Didaskalija, dar vadinama Autoritetingas mokymas (kopt. ⲡⲥⲁϫⲉ ⲛ̄ⲧⲉ ⲡⲉⲓⲥⲁϫⲉ; angl. Authoritative Teaching, taip pat Authoritative Discourse; NHC VI,3), yra ankstyvasis gnostinis traktatas, parašytas maždaug 100–150 m. po Kr. ir išlikęs koptų kalba Nag Hamadžio bibliotekos šeštajame kodekse. Šis kūrinys užima unikalią vietą tarp II amžiaus religinių tekstų, nes jame nėra sudėtingos mitologijos apie dievybių hierarchijas, būdingos Valentino ar Seto gnostinėms mokykloms. Vietoj to jis pateikia gilią psichologinę ir etinę sielos dramą, naudodamas ryškias metaforas apie žvejybą, prekybą ir vestuves, siekiant parodyti žmogaus dvasinio nuopolio gylį bei būtinybę sugrįžti į dvasinę tėvynę.
Kūrinio ašis yra sielos prigimtis, kuri apibūdinama kaip dangiška, invisible (nematoma) ir kilusi iš Pleromos (pilnatvės). Autorius vaizduoja sielą kaip dangiškojo Jaunikių nuotaką, kuri nusileido į materialų pasaulį ir čia tapo „geismo, neapykantos ir pavydo broliu“. Šis susitapatinimas su materija tekste įvardijamas kaip sielos liga ir aklumas, kai ji, apsvaiginta materialaus pasaulio „nežinojimo vyno“, nebepažįsta savo tikrųjų brolių bei Tėvo.
Pagrindinis traktato tikslas – įspėti skaitytoją apie klastingus materialaus pasaulio spąstus, kurie yra parengti Adversoriaus (priešininko). Materiali tikrovė čia prilyginama viešnamiui, kuriame siela praranda savo gėdą ir tyrumą, pasiduodama laikinoms aistroms. Autorius siekia pažadinti žmogaus racionaliąją dalį, kad ši atpažintų apgaulę ir pradėtų ieškoti „dvasinės medicinos“, kuri vienintelė gali sugrąžinti gebėjimą regėti dvasinę šviesą.
Sielos kaip žuvies ir žvejo metafora
Viena įspūdingiausių teksto dalių yra sielos palyginimas su žuvimi, kurią bando sugauti piktasis žvejys. Autorius rašo, kad šio pasaulio valdovas paspendė „paslėptus tinklus“ ir naudoja įvairius masalus – pinigus, garbę, kūno grožį ir puikybę. Šie masalai sielai atrodo saldūs, tačiau jų viduje slypi mirtinas kabliukas, kuris, sielai tik paragavus malonumo, brutaliai ištraukia ją iš laisvės į vergiją.
Šis „žvejybos“ vaizdinys puikiai iliustruoja gnostinį požiūrį į materialią tikrovę kaip į pavojingą sferą, kurioje kiekvienas juslinis potyris gali tapti dvasinio žlugimo priežastimi. Autorius pabrėžia, kad Adversorius nuolatos budi, todėl ir siela privalo būti kaip nepalaužiamas kovotojas (atletas), kuris neleidžia sau užmigti dvasiniame miege. Tik tas, kuris atsisako šio pasaulio „prekių“ ir „maisto“, gali išvengti patekimo į dvasinį tinklą, vedantį į amžiną pražūtį.
Dvasinis prabudimas ir sugrįžimas į pilnatvę
Sielos išsivadavimas šiame traktate prasideda nuo savivokos ir dvasinio alkio „nemirtingam maistui“. Autorius aprašo sielos Ganytoją, kuris stovi prie durų ir moko sielą tikrojo pažinimo (gnosis). Tai nėra vien intelektualus žinojimas, o veikiau dvasinė disciplina, kurios metu siela tarsi nusivelka šio pasaulio drabužius ir apsirengia vestuviniu apdaru. Šis procesas lydimas skausmo ir kovos, nes siela turi pasipriešinti „namų šeimininkams“, kurie laiko ją savo nuosavybe.
