Eugnostas Palaimintasis

„Eugnostas Palaimintasis“ (Eugnostos the Blessed) yra vienas iš labiausiai filosofinių ir teologiškai rafinuotų Nag Hamadžio bibliotekos tekstų. Jis išliko dviejose kopijose – III ir V kodeksuose (NHC III,3 ir V,1) – ir pateikiamas kaip laiškas, skirtas skaitytojui, trokštančiam suprasti dieviškosios tikrovės sandarą. Tai nėra krikščioniškas tekstas siaurąja prasme: jame beveik neminimas Jėzus, nėra biblinės istorijos ar moralinių pamokymų. Vietoje to čia dominuoja grynoji metafizika, primenanti helenistinę filosofiją ir ankstyvąjį platonizmą.

Traktatas aprašo dieviškųjų būtybių hierarchiją, egzistuojančią anapus regimo pasaulio. Autorius pateikia sudėtingą kosminę struktūrą, kurioje aukščiausioji tikrovė yra nepažinus, nematomas ir neįvardijamas Dievas, pranokstantis bet kokias kategorijas. Iš šio pirminio šaltinio sklinda įvairios dvasinės būtybės – jėgos, protai, angelai, eonai – kurios sudaro harmoningą, daugiasluoksnę visatą. Ši hierarchija nėra mitologinė, bet filosofiškai argumentuota, pabrėžiant dieviškosios tikrovės tvarką, vienybę ir tobulumą.

Vienas iš svarbiausių teksto akcentų – dieviškosios emanacijos idėja. Aukščiausiasis Dievas nekuria pasaulio valios aktu, bet tarsi spinduliuoja iš savęs tobulą protą, iš kurio kyla kitos būtybės. Ši emanacijų grandinė primena vėlesnį neoplatonizmą, tačiau „Eugnostas Palaimintasis“ yra ankstyvesnis ir rodo, kaip gnostinė mintis vystėsi paraleliai graikų filosofijai.

Tekste taip pat aptariama žemesniųjų dvasinių būtybių kilmė – jos nėra blogos, bet ribotos, nes yra toliau nuo pirminio šaltinio. Materija šiame traktate beveik neminima, o blogio problema nėra akcentuojama. Dėl to „Eugnostas Palaimintasis“ laikomas vienu iš mažiausiai dualistinių gnostinių tekstų. Jis labiau primena metafizinį traktatą apie Dievo prigimtį nei kovą tarp šviesos ir tamsos.

Įdomu tai, kad šis tekstas tapo pagrindu kitam Nag Hamadžio kūriniui – „Jėzaus Kristaus išminčiai“ (Sophia Jesu Christi). Pastarasis yra „Eugnosto“ perdirbinys į dialogo formą, kuriame metafizinės idėjos pateikiamos kaip Prisikėlusio Kristaus mokymas mokiniams. Tai rodo, kad „Eugnostas Palaimintasis“ buvo laikomas autoritetingu ir vertingu šaltiniu ankstyvųjų gnostikų bendruomenėse.

Nag Hamadžio Biblioteka

Išvertė Douglas M. Parrott (sujungta III,3 ir V,1)

Palaimintasis Eugnostas tiems, kurie yra jo.

Džiaukitės tuo, kad žinote. Sveikinimai! Noriu, kad žinotumėte, jog visi žmonės, gimę nuo pasaulio sukūrimo iki dabar, tėra dulkės. Nors jie klausinėjo apie Dievą – kas jis yra ir koks jis yra – jie jo nerado. Išmintingiausieji tarp jų samprotavo apie tiesą remdamiesi pasaulio sąranga. Tačiau samprotavimai nepasiekė tiesos. Mat apie sąrangą visi filosofai kalba trimis (skirtingomis) nuomonėmis; todėl jie nesutaria. Vieni jų apie pasaulį sako, kad jis valdomas pats savęs. Kiti – kad tai apvaizda (jį valdo). Treti – kad likimas. Bet tai nėra nė vienas iš šių dalykų. Vėlgi, iš trijų balsų, kuriuos ką tik paminėjau, nė vienas nėra teisingas. Nes tai, kas kyla iš savęs paties, yra tuščias gyvenimas; tai savadarbis dalykas. Apvaizda yra kvaila. Likimas yra dalykas, neturintis įžvalgos.

Tad tas, kas sugeba išsilaisvinti iš šių trijų balsų, kuriuos ką tik paminėjau, ir per kitą balsą ateina išpažinti tiesos Dievą bei sutikti su viskuo, kas jį liečia – tas yra nemirtingasis, gyvenantis tarp mirtingų žmonių.

Tas, Kuris Yra, yra neapsakomas. Joks pradas jo nepažino, jokia valdžia, joks pavaldumas, nei joks kūrinys nuo pasaulio sukūrimo, išskyrus jį patį vieną. Nes jis yra nemirtingas ir amžinas, neturintis gimimo; nes kiekvienas, kuris turi gimimą, pražus. Jis yra negimęs, neturintis pradžios; nes kiekvienas, turintis pradžią, turi ir pabaigą. Niekas jo nevaldo. Jis neturi vardo; nes tas, kas turi vardą, yra kito kūrinys. Jis yra bevardis. Jis neturi žmogiško pavidalo; nes tas, kas turi žmogišką pavidalą, yra kito kūrinys. Jis turi savo paties pavidalą – ne tokį pavidalą, kokį mes gavome ir matėme, bet svetimą (kitokį) pavidalą, kuris pranoksta visus dalykus ir yra geresnis už visas visumas. Jis žvelgia į visas puses ir mato save iš savęs paties. Jis yra begalinis; jis nesuvokiamas. Jis niekada negenda ir neturi panašumo (į nieką). Jis yra nekintantis gėris. Jis be priekaišto. Jis amžinas. Jis palaimintas. Jis nepažinus, nors jis (vis dėlto) pažįsta save. Jis neišmatuojamas. Jis nesusekamas. Jis tobulas, neturintis jokio trūkumo. Jis negendančiai palaimintas. Jis vadinamas „Visatos Tėvu“.

Prieš tai, kai kas nors tapo regima tarp regimų dalykų, didybė ir valdžios, kurios yra jame, jis apgaubia visumų visumas, o jo niekas neapgaubia. Nes jis yra visas protas, mintis ir svarstymas, mąstymas, racionalumas ir galybė. Visos šios galios yra lygios. Jos yra visumų šaltiniai. Ir visa jų giminė <nuo pirmosios> iki paskutinės yra Negimusiojo numatyme, nes jos dar nebuvo tapusios regimos.

Taigi tarp negendančių eonų egzistavo skirtumas. Tad apsvarstykime (tai) šitaip: viskas, kas atsirado iš to, kas genda, pražus, nes tai kilo iš to, kas genda. Kas atsirado iš negendamumo, nepražus, bet taps negendama, nes kilo iš negendamumo. Taigi daugelis žmonių paklydo, nes nežinojo šio skirtumo; tai yra, jie mirė.

Tačiau šito pakanka, nes neįmanoma niekam ginčytis dėl žodžių, kuriuos ką tik ištariau apie palaimintąjį, negendantį, tikrąjį Dievą, prigimties. Dabar, jei kas nors nori tikėti čia išdėstytais žodžiais, tegul eina nuo to, kas paslėpta, iki pabaigos to, kas regima, ir ši Mintis pamokys jį, kaip tikėjimas tais dalykais, kurie nėra regimi, buvo rastas tame, kas regima. Tai yra pažinimo pradas.

Visatos Viešpats neteisingai vadinamas „Tėvu“, bet [turėtų būti vadinamas] „Protėviu“. Nes Tėvas yra to, kas regima, pradžia (arba pradas). O jis (Viešpats) yra bepradis Protėvis. Jis mato save savyje, lyg veidrodyje, pasirodęs savo pavidalu kaip Savitėvis (Tėvas-Sau), tai yra, Savigimdytojas, ir kaip Esantis Akistatoje, kadangi jis stojo akistaton su Negimusiuoju Pirmuoju Egzistuojančiuoju. Jis iš tiesų yra lygaus amžiaus su tuo, kuris yra prieš jį, bet jis nėra lygus jam galia.

Vėliau jis atskleidė daugybę esančių akistatoje, savigimių, lygių amžiumi (ir) galia, esančių šlovėje ir be skaičiaus, kurie vadinami „Karta, kuriai nėra karalystės tarp egzistuojančių karalysčių“. Ir visa daugybė tos vietos, kuriai nėra karalystės [valdžios], vadinama „Negimusio Tėvo Sūnumis“.

Dabar Nepažinusis yra nuolatos pilnas negendamumo ir neapsakomo džiaugsmo. Jie visi ilsisi jame, nuolat džiūgaudami neapsakomu džiaugsmu dėl nekintančios šlovės ir neišmatuojamo džiūgavimo, kuris niekada nebuvo girdėtas ar žinomas tarp visų eonų ir jų pasaulių. Bet šito pakanka, kad nekalbėtume be galo. Tai yra kitas pažinimo pradas iš <Savi->gimio.

Pirmasis, kuris pasirodė prieš visatą begalybėje, yra Saviugis, Savisandaros Tėvas, ir yra pilnas spindinčios, neapsakomos šviesos. Pradžioje jis nusprendė, kad jo pavidalas taptų didžia galybe. Tuojau pat tos Šviesos pradas (arba pradžia) pasirodė kaip Nemirtingas Androginas (Dvilytis) Žmogus. Jo vyriškas vardas yra „Gimęs, Tobulas Protas“. O jo moteriškas vardas yra „Visažinė Gimdytoja Sofija“. Taip pat sakoma, kad ji panaši į savo brolį ir savo sutuoktinį. Ji yra neginčijama tiesa; nes čia apačioje paklydimas, kuris egzistuoja su tiesa, ją ginčija.

Per Nemirtingą Žmogų pasirodė pirmasis įvardijimas, būtent, dievystė ir karalystė, nes Tėvas, kuris vadinamas „Savitėviu Žmogumi“, atskleidė tai. Jis sukūrė didį eoną savo paties didybei. Jis davė jam didžią valdžią, ir jis valdė visus kūrinius. Jis sukūrė dievus ir arkangelus, ir angelus, miriadus be skaičiaus palydai.

Tad per tą Žmogų atsirado dievystė ir karalystė. Todėl jis buvo pavadintas „Dievų Dievu“, „Karalių Karaliumi“.

Pirmasis Žmogus yra „Tikėjimas“ („Pistis“) tiems, kurie ateis vėliau. Jis viduje turi unikalų protą ir mintį – lygiai kaip jis yra ji (mintis) – svarstymą ir mąstymą, racionalumą ir galybę. Visi atributai, kurie egzistuoja, yra tobuli ir nemirtingi. Negendamumo atžvilgiu jie iš tiesų yra lygūs. (Bet) galios atžvilgiu yra skirtumas, kaip skirtumas tarp tėvo ir sūnaus, ir sūnaus bei minties, ir minties bei to, kas liko.

Kaip sakiau anksčiau, tarp dalykų, kurie buvo sukurti, monada yra pirma, diada seka po jos, ir triada, iki dešimčių. Dabar dešimtys valdo šimtus; šimtai valdo tūkstančius; tūkstančiai valdo dešimtis tūkstančių. Toks yra modelis <tarp> nemirtingųjų. Pirmasis Žmogus yra toks: Jo monada […].

Vėlgi, tai yra modelis, kuris egzistuoja tarp nemirtingųjų: monada ir mintis yra tie dalykai, kurie priklauso Nemirtingam Žmogui. Mąstymai yra dekadoms (dešimtims), o šimtai yra mokymai, o tūkstančiai yra patarimai, o dešimtys tūkstančių yra galios. Dabar tie, kurie kyla iš […] egzistuoja su savo […] kiekviename eone […].

[…] Pradžioje mintis ir mąstymai pasirodė iš proto, tada mokymai iš mąstymų, patarimai iš mokymų, ir galia iš patarimų. Ir po visų atributų, visa, kas buvo atskleista, pasirodė iš jo galių. Ir iš to, kas buvo sukurta, pasirodė tai, kas buvo suformuota. O tai, kas įgavo pavidalą, pasirodė iš to, kas buvo suformuota. Tai, kas įvardinta, pasirodė iš to, kas įgavo pavidalą, o skirtumas tarp gimusių dalykų pasirodė iš to, kas įvardinta, nuo pradžios iki galo, visų eonų galia. Dabar Nemirtingas Žmogus yra pilnas visokios negendančios šlovės ir neapsakomo džiaugsmo. Visa jo karalystė džiūgauja amžinu džiūgavimu – tie, apie kuriuos niekada nebuvo girdėta ar žinoma jokiame eone, atsiradusiame po jų, ir jo pasauliuose.

Vėliau kitas pradas atsirado iš Nemirtingo Žmogaus, kuris vadinamas „Savimi Tobulas Gimdytojas“. Kai jis gavo savo sutuoktinės, Didžiosios Sofijos, sutikimą, jis atskleidė tą pirmagimį androginą, kuris vadinamas „Pirmagimis Dievo Sūnus“. Jo moteriškas aspektas yra „Pirmagimė Sofija, Visatos Motina“, kurią kai kas vadina „Meile“. Dabar, Pirmagimis, kadangi turi savo valdžią iš savo tėvo, sukūrė angelus, miriadus be skaičiaus, palydai. Visa tų angelų daugybė vadinama „Šventųjų Susirinkimas, Bešešėliai Žiburiai“. Dabar, kai šie sveikina vienas kitą, jų apkabinimai tampa tarsi angelais, panašiais į juos pačius.

Pirmasis Gimdytojas Tėvas yra vadinamas „Šviesos Adomu“. O Žmogaus Sūnaus karalystė yra pilna neapsakomo džiaugsmo ir nekintančio džiūgavimo, nuolat besidžiaugianti neapsakomu džiaugsmu dėl jų negendančios šlovės, kuri niekada nebuvo girdėta, nei buvo atskleista visiems eonams, kurie atsirado, ir jų pasauliams.

Tada Žmogaus Sūnus sutarė su Sofija, savo sutuoktine, ir atskleidė didžią androgininę Šviesą. Jo vyriškas vardas įvardijamas kaip „Gelbėtojas, Visų dalykų Gimdytojas“. Jo moteriškas vardas įvardijamas kaip „Sofija, Visagimdytoja“. Kai kas vadina ją „Pistis“ (tikėjimas).

Tada Gelbėtojas sutarė su savo sutuoktine, Pistis Sofija, ir atskleidė šešias androginines dvasines būtybes, kurios yra tipas tų, kurie buvo prieš juos. Jų vyriški vardai yra šie: pirmas – „Negimęs“; antras – „Savigimis“; trečias – „Gimdytojas“; ketvirtas – „Pirmasis Gimdytojas“; penktas – „Visagimdytojas“; šeštas – „Arch-gimdytojas“ (Vyriausiasis gimdytojas). Taip pat moteriški vardai yra šie: pirma – „Visažinė Sofija“; antra – „Visų Motina Sofija“; trečia – „Visagimdytoja Sofija“; ketvirta – „Pirmoji Gimdytoja Sofija“; penkta – „Meilė Sofija“; šešta – „Pistis Sofija“.

Iš sutarimo tų, kuriuos ką tik paminėjau, mintys pasirodė eonuose, kurie egzistuoja. Iš minčių – svarstymai; iš svarstymų – mąstymai; iš mąstymų – racionalumai; iš racionalumų – valios; iš valių – žodžiai.

Tada dvylika galių, kurias ką tik aptariau, sutarė viena su kita. <Šeši> vyrai (ir) moterys (kiekvienas) buvo atskleisti, tad yra septyniasdešimt dvi galios. Kiekviena iš septyniasdešimt dviejų atskleidė penkias dvasines (galias), kurios (kartu) yra trys šimtai šešiasdešimt galių. Jų visų sąjunga yra valia.

Todėl mūsų eonas atsirado kaip Nemirtingo Žmogaus tipas. Laikas atsirado kaip Pirmojo Gimdytojo, jo sūnaus, tipas. Metai atsirado kaip Gelbėtojo tipas. Dvylika mėnesių atsirado kaip dvylikos galių tipas. Trys šimtai šešiasdešimt metų dienų atsirado kaip trys šimtai šešiasdešimt galių, kurios pasirodė iš Gelbėtojo. Jų valandos ir akimirkos atsirado kaip tipas angelų, kurie kilo iš jų (galių), kurių yra be skaičiaus.

Ir kai tie, kuriuos aptariau, pasirodė, Visagimdytojas, jų tėvas, labai greitai sukūrė dvylika eonų palydai dvylikai angelų. Ir kiekviename eone buvo šeši (dangūs), tad yra septyniasdešimt du dangūs iš septyniasdešimt dviejų galių, kurios pasirodė iš jo. Ir kiekviename danguje buvo penki skliautai, tad (iš viso) yra trys šimtai šešiasdešimt skliautų iš trijų šimtų šešiasdešimties galių, kurios pasirodė iš jų. Kai skliautai buvo užbaigti, jie buvo pavadinti „Trimis šimtais šešiasdešimt dangų“, pagal vardą dangų, kurie buvo prieš juos. Ir visi šie yra tobuli ir geri. Ir tokiu būdu pasirodė moteriškumo trūkumas.

Pirmasis eonas, taigi, yra Nemirtingo Žmogaus. Antrasis eonas yra Žmogaus Sūnaus, kuris vadinamas „Pirmuoju Gimdytoju“ (Codex V pridėta: „kuris vadinamas ‘Gelbėtoju’“). Tas, kuris apgaubia šiuos, yra eonas, virš kurio nėra karalystės, (eonas) Amžino Begalinio Dievo, eonas eono nemirtingųjų, kurie yra jame, (eonas) virš Aštuntojo, kuris pasirodė chaose.

Dabar Nemirtingas Žmogus atskleidė eonus ir galias, ir karalystes, ir davė valdžią kiekvienam, kuris pasirodė iš jo, daryti viską, ko trokšta, iki dienų, kurios yra virš chaoso. Nes šie sutarė vienas su kitu ir atskleidė kiekvieną didybę, net iš dvasios, gausybę šviesų, kurios yra šlovingos ir be skaičiaus. Šie gavo vardus pradžioje, tai yra, pirmasis, vidurinis, tobulasis; tai yra, pirmasis eonas ir antrasis, ir trečiasis. Pirmasis buvo pavadintas „Vienybe ir Ramybe“. Kadangi kiekvienas turi savo (nuosavą) vardą, <trečiasis> eonas buvo įvardytas „Susirinkimu“, dėl didžios daugybės, kuri pasirodė viename iš daugybės. Todėl, kai daugybė susiburia ir ateina į vienybę, jie vadinami „Susirinkimu“, nuo Susirinkimo, kuris pranoko dangų. Todėl Aštuntojo Susirinkimas buvo atskleistas kaip androgininis ir buvo pavadintas iš dalies kaip vyras ir iš dalies kaip moteris. Vyras buvo pavadintas „Susirinkimu“, moteris – „Gyvenimu“, kad būtų parodyta, jog iš moters atėjo gyvenimas visuose eonuose. Kiekvienas vardas buvo gautas pradedant nuo pradžios.

Iš jo sutapimo su savo mintimi pasirodė galios, kurios buvo vadinamos „dievais“; ir dievai iš savo mąstymų atskleidė dieviškus dievus; ir dievai iš savo mąstymų atskleidė viešpačius; ir viešpačių viešpačiai iš savo žodžių atskleidė viešpačius; ir viešpačiai iš savo galių atskleidė arkangelus; arkangelai atskleidė angelus; iš <jų> pasirodė pavidalas, su struktūra ir forma, skirtas įvardyti visus eonus ir jų pasaulius.

Visi nemirtingieji, kuriuos ką tik aprašiau, turi valdžią – visi jie – iš Nemirtingo Žmogaus ir Sofijos, jo sutuoktinės, galios, kuri buvo vadinama „Tyla“, kuri buvo pavadinta „Tyla“, nes svarstydama be kalbos ji ištobulino savo pačios didybę. Kadangi negendamybės turėjo valdžią, kiekviena parūpino didžias karalystes visuose nemirtinguose danguose ir jų skliautuose, sostus (ir) šventyklas, savo pačių didybei.

Kai kurie iš tiesų, (kurie yra) buveinėse ir vežimuose, būdami neapsