Petro pamokslas – taip pat vadinamas Kerygma Petrou, Pamokslu pagal Petrą, lotyniškai Praedicatio Petri, graikiškai galimai Κήρυγμα Πέτρου – yra vienas ankstyviausių krikščioniškų katechetinių traktatų, išlikęs tik fragmentiškai per Klemenso Aleksandriečio citatas. Tai nėra evangelija, pasakojanti Jėzaus gyvenimą, ir nėra apokalipsė ar apaštalų darbų rinkinys. Tai pamokslas, kuriame apaštalas Petras pristatomas kaip mokytojas, kreipiantis į pagonių auditoriją ir aiškinantis pagrindinius krikščioniškojo tikėjimo principus. Kūrinys greičiausiai buvo parašytas II amžiuje, laikotarpiu, kai krikščionybė aktyviai formavo savo tapatybę graikų–romėnų kultūros kontekste.
Išlikę fragmentai rodo, kad Petro pamokslas buvo skirtas apologetiniam tikslui — parodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas apie vieną Dievą yra aukštesnis ir aiškesnis nei graikų filosofų samprotavimai. Tekste Dievas apibūdinamas kaip vienintelis, nematomas, nesuvokiamas, nesukurtas, viską aprėpiantis ir nieko nereikalaujantis. Jis pristatomas kaip visatos pradžios ir pabaigos valdovas, o pasaulis sukurtas per Jo Žodį, kuris aiškiai tapatinamas su Sūnumi. Ši teologinė kryptis artima Jono evangelijos Logos sampratai ir ankstyviesiems apologetams, tokiems kaip Justinas Kankinys.
Klemensas Aleksandrietis cituoja Petro pamokslą kelis kartus, vadindamas jį autoritetingu, nors ir nekanoniniu tekstu. Vienoje citatoje Viešpats vadinamas „Įstatymu ir Žodžiu“, kas rodo, kad kūrinys siekė sujungti žydišką įstatymo tradiciją su helenistiniu Logos supratimu. Kitoje vietoje Petras, kaip perteikiama, ragina pažinti vieną Dievą, kuris yra visų dalykų pradžia ir pabaiga, o Jo Žodis yra kūrinijos tarpininkas. Šios ištraukos leidžia manyti, kad pamokslas buvo skirtas katechumenams — žmonėms, besiruošiantiems priimti krikščionybę.
Nors pats tekstas neišliko, Petro pamokslas užima svarbią vietą ankstyvosios krikščionybės literatūroje. Jis atspindi laikotarpį, kai krikščionys dar tik formavo savo teologinę kalbą ir stengėsi perteikti tikėjimo esmę žmonėms, kurie buvo įpratę prie graikų filosofijos ir politeistinių religijų. Šis kūrinys taip pat rodo, kaip apaštalų vardai buvo naudojami siekiant suteikti autoritetą mokymams, kurie nebuvo tiesiogiai susiję su kanoninėmis evangelijomis, bet buvo laikomi naudingi tikėjimo aiškinimui.
Petro pamokslas išlieka reikšmingas kaip vienas iš ankstyviausių bandymų sistemingai pristatyti krikščionišką monoteizmą helenistinei auditorijai. Nors jo tekstas prarastas, išlikusios citatos leidžia atkurti pagrindinę mintį: tikėjimas vienu Dievu, kuris sukūrė pasaulį per savo Žodį, yra tiesa, pranokstanti tiek pagoniškas religijas, tiek filosofinius bandymus suvokti dieviškumą.
Petro pamokslas
Mūsų pagrindinis žinių šaltinis yra Klemensas Aleksandrietis, pateikiantis eilę citatų iš šio veikalo.
Klemensas Aleksandrietis, Strom. i. 29. 182. „O Petro Pamoksle galite rasti Viešpatį vadinamą ‘Įstatymu ir Žodžiu’.“
Jis dar du kartus cituoja šią frazę.