Kūrinys baigiasi sielos triumfu, kai ji, atpažinusi savo šaknis, grįžta į „vestuvių kambarį“ (nuotakos kambarį). Čia ji gauna dešimt tūkstančių kartų daugiau malonės ir šlovės už visą tą gėdą ir panieką, kurią patyrė gyvendama kūne. Autorius priešpriešina šią racionalią sielą tiems, kurie gyvena kaip „gyvuliški žmonės“ – jie negirdi šauksmo, neieško Dievo ir galiausiai miršta nežinioje. Tikroji siela yra ta, kuri „nuvargino savo kojas bėgdama paskui evangelistus“, kol rado amžinąjį poilsį tame, kuris pats yra Ramybė.
Štai pagrindiniai traktato „Autoritetingas mokymas“ bruožai:
- Siela lyginama su nuotaka, o jos nuopolis – su dvasine prostitucija.
- Adversorius (velnias) vaizduojamas kaip klastingas žvejas, naudojantis pasaulio gėrybes kaip masalą.
- Pabrėžiamas dvasinis prabudimas per Žodį (Logos), kuris veikia kaip gydantis akių vaistas.
- Akcentuojamas griežtas asketizmas ir visiška dvasinė nepriklausomybė nuo materialių gėrybių.
Šis kūrinys išlieka vienu geriausių pavyzdžių, rodančių ankstyvąjį krikščioniškąjį gnosticizmą ne kaip sausą teoriją, o kaip gyvą, egzistencinę kovą už žmogaus orumą ir dvasinę laisvę. Jis moko, kad tiesa nėra kažkas, ką galima nusipirkti prekyvietėje, o vidinis laimėjimas, pasiekiamas tik tiems, kurie išdrįsta praregėti ir atpažinti savo dangišką tėvynę tarp materialaus pasaulio šešėlių.
Didaskalija
Autoritetingas mokymas
[…] danguje […] jame […] kas nors pasirodo […] paslėpti dangūs […] pasirodo, ir prieš tai, kai nematomi, neišreiškiami pasauliai pasirodė. Iš jų atėjo nematoma teisumo siela, būdama bendranarė, ir bendrakūnė, ir bendradvasė. Ar ji yra nusileidime, ar Pleromoje, ji nėra atskirta nuo jų, bet jie mato ją, ir ji žiūri į juos nematomame pasaulyje.
Slapta jos jaunikis atnešė tai. Jis pridėjo tai prie jos burnos, kad ji valgytų tai kaip maistą, ir jis pritaikė žodį jos akims kaip vaistą, kad ji matytų savo protu ir suvoktų savo giminaičius bei sužinotų apie savo šaknį, idant ji galėtų įsikibti į savo šaką, iš kurios ji pirmiausia išėjo, idant ji galėtų gauti tai, kas yra jos, ir atsižadėti materijos.
[…] jis [gyveno…] turėdamas […] sūnus. Sūnūs […] tikrai, tie, kurie atėjo iš jo sėklos, vadina moters sūnus „mūsų broliais“. Būtent tokiu būdu, kai dvasinė siela buvo įmesta į kūną, ji tapo geismo, neapykantos ir pavydo broliu, ir materialia siela. Taigi kūnas atsirado iš geismo, o geismas atsirado iš materialios substancijos. Dėl šios priežasties siela tapo jų broliu.
Ir visgi jie yra pašaliniai, neturintys galios paveldėti iš vyriškosios pusės, bet jie paveldės tik iš savo motinos. Todėl, kai siela nori paveldėti kartu su pašaliniais – nes pašaliniųjų turtas yra išdidžios aistros, gyvenimo malonumai, nekenčiami pavydai, tuščiagarbiai dalykai, beprasmiški …kaltinimai […] dėl jos […] prostitucija, jis pašalina ją ir įdeda į viešnamį. Nes […] ištvirkavimas jai. Ji paliko kuklumą užnugaryje. Nes mirtis ir gyvenimas yra padėti prieš kiekvieną. Kurio iš šių dviejų jie nori, tą jie pasirinks patys sau.
Tasai tada puls gerti daug vyno ištvirkavime. Nes vynas yra ištvirkintojas. Todėl ji neprisimena savo brolių ir savo tėvo, nes malonumas ir saldus pelnas apgauna ją.
Palikusi pažinimą užnugaryje, ji puolė į gyvuliškumą. Nes beprasmis žmogus egzistuoja gyvuliškume, nežinodamas, ką dera sakyti ir ko nedera sakyti. Bet, kita vertus, romus sūnus paveldi iš savo tėvo su malonumu, kol jo tėvas džiaugiasi juo, nes gauna pagarbą dėl jo iš visų, jam vėl ieškant būdo padvigubinti tai, ką yra gavęs. Nes pašaliniai […].
[…] susimaišyti su […]. Nes jei geismo mintis įeina į skaistų žmogų, jis jau tapo suteptas. Ir jų rajumas negali maišytis su susilaikymu. Nes jei pelai sumaišomi su kviečiais, ne pelai yra sutepami, bet kviečiai. Nes kadangi jie yra sumaišyti vieni su kitais, niekas nepirks jos kviečių, nes jie yra sutepti. Bet jie įkalbinės jį: „Duok mums šiuos pelus!“, matydami kviečius, sumaišytus su jais, kol gaus juos ir sumes su visais kitais pelais, ir tie pelai susimaišys su visomis kitomis medžiagomis. Bet gryna sėkla yra laikoma sandėliuose, kurie yra saugūs. Visus šiuos dalykus, taigi, mes iškalbėjome.
Ir prieš kam nors atsirandant, egzistavo vien tik Tėvas, prieš pasirodant pasauliams, kurie yra danguje, ar pasauliui, kuris yra žemėje, ar kunigaikštystei, ar valdžiai, ar galybėms. […] pasirodyti […] ir […] Ir niekas neatsirado be jo noro.
Jis, taigi, Tėvas, norėdamas atskleisti savo turtus ir savo šlovę, sukėlė šias dideles varžybas šiame pasaulyje, norėdamas, kad pasirodytų varžovai, ir kad visi tie, kurie varžosi, paliktų užnugaryje dalykus, kurie atsirado, ir niekintų juos su aukštu, nesuvokiamu pažinimu, ir bėgtų pas tą, kuris egzistuoja.
Ir (kas dėl) tų, kurie varžosi su mumis, būdami priešininkai, kovojantys prieš mus, mes turime nugalėti jų nežinojimą per savo pažinimą, kadangi jau pažinome Tą Neištyrinėjamąjį, iš kurio esame išėję. Mes nieko neturime šiame pasaulyje, kad pasaulio, kuris atsirado, valdžia nesulaikytų mūsų pasauliuose, kurie yra danguje, tuose, kuriuose egzistuoja visuotinė mirtis, apsupta individualaus […] pasaulietiško. Mes taip pat ėmėme gėdytis pasaulių, nors nesidomime jais, kai jie mus šmeižia. Ir mes ignoruojame juos, kai jie mus keikia. Kai jie meta gėdą mums į veidą, mes žiūrime į juos ir nekalbame.
Nes jie dirba savo darbą, o mes vaikštome alkdami (ir) trokšdami, žvelgdami į savo buveinę, vietą, į kurią žvelgia mūsų elgesys ir mūsų sąžinė, neįsikibdami į dalykus, kurie atsirado, bet pasitraukdami nuo jų. Mūsų širdys nukreiptos į dalykus, kurie egzistuoja, nors esame sergantys (ir) silpni (ir) skausme. Bet mumyse slypi didelė jėga.
Mūsų siela iš tiesų serga, nes ji gyvena skurdo namuose, kol materija smūgiuoja į jos akis, norėdama padaryti ją aklą. Dėl šios priežasties ji siekia žodžio ir taiko jį savo akims kaip vaistą, <atverdama> jas, atmesdama […] mintį apie […] aklumas […] vėliau, kai anas vėl yra nežinojime, jis visiškai aptemsta ir yra materialus. Taip siela […] žodį kiekvieną valandą, kad pritaikytų jį savo akims kaip vaistą, idant ji matytų, ir jos šviesa paslėptų priešiškas jėgas, kurios kovoja su ja, ir ji apakintų jas savo šviesa, ir uždarytų jas savo akivaizdoje, ir priverstų jas kristi nemigoje, ir ji veiktų drąsiai su savo jėga ir su savo skeptru.
Kol jos priešai žiūri į ją su gėda, ji bėga aukštyn į savo lobyną – tą, kuriame yra jos protas – ir (į) savo sandėlį, kuris yra saugus, nes niekas tarp dalykų, kurie atsirado, nepagrobė jos, ir ji nepriėmė svetimšalio į savo namus. Nes daugelis yra jos namiškių, kurie kovoja prieš ją dieną ir naktį, neturėdami ramybės nei dieną, nei naktį, nes jų geismas spaudžia juos.
Dėl šios priežasties, taigi, mes nemiegame ir nepamirštame tinklų, kurie yra išskleisti slaptoje, tykodami mūsų, kad pagautų mus. Nes jei būsime pagauti į vieną tinklą, jis įsiurbs mus žemyn į savo burną, o vanduo tekės virš mūsų, daužydamas mums veidą. Ir mes būsime nutempti žemyn į traukiamąjį tinklą, ir mes negalėsime iš jo iškilti, nes vandenys yra aukštai virš mūsų, tekantys iš viršaus žemyn, panardindami mūsų širdį gilyn į purviną dumblą. Ir mes negalėsime nuo jų pabėgti. Nes žmogėdros pagrobs mus ir praris mus, džiūgaudami lyg žvejys, metantis kabliuką į vandenį. Nes jis meta į vandenį daugelio rūšių maisto, nes kiekviena žuvis turi savo maistą. Ji užuodžia jį ir seka paskui jo kvapą. Bet kai ji suvalgo jį, kabliukas, paslėptas maiste, pagauna ją ir ištraukia jėga iš gilių vandenų. Taigi joks žmogus negali pagauti tos žuvies apačioje giliuose vandenyse, išskyrus spąstus, kuriuos paspendžia žvejys. Maisto gudrybe jis ištraukė žuvį ant kabliuko.
Būtent tokiu būdu mes egzistuojame šiame pasaulyje, kaip žuvys. Priešininkas šnipinėja mus, tykodamas mūsų lyg žvejys, norėdamas pagrobti mus, džiūgaudamas, kad galėtų praryti mus. Nes jis deda daugelį maistų prieš mūsų akis, (dalykų), kurie priklauso šiam pasauliui. Jis nori sukelti mums troškimą vieno iš jų ir paragauti tik šiek tiek, kad galėtų pagauti mus savo paslėptais nuodais ir išvesti mus iš laisvės bei nuvesti į vergovę. Nes kai tik jis pagauna mus vienu maistu, mums iš tiesų tampa būtina trokšti likusiųjų. Galiausiai, taigi, tokie dalykai tampa mirties maistu.
Dabar štai maistai, su kuriais velnias tyko mūsų. Pirmiausia jis įleidžia skausmą į tavo širdį, kol tau skauda širdį dėl menko šio gyvenimo dalyko, ir jis pagauna (tave) savo nuodais. O vėliau (jis įleidžia) tunikos troškimą, kad tu didžiuotumeisi ja, ir pinigų meilę, puikybę, tuštybę, pavydą, kuris konkuruoja su kitu pavydu, kūno grožį, apgavystę. Didžiausi iš visų šių yra nežinojimas ir patogumas.
Dabar visus tokius dalykus priešininkas paruošia gražiai ir išskleidžia priešais kūną, norėdamas priversti sielos protą palinkti į vieną iš jų ir užvaldyti ją, kaip kabliukas, traukdamas ją jėga nežinojime, apgaudinėdamas ją, kol ji pradeda mąstyti pikta, ir neša materijos vaisių, ir elgiasi netyrume, siekdama daugelio geismų, godumų, kol kūniškas malonumas traukia ją nežinojime.
Bet siela – ta, kuri paragavo šių dalykų – suprato, kad saldžios aistros yra laikinos. Ji sužinojo apie blogį; ji pasitraukė nuo jų ir įžengė į naują elgesį. Vėliau ji ima niekinti šį gyvenimą, nes jis yra laikinas. Ir ji ieško tų maistų, kurie nuves ją į gyvenimą, ir palieka užnugaryje anuos apgaulingus maistus. Ir ji sužino apie savo šviesą, nusirenginėdama šį pasaulį, kol jos tikrasis drabužis rengia ją viduje, (ir) jos vestuvinis apdaras yra uždėtas ant jos proto grožyje, ne kūno puikybėje. Ir ji sužino apie savo gelmę ir bėga į savo avidę, kol jos ganytojas stovi prie durų. Už visą gėdą ir panieką, kurią ji gavo šiame pasaulyje, ji gauna dešimt tūkstančių kartų daugiau malonės ir šlovės.
Ji atidavė kūną tiems, kurie jai jį davė, ir jie susigėdo, tuo tarpu kūnų prekeiviai atsisėdo ir verkė, nes jie negalėjo atlikti jokio verslo su tuo kūnu, nei jie rado kokios (kitos) prekės, išskyrus jį. Jie pakėlė didelius vargus, kol suformavo šios sielos kūną, norėdami partrenkti nematomą sielą. Todėl jie susigėdo savo darbo; jie patyrė netektį tos, dėl kurios pakėlė vargus. Jie nesuprato, kad ji turi nematomą dvasinį kūną, manydami: „Mes esame jos ganytojas, kuris ją maitina.“ Bet jie nesuprato, kad ji žino kitą kelią, kuris yra paslėptas nuo jų. To jos tikrasis ganytojas išmokė ją pažinime.
Bet šie – tie, kurie yra nežinojime – neieško Dievo. Nei jie klausia apie savo buveinę, kuri egzistuoja ramybėje, bet vaikštinėja gyvuliškume. Jie yra blogesni už pagonis, nes visų pirma jie neklausia apie Dievą, mat jų širdies kietumas traukia juos žemyn, kad paverstų juos savo žiaurumu. Be to, jei jie randa ką nors kitą, kuris klausia apie savo išgelbėjimą, jų širdies kietumas imasi veikti prieš tą žmogų. Ir jei jis nenustoja klausti, jie nužudo jį savo žiaurumu, manydami, kad padarė gerą dalyką sau.
Iš tiesų jie yra velnio sūnūs! Nes net pagonys duoda išmaldą, ir jie žino, kad Dievas, kuris yra danguje, egzistuoja, visatos Tėvas, išaukštintas virš jų stabų, kuriuos jie garbina. Bet jie nėra girdėję žodžio, kad turėtų teirautis apie jo kelius. Taip beprasmis žmogus girdi šauksmą, bet nežino vietos, į kurią buvo pašauktas. Ir jis nepaklausė pamokslavimo metu: „Kur yra šventykla, į kurią turėčiau eiti ir garbinti savo viltį?“
Dėl savo beprasmybės, taigi, jis yra blogesnis už pagonį, nes pagonys žino kelią, kaip nueiti į savo akmeninę šventyklą, kuri pražus, ir jie garbina savo stabą, o jų širdys yra nukreiptos į jį, nes tai yra jų viltis. Bet šiam beprasmiam žmogui žodis buvo pamokslaujamas, mokant jį: „Ieškok ir teiraukis apie kelius, kuriais turėtum eiti, kadangi nėra nieko kito, kas būtų taip gera, kaip šis dalykas.“ Rezultatas tas, kad širdies kietumo substancija suduoda smūgį jo protui kartu su nežinojimo jėga ir paklydimo demonu. Jie neleidžia jo protui pakilti, nes jis vargino save ieškodamas, kad galėtų sužinoti apie savo viltį.
Bet protinga siela, kuri (taip pat) vargino save ieškodama – ji sužinojo apie Dievą. Ji plušėjo klausinėdama, ištverdama vargą kūne, nudėvėdama kojas sekdama evangelistais, mokydamasi apie Neištyrinėjamąjį. Ji rado savo pakilimą. Ji atėjo į ramybę tame, kuris yra ramybėje. Ji atsigulė vestuvių menėje. Ji valgė puotoje, kurios ji buvo alkana. Ji ragavo nemirtingo maisto. Ji rado tai, ko ieškojo. Ji gavo poilsį nuo savo vargų, kol šviesa, kuri šviečia jai, nenusileidžia. Jai priklauso šlovė ir galybė, ir apreiškimas per amžių amžius. Amen.