekia bendrą sprendimą be balsavimo ar prievartos. Tai nėra vienbalsiškumas, bet veikiau bendras pritarimas, kai visi gali gyventi su priimtu sprendimu. Politikoje konsensusas reiškia kompromisą, mokslinėje bendruomenėje – bendrą ekspertų nuomonę, o kasdienėje kalboje – tarpusavio supratimą. Šis žodis turi ir moralinį atspalvį: jis pabrėžia ne tik sprendimo rezultatą, bet ir procesą, kuriame žmonės klausosi vieni kitų ir ieško bendro kelio.
Religinėje tradicijoje „konsensusas“ įgijo ypatingą reikšmę, ypač ankstyvosios krikščionybės laikais. Bažnyčios tėvai dažnai kalbėjo apie consensus fidelium – „tikinčiųjų sutarimą“, kuris buvo laikomas Šventosios Dvasios veikimo ženklu. Tai reiškė, kad tikėjimo tiesos nėra nustatomos vieno žmogaus autoritetu, bet gimsta iš bendros Bažnyčios patirties ir maldos. Ši idėja išliko iki šių dienų: teologijoje konsensusas dažnai suprantamas kaip dvasinis sutarimas, kylantis ne iš politinių derybų, o iš bendro tikėjimo.
Religinėse istorijose konsensuso idėja pasirodo daug anksčiau nei pats žodis. Pavyzdžiui, Apaštalų darbų pasakojime apie Jeruzalės susirinkimą matome vieną pirmųjų krikščioniškų konsensuso pavyzdžių. Apaštalai ir bendruomenės vyresnieji susirinko spręsti, ar pagonių krikščionys turi laikytis Mozės Įstatymo. Po ilgų diskusijų jie pasiekė bendrą sutarimą, kurį tekstas apibūdina žodžiais: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė gera…“ Tai nėra politinis kompromisas, bet dvasinis konsensusas, kuriame sprendimas gimsta iš bendros maldos ir klausymosi.
Kitas ryškus pavyzdys – Senojo Testamento pasakojimas apie Mozę ir Izraelio vyresniuosius. Kai Mozei reikia paskirti septyniasdešimt vyrų, kurie padėtų jam vadovauti tautai, sprendimas priimamas bendru sutarimu: bendruomenė pritaria, o Dievas patvirtina jų pašaukimą. Tai vienas ankstyviausių konsensuso modelių, kuriame žmogiškas sutarimas ir dieviškas patvirtinimas veikia kartu.
Net Jėzaus mokyme konsensuso idėja pasirodo netiesiogiai. Palyginime apie susitaikymą Jėzus ragina: „Susitark su savo priešininku, kol esi kelyje.“ Tai ne teisinis patarimas, o kvietimas ieškoti sutarimo, kuris išvengia konflikto ir atveria kelią taikai. Tokiu būdu konsensusas tampa ne tik socialine, bet ir dvasine vertybe.