Papijo „Viešpaties žodžių aiškinimas“ (gr. Λογίων Κυριακῶν Ἐξήγησις; lot. Exegesis Logiorum Dominicalium; angl. Exegesis of the Lord’s Sayings) – tai vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės veikalų, parašytas apie 100–110 m. po Kr. Nors originalus penkių knygų rinkinys neišliko, jo fragmentai, išsaugoti Irenėjaus Lioniečio ir Eusebijaus Cezariėčio raštuose, yra neįkainojamas šaltinis tiriant evangelijų kilmę ir ankstyvąją žodinę tradiciją. Hierapolio vyskupas Papijas šiame kūrinyje siekė ne tik užrašyti Jėzaus posakius, bet ir pateikti jų komentarus, remdamasis liudininkais, kurie asmeniškai bendravo su apaštalais.
Papijas save pristato kaip tyrėją, kuriam „gyvas ir išliekantis balsas“ buvo vertingesnis už informaciją iš knygų. Jis apklausdavo į Hierapolį užsukusius keliauninkus, teiraudamasis, ką apie Viešpatį pasakojo Andriejus, Petras, Pilypas, Tomas, Jokūbas, Jonas, Matas ar kiti mokiniai. Toks metodas rodo, kad II a. pradžioje krikščionybė dar buvo glaudžiai susijusi su tiesioginiu apaštališkuoju paveldėjimu, o Papijas tapo grandimi, jungiančia apaštalų erą su besiformuojančia rašytine tradicija.
Nors Eusebijus Cezarietis kritikavo Papiją dėl jo „riboto supratimo“ ir polinkio į tiesmuką pranašysčių interpretavimą, jis pripažino Papijo pateiktų žinių svarbą. Šiandien išlikę fragmentai leidžia mokslininkams rekonstruoti ankstyvąsias krikščionių bendruomenės diskusijas apie tai, kaip buvo užrašytos evangelijos. Papijo darbas yra seniausias istorinis liudijimas, kuriame minimi evangelistai Matas ir Morkus bei nurodomos jų raštų atsiradimo aplinkybės.
Morkaus ir Mato evangelijų kilmė
Vienas garsiausių fragmentų pateikia Jonui Presbiteriui priskiriamą pasakojimą apie Morkaus evangeliją. Papijas teigia, kad Morkus, būdamas Petro vertėjas, tiksliai užrašė viską, ką Petras prisiminė apie Viešpaties žodžius ir darbus, nors ir nesilaikė griežtos chronologinės tvarkos. Pasak Papijo, Morkaus tikslas buvo nieko nepraleisti ir nieko nesumeluoti iš to, ką jis girdėjo iš Petro pamokslų, kurie buvo pritaikyti praktiniams bendruomenės poreikiams.
Fragmentas apie Matą yra trumpesnis, tačiau ne mažiau kontroversiškas: „Matas surašė Viešpaties žodžius (logia) hebrajų kalba, o kiekvienas juos aiškino (arba vertė) taip, kaip sugebėjo“. Šis teiginys skatina mokslininkus diskutuoti, ar Matas pirmiausia parašė ne kanoninę evangeliją, o posakių rinkinį aramėjų kalba. Šios citatos padėjo pagrindą teorijoms apie prarastus ankstyvuosius šaltinius, kurie galėjo pasitarnauti vėlesniems evangelistams.
Chiliazmas ir tūkstantmetės karalystės vizija
Papijas buvo žinomas kaip chiliazmo – tūkstantmetės Kristaus karalystės žemėje – šalininkas. Ireniejus cituoja Papijo aprašytą Jėzaus pasakojimą apie neįtikėtiną derlių ateities karalystėje: vynmedžiai turės tūkstančius šakų, kiekviena šaka – tūkstančius kekių, o kiekviena kekė – tūkstančius vynuogių, iš kurių viena duos daugybę vyno. Nors šie vaizdiniai šiandien atrodo alegoriški, Papijas juos pateikė kaip pažodinius Viešpaties pažadus apie būsimą taiką ir gerovę.
Tokie pasakojimai turi paralelių su tų laikų žydų apokaliptine literatūra. Kritikai, ypač Eusebijus, manė, kad Papijas neteisingai suprato apaštalų kalbą, paversdamas dvasinius simbolius materialiomis vizijomis. Nepaisant to, šie fragmentai rodo, kokios stiprios eschatologinės viltys vyravo ankstyvosiose bendruomenėse Mažojoje Azijoje ir kaip jos buvo grindžiamos autoritetingais pasakojimais.
Pasakojimai apie Judą ir kitus asmenis
Papijas taip pat užrašė šiurpių ir legendinių detalių apie Judo Iskarijoto likimą. Pasak vieno fragmento, Judas nemirė pasikoręs, bet išsipūtė iki tokio dydžio, kad nebegalėjo praeiti pro vežimą, o jo kūnas tapo pūlių ir kirminų šaltiniu. Ši tradicija akivaizdžiai skiriasi nuo Mato evangelijos ar Apaštalų darbų versijų, rodydama, kad pirmykštėje krikščionybėje cirkuliavo įvairiausi žodiniai pasakojimai apie išdaviko pabaigą.
Kituose fragmentuose Papijas mini teisuolį Justą Barsabą, kuris esą išgėrė nuodingą gyvatės nuodų taurę ir liko nepažeistas, bei Manaemo motinos prisikėlimą. Šios istorijos siejasi su Morkaus evangelijos pabaigos pažadais apie tikinčiųjų apsaugą nuo nuodų. Tokie pasakojimai Papijui tarnavo kaip įrodymai, kad apaštališkoji galia ir stebuklai vis dar gyvi krikščionių bendruomenėse.
Apdulkinančios moters perikopė
Viena įdomiausių Papijo paminėtų istorijų liečia „moterį, apkaltintą daugeliu nuodėmių prieš Viešpatį“. Eusebijus teigia, kad ši istorija taip pat randama „Evangelijoje pagal hebrajus“. Mokslininkai mano, kad tai yra ankstyva garsiosios istorijos apie svetimautoją (Jono 7:53–8:11) versija. Papijo liudijimas patvirtina, kad šis pasakojimas buvo gerai žinomas ir autoritetingas jau II a. pradžioje, nors į kanoninę Jono evangeliją jis buvo įtrauktas vėliau.
Pagrindiniai Papijo fragmentų akcentai:
- Pirmasis rašytinis liudijimas apie Mato ir Morkaus autorystę.
- Akcentuojamas „gyvas balsas“ ir asmeninis liudininkų apklausimas.
- Pateikiami unikalūs, kanone neesantys Jėzaus posakiai ir legendos.
- Užfiksuota ankstyvoji tūkstantmetės karalystės (chiliazmo) vizija.
Papijo „Viešpaties žodžių aiškinimai“ išlieka kritiškai svarbiu paminklu, rodančiu, kaip pirmykštė krikščionybė perėjo nuo gyvų pasakojimų prie rašytinių dokumentų. Nors jo paties tekstas buvo prarastas (tikėtina, dėl Eusebijaus kritikuotų chiliazmo idėjų), išlikusios dalys leidžia mums pažvelgti į laikotarpį, kai evangelijos dar tik pradėjo įgyti savo galutinę formą. Be Papijo liudijimų mūsų žinios apie tai, kas ir kodėl užrašė Kristaus žodžius, būtų gerokai fragmentiškesnės.
Viešpaties žodžių aiškinimai
Kadangi pats Papijo veikalas neišliko, šie tekstai yra citatos, kurias savo raštuose išsaugojo vėlesni autoriai (Euzebijus Cezarietis, Irenėjus Lionietis ir kiti).
1. Pratarmė: Apie informacijos rinkimo metodą
(Iš Euzebijaus, „Bažnyčios istorija“, III.39)
„Aš nedvejodamas išdėstysiu jums tvarkinga forma kartu su paaiškinimais viską, ką praeityje kruopščiai išmokau iš vyresniųjų (presbiterių) ir kruopščiai užsirašiau, už kieno tiesą aš laiduoju. Nes, kitaip nei daugelis, aš nemėgau tų, kurie pasakojo daug istorijų, bet tik tuos, kurie mokė tiesos. Aš nemėgau tų, kurie perdavinėjo kažkieno kito įsakymus, bet tik tuos, kurie perdavė Viešpaties tikėjimui duotus įsakymus, kylančius iš pačios Tiesos.