vi. 5. 39. „Bet kad patys pripažinčiausi graikai nepažįsta Dievo tiesioginiu pažinimu, o tik netiesiogiai, Petras sako savo Pamoksle: ‘Žinokite tad, kad yra vienas Dievas, kuris sukūrė visų dalykų pradžią ir turi galią jų pabaigai’; ir: ‘Nematomasis, kuris mato viską, nesutalpinamas, kuris talpina viską, kuriam nieko nereikia, kuriam visų dalykų reikia ir dėl kurio jie egzistuoja, nesuvokiamas, amžinas, negendantis, nesukurtas, kuris viską sukūrė savo galios žodžiu… tai yra Sūnumi’.“ [2]
Tada jis tęsia: „Šį Dievą garbinate, ne graikų būdu… parodydamas, kad mes ir gerieji (pripažintieji) graikai garbiname tą patį Dievą, nors ir ne pagal tobulą pažinimą, nes jie nebuvo išmokę Sūnaus tradicijos. ‘Negarbinkite’, – sako jis, – jis nesako ‘Dievo, kurį garbina graikai’, bet ‘ne graikų būdu’: jis norėtų pakeisti Dievo garbinimo metodą, o ne skelbti kitą Dievą. Kas tada turima omenyje sakant ‘ne graikų būdu’? Pats Petras paaiškins, nes jis tęsia: ‘Nešami nežinojimo ir nepažindami Dievo taip, kaip mes, pagal tobulą pažinimą, bet formuodami tuos dalykus, kuriems jis suteikė jiems galią jų naudojimui, būtent medį ir akmenis, varį ir geležį, auksą ir sidabrą, (pamiršdami) jų medžiaginį ir tinkamą panaudojimą, jie stato dalykus, pavaldžius jų egzistavimui, ir garbina juos; ir kokius dalykus Dievas jiems davė maistui – padangių paukščius ir padarus, kurie plaukioja jūroje ir šliaužioja žeme, laukinius žvėris ir keturkojus lauko gyvulius, taip pat žebenkštis ir peles, kates, šunis ir beždžiones; taip, net savo pačių maistą jie aukoja kaip atnašas valgomiesiems dievams, ir aukodami negyvus dalykus mirusiesiems kaip dievams, jie parodo nedėkingumą Dievui, šiomis praktikomis neigdami, kad jis egzistuoja…’ Jis vėl tęs šitaip: ‘Taip pat negarbinkite jo, kaip tai daro žydai, nes jie, kurie mano, kad vieni pažįsta Dievą, nepažįsta jo, tarnaudami angelams ir arkangelams, mėnesiui ir mėnuliui: ir jei nematyti mėnulio, jie nešvenčia to, kas vadinama pirmuoju šabu, nei laikosi jaunaties, nei neraugintos duonos dienų, nei šventės (palapinių?), nei didžiosios dienos (apmokėjimo)’.“
Tada jis prideda tai, kas reikalaujama pabaigoje (kolofoną): „Taigi darykite ir jūs, šventai ir teisingai mokydamiesi to, ką mes jums perduodame, laikykitės to, garbindami Dievą per Kristų nauju būdu. Nes mes radome Raštuose, kaip Viešpats sako: ‘Štai aš sudarau su jumis naują sandorą, ne tokią, kaip sandora su jūsų tėvais Horebo kalne’. Jis sudarė naują su mumis: nes graikų ir žydų keliai yra seni, bet mes esame tie, kurie garbiname jį nauju būdu trečiojoje kartoje (arba rasėje), būtent krikščionys.“ [3]
Netrukus po to jis cituoja Paulių „papildomai prie Petro Pamokslo“, nurodydamas į Sibilę ir Histasą. Ištrauka pateikiama žemiau kaip galimas Pauliaus Darbų fragmentas.
Po savo citatos iš Pauliaus Klemensas tęsia:
„Todėl Petras sako, kad Viešpats tarė apaštalams: ‘Jei tad kas iš Izraelio atgailaus, kad patikėtų Dievą per mano vardą, jo nuodėmės jam bus atleistos: (ir) po dvylikos metų eikite į pasaulį, kad kas nesakytų: Mes negirdėjome’.“
Kitame skyriuje (vi. 6) jis rašo:
„Pavyzdžiui, Petro Pamoksle Viešpats sako: ‘Aš išsirinkau jus dvylika, laikydamas jus man vertais mokiniais, kuriuos Viešpats norėjo, ir laikydamas jus ištikimais apaštalais; siųsdamas jus į pasaulį skelbti Evangeliją žmonėms visame pasaulyje, kad jie pažintų, jog yra vienas Dievas; skelbti tikėjimu manimi [Kristumi], kas bus, kad tie, kurie išgirdo ir įtikėjo, būtų išgelbėti, ir kad tie, kurie neįtikėjo, galėtų išgirsti ir liudyti, neturėdami jokio pasiteisinimo, kad galėtų sakyti „Mes negirdėjome”‘.“
Po kelių eilučių:
„Ir visoms protingoms sieloms buvo pasakyta pirmiau: ‘Ką tik kas nors iš jūsų padarė nežinodamas, aiškiai nepažindamas Dievo, visos jo nuodėmės jam bus atleistos’.“
vi. 15. 128. Petras Pamoksle, kalbėdamas apie apaštalus, sako: „Bet mes, atvėrę pranašų knygas, kurias turėjome, radome, kartais išreikštas palyginimais, kartais mįslėmis, o kartais tiesiogiai (autentiškai) ir tais pačiais žodžiais įvardijančias Jėzų Kristų, tiek jo atėjimą, tiek jo mirtį ir kryžių, ir visas kitas kankynes, kurias žydai jam užtraukė, ir jo prisikėlimą bei paėmimą į dangų prieš Jeruzalės įkūrimą (rankraštyje: teisimą), net visus šiuos dalykus, kaip jie buvo parašyti, ką jis turi iškentėti ir kas bus po jo. Kai tad mes pažinome šiuos dalykus, įtikėjome Dievą per tai, kas buvo parašyta apie jį.“
Ir kiek vėliau jis prideda, kad pranašystės atėjo per Dieviškąją apvaizdą, tokiais žodžiais: „Nes mes žinome, kad Dievas įsakė jiems iš tikrųjų, ir be Rašto mes nieko nesakome.“
Pagoniškojo garbinimo pobūdis, paminint žebenkštis, kates ir kt., ir faktas, kad mūsų autoritetai yra visi iš Aleksandrijos, rodo egiptietišką Pamokslo kilmę ir paplitimą. Taip pat matome, kad tai buvo ortodoksinė knyga. Origenas net svarsto galimybę, kad ji gali būti autentiška iš dalies ar visiškai. Ankstyviausias iš graikų krikščionybės apologetų, kurio darbą turime, Aristidas, laikosi labai panašios krypties kaip Pamokslas ir manoma, kad jį naudojo.
Sirų Simono Kefo Pamokslas Romos mieste (randamas Curetono sirų dokumentuose) neturi nieko bendra su mūsų knyga. Trumpai tariant, jo esmė tokia: susirenka didelė minia pasiklausyti Petro. Jis kalba jiems apie Jėzaus gyvenimą ir mirtį bei apaštalų pašaukimą, ragina juos vengti stabmeldystės: grįžta prie ženklų nukryžiavimo metu ir Piloto pranešimo Cezariui bei senatui, ir perspėja juos dėl Simono mago. Tada turime įvykį, kai Petras prikėlė mirusįjį po to, kai Simonui nepavyko. Trumpai pasakojama apie dvidešimt penkerių metų Petro vyskupystę, jo ir Pauliaus kankinystę, Nerono mirtį ir po daugelio metų kilusį badą.
Klementino atpažinimuose ir kt. daug kalbama apie Petro Pamokslų knygas: tačiau jos didžiąja dalimi yra įsivaizduojamos, ir jei kada nors egzistavo, turėjo priklausyti tai pačiai savitai minčių mokyklai kaip ir likusi to literatūros dalis.
Yra tam tikrų kitų „Petro Mokymo“ fragmentų, kurie gali būti kitas Pamokslo pavadinimas. Nuomonės išsiskiria. Tikriausiai pirmasis, iš Origeno, yra iš Pamokslo. Kiti yra kitokio pobūdžio.
Origenas apie pradmenis i, pratarmė 8. „Bet jei kas mums pateiktų iš tos knygos, kuri vadinama Petro Mokymu, ištrauką, kurioje Išganytojas vaizduojamas sakantis (pažodžiui: atrodo sakantis) mokiniams: ‘Aš nesu bekūnė dvasia (demonas)’: jam pirmiausia reikia atsakyti, kad ta knyga nėra skaičiuojama tarp bažnyčios knygų: (ir tada) turi būti parodyta, kad raštas nėra nei Petro, nei kieno nors kito, įkvėpto Dievo dvasios.“
Citata sutampa su viena iš Evangelijos pagal hebrajus. Žr. p. 4.
Grigalius Nazianzietis, ep. 16. „’Siela bėdoje yra arti Dievo’, – sako kažkur Petras – nuostabus pasakymas.“
(Jonas Damaskietis), Šventosios paralelės, A. 12:
Apie Petrą: „Vargšas aš, neatsiminiau, kad Dievas mato protą ir stebi sielos balsą. Sudėdamas save su nuodėme, tariau sau: Dievas gailestingas ir pakęs tave: ir kadangi nebuvau nedelsiant nubaustas, nesilioviau, bet veikiau paniekinau atleidimą ir išsėmiau Dievo kantrumą.“
ten pat. Iš Petro Mokymo: „Turtingas yra tas, kuris pasigaili daugelio, ir tas, kuris, mėgdžiodamas Dievą, duoda iš to, ką turi. Nes Dievas davė visus dalykus visiems, iš savo paties kūrinių. Supraskite tad, jūs turčiai, kad privalote tarnauti, nes gavote daugiau nei patys sau reikalingi. Sužinokite, kad kitiems trūksta dalykų, kuriuos jūs turite pertekliuje. Gėdykitės laikyti dalykus, kurie priklauso kitiems. Mėgdžiokite Dievo teisingumą (lygybę), ir joks žmogus nebus vargšas.“
Oekumenijus apie Jokūbą, v. 16. „Ir mums atsitinka tai, ką sako palaimintasis Petras: vienas stato, o kitas griauna! jie negauna nieko, tik savo vargą.“
Apibendrinimas: Petro pamokslas, sprendžiant iš Klemenso Aleksandriečio išsaugotų ištraukų, yra ankstyvas katechetinis traktatas, kuriame Petras skelbia vieną nematomą, nesukurtą ir viską palaikantį Dievą, sukūrusį pasaulį per savo Žodį–Sūnų, ir ragina žmones atsiversti nuo klaidingų garbinimo formų: nebeaukoti stabams, kaip daro pagonys, ir nebesilaikyti senųjų apeigų, kaip daro žydai, bet priimti „naują sandorą“ ir garbinti Dievą per Kristų nauju būdu, būdingu krikščionims; pamokslas taip pat pabrėžia apaštalų siuntimą į pasaulį, atleidimą tiems, kurie nusidėjo iš nežinojimo, ir pranašų liudijimą apie Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą, taip sujungdamas monoteistinę teologiją, moralinį mokymą ir misijinį pašaukimą į vieną nuoseklų krikščioniško tikėjimo aiškinimą.