Dešimt Dievo įsakymų (arba Dekalogas) yra pagrindinės moralinės taisyklės, kurias, pagal Bibliją, Dievas perdavė Mozei ant Sinajaus kalno. Šie įsakymai yra esminė dalis žydų ir krikščionių religinių tradicijų, ir jie apibūdina elgesio normas, kurias tikintieji turėtų laikytis savo santykiuose su Dievu ir kitais žmonėmis.
Toliau pateikiami Dešimt Dievo įsakymų, pritaikyti krikščionims, ypač pagal Romos katalikų bažnyčios katekizmą, remiantis Išėjimo knyga ir Pakartoto Įstatymo knyga, su aiškia ir modernia kalba. Šie įsakymai pabrėžia tikėjimą vienu Dievu, sekmadienio, kaip Viešpaties dienos, šventimą ir moralinį elgesį, tokį kaip pagarba tėvams ar svetimo turto ir santuokinių ryšių negeidimas. Skirtingai nuo antrojo rinkinio, čia pirmasis ir antrasis įsakymai sujungti į vieną, o dešimtasis padalytas į du – apie svetimo vyro ar moters ir svetimo turto negeidimą, taip išskiriant skirtingus moralinius principus.
Dešimt Dievo įsakymų (krikščionių)
- Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
Tikėk ir garbink vienintelį tikrąjį Dievą, atmesdamas bet kokias kitas dievybes ar stabus. - Netark Dievo vardo be reikalo.
Gerbk Dievo vardą, naudok jį tik su pagarba ir venk tuščio ar nepagarbiojo minėjimo. - Švęsk sekmadienį.
Skirk sekmadienį, Viešpaties dieną, poilsiui, maldai ir Dievo garbinimui. - Gerbk savo tėvą ir motiną.
Mylėk ir klausk savo tėvų, rodydamas jiems pagarbą ir rūpestį, kad būtum palaimintas. - Nežudyk.
Saugok žmogaus gyvybę kaip šventą ir niekada jos neatimk. - Nepaleistuvauk.
Išlik ištikimas santuokoje, gerbdamas šeimos šventumą ir meilės įsipareigojimus. - Nevok.
Gerbk kitų nuosavybę ir nevok to, kas tau nepriklauso. - Nekalbėk netiesos.
Sakyk tiesą ir venk melagingų liudijimų ar apkalbų, kurios kenkia artimui. - Negeisk svetimo sutuoktinio.
Gerbk kitų santuokinius ryšius ir nekurk netinkamų minčių ar troškimų. - Negeisk svetimo turto.
Būk patenkintas tuo, ką turi, ir negeisk to, kas teisėtai priklauso kitiems.
Toliau pateikiamas 10 įsakymų rinkinys yra artimesnis originaliam Biblijos tekstui, ypač žydiškajai tradicijai, ir išlaiko formalesnes formuluotes, kaip jos užrašytos Išėjimo knygoje ir Pakartoto Įstatymo knygoje. Jame aiškiai išskiriamas draudimas garbinti stabus ir pabrėžiamas šabo (šeštadienio) šventimas. Skirtingai nuo pirmojo įsakymų rinkinio, dešimtasis įsakymas sujungia geismą į vieną draudimą, o kalba yra tikslesnė, atspindinti Senojo Testamento dvasią.
Dešimt Dievo įsakymų (žydiškoji tradicija)
- Neturėk kitų dievų, tik mane vieną: Šis įsakymas ragina tikėti vienu Dievu ir nepripažinti kitų dievybių. Tai pabrėžia monoteizmą ir ištikimybę vieninteliam tikrajam Dievui.
- Nedaryk jokių stabų: Įsakyme draudžiama kurti ar garbinti stabus ar kitus fizinius atvaizdus, skirtus dievams. Tai susiję su pirmuoju įsakymu ir stiprina įsipareigojimą tik vienam nematomam Dievui.
- Netark Dievo vardo be reikalo: Šis įsakymas draudžia netinkamai naudoti Dievo vardą, ragindamas pagarbą Dievo šventumui ir vengti jo vardo tuščio minėjimo.
- Švęsk šabo dieną: Šis įsakymas nurodo vieną dieną per savaitę – šabą (šeštadienį) – skirti poilsiui ir Dievo garbinimui. Krikščionys dažniausiai švenčia sekmadienį kaip Viešpaties dieną.
- Gerbk savo tėvą ir motiną: Įsakymas ragina gerbti tėvus, užtikrinant šeimos santykių stiprybę ir kartų tęstinumą.
- Nežudyk: Šis įsakymas draudžia tyčinį žmogžudystę, pabrėžiant gyvybės šventumą.
- Nepaleistuvauk: Įsakymas draudžia neištikimybę santuokoje ir ragina saugoti šeimos šventumą bei ištikimybę.
- Nevok: Šis įsakymas draudžia vagystes ir skatina gerbti kitų nuosavybę.
- Neliudyk melagingai prieš savo artimą: Įsakymas draudžia melagingus liudijimus ir pabrėžia teisingumo bei sąžiningumo svarbą visuomenėje.
- Negeisk savo artimo žmonos, turto ar nieko, kas jam priklauso: Įsakymas ragina negeisti kitų žmonių turto, žmonos ar kitų jiems priklausančių dalykų, skatindamas pasitenkinimą tuo, ką žmogus turi.
10 Dievo įsakymų yra moralinės ir etinės gairės, kurios padeda tikintiesiems palaikyti teisingus santykius su Dievu ir kitais žmonėmis.
Dešimt Dievo įsakymų kilo iš Senojo Testamento, tiksliau – Išėjimo ir Pakartoto Įstatymo knygų, kur jie apibūdinami kaip „dešimt žodžių“ (hebr. Aseret ha-Dibrot), gautų Mozės ant Sinajaus kalno. Judaizme jie laikomi pagrindine Sandoros su Dievu santrauka ir vis dar recituojami sinagogose. Krikščionybėje tie patys įsakymai tapo universaliu moralės kodeksu, tačiau skiriasi jų numeracija: katalikai seka Augustino tradicija, o protestantai – žydišką skaičiavimą. Islame nėra pažodinio dekalogo, bet Korane pateikti beveik identiški moraliniai principai – tikėjimas vienu Dievu, tėvų pagarba, draudimas žudyti, svetimauti, vogti ir meluoti. Panašios dorovės taisyklės sutinkamos ir senovės Artimųjų Rytų bei graikų išminties tekstuose, todėl Dekalogas laikomas bendra Abraomo religijos moraline ašimi.
Pagal Bibliją, tie, kurie sąmoningai laužo Dievo įsakymus, laikomi nusigręžusiais nuo Dievo valios ir pasirenkančiais dvasinę mirtį. Senojo Testamento pranašai įspėja, kad toks žmogus „nutraukia Sandorą“ ir užsitraukia teismą, o Naujajame Testamente pabrėžiama, kad „nuodėmės atlygis – mirtis“, tačiau atgaila ir tikėjimas gali atkurti ryšį su Dievu. Krikščioniškoje tradicijoje tai suvokiama ne kaip kerštas, o kaip atskyrimas nuo Dievo šviesos, amžinas dvasinis atšalimas, vadinamas pragaru. Korane nesilaikymas Dievo nurodymų (ypač širkas – garbinimas kito dievo) laikomas sunkiausiu nusikaltimu prieš Alachą; toks žmogus praranda palaimą pomirtiniame gyvenime ir laukia jo Ateities teismas (Yawm ad-Dīn), po kurio teisūs įeina į rojų, o atmetusieji Dievo valią patenka į ugnį (Jahannam). Abu tekstai sutaria, kad įstatymo laužymas nėra tik taisyklių nepaisymas, o dvasinės tvarkos išardymas, griaunantis žmogaus ryšį su Kūrėju ir pačiu gyvenimu. Krikščionybėje įsakymai tapo įstatymo ir malonės jungtimi – ne tam, kad suvaržytų, bet kad parodytų, kas yra gėris ir tiesa, o žmogus laisvai pasirinktų teisingą kelią. Tai ne „valdymo įrankis“, o dvasinės tvarkos konstitucija, kuri formavo civilizacijos sampratą apie sąžinę, teisingumą ir atsakomybę.