Ir jei atvykdavo kas nors, kas buvo bendravęs su vyresniaisiais, aš klausinėdavau apie vyresniųjų žodžius – ką sakė Andrius ar Petras, ar Pilypas, ar Tomas, ar Jokūbas, ar Jonas, ar Matas, ar bet kuris kitas Viešpaties mokinys; ir ką kalbėjo Aristionas bei vyresnysis (presbiteris) Jonas, Viešpaties mokiniai. Nes nemaniau, kad informacija iš knygų man bus tiek naudinga, kiek informacija iš gyvo ir išlikusio balso.“
2. Apie Morkaus evangeliją
(Iš Euzebijaus, „Bažnyčios istorija“, III.39, cituojant Presbiterį Joną)
„Vyresnysis sakydavo: Morkus, tapęs Petro vertėju, tiksliai užrašė viską, ką prisiminė – nors ir ne tvarkinga seka – iš to, ką Viešpats buvo pasakęs ar padaręs. Nes jis nei girdėjo Viešpatį, nei jį lydėjo, bet vėliau, kaip sakiau, [lydėjo] Petrą. Petras savo mokymus pateikdavo pagal poreikį (arba: mažais pasakojimais), neturėdamas tikslo sudaryti tvarkingo Viešpaties ištarmių (logijų) rinkinio. Todėl Morkus niekuo nenusižengė, užrašydamas atskirus dalykus taip, kaip juos prisiminė. Nes jam rūpėjo tik viena – nieko nepraleisti iš to, ką girdėjo, ir nieko nesuklastoti.“
3. Apie Mato evangeliją
(Iš Euzebijaus, „Bažnyčios istorija“, III.39)
„Taigi Matas hebrajų kalba (tarme) surašė ištarmes (logijas) tvarkinga seka, o kiekvienas jas vertė (aiškino) kaip išmanė.“
4. Apie Tūkstantmetę karalystę (Vynmedžių palyginimas)
(Iš Irenėjaus, „Prieš erezijas“, V.33.3–4)
„Viešpats mokydavo apie tuos laikus ir sakydavo:
‘Ateis dienos, kai augs vynmedžiai, kurių kiekvienas turės dešimt tūkstančių atžalų, o ant kiekvienos atžalos – dešimt tūkstančių šakų, o ant kiekvienos šakos – dešimt tūkstančių ūglių, o ant kiekvieno ūglio – dešimt tūkstančių kekių, o kiekvienoje kekėje – dešimt tūkstančių uogų, ir kiekviena vynuogė, kai bus išspausta, duos dvidešimt penkis matus vyno. Ir kai vienas iš šventųjų paims kekę, kita kekė sušuks: Aš geresnė, paimk mane, pašlovink Viešpatį per mane!
Taip pat ir kviečio grūdas išaugins dešimt tūkstančių varpų, ir kiekviena varpa turės dešimt tūkstančių grūdų, ir kiekvienas grūdas duos dešimt svarų geriausių, švarių miltų. Ir kiti vaisiai, sėklos bei žolė derės panašiomis proporcijomis, ir visi gyvūnai, mintantys šiais žemės vaisiais, taps taikūs ir santarvėje vienas su kitu bei visiškai paklusnūs žmogui… Tais dalykais gali tikėti tik tie, kurie tiki.’
Ir kai Judas išdavikas nepatikėjo ir paklausė: ‘Kaip gi Viešpats padarys tokį augimą?’, Viešpats atsakė: ‘Tie, kurie gyvens iki tų laikų, pamatys’.“
5. Apie Judo Iskarijoto mirtį
(Iš Apolinaro Laodikiečio scholijos, priskiriama Papijo 4-ajai knygai)
„Judas buvo baisus, vaikščiojantis bedievystės pavyzdys šiame pasaulyje: jo kūnas buvo taip išpurtęs, kad jis negalėjo praeiti ten, kur lengvai pravažiuoja vežimas, net jo išpurtusi galva netilpo.
Sako, kad jo akių vokai buvo taip ištinę, jog jis visai negalėjo matyti šviesos, o jo akių negalėjo įžiūrėti net gydytojas su optiniu prietaisu – taip giliai jos buvo nugrimzdusios po paviršiumi. Jo lyties organai atrodė bjauresni ir didesni nei bet kieno kito, ir kai jis tuštinosi, per juos, jo didžiai gėdai, veržėsi pūliai ir kirmėlės iš kiekvienos kūno dalies.
Po daugybės kančių ir bausmių, sako, jis galiausiai mirė savo vietoje, ir dėl smarvės ta vietovė iki pat šiol yra apleista ir negyvenama; iš tiesų, iki šios dienos niekas negali praeiti pro tą vietą neužsiėmęs nosies – tokios gausios išskyros ištekėjo iš jo kūno ir taip plačiai pasklido žeme.“
6. Kiti trumpi paminėjimai (santraukos)
- Apie moterį nusidėjėlę: Euzebijus mini, kad Papijas pasakoja istoriją „apie moterį, kuri Viešpaties akivaizdoje buvo apkaltinta daugybe nuodėmių“ (tai siejama su Pericope Adulterae arba Hebrajų evangelija).
- Apie Barsabą: Remdamasis Pilypo dukterimis, Papijas pasakoja apie Justą Barsabą, kuris „išgėrė mirtinų nuodų, bet nepatyrė jokios žalos“.
- Apie Jono mirtį: Vėlesni šaltiniai (Pilypas iš Sidės) teigia, kad antroje knygoje Papijas rašė, jog „Joną nužudė žydai“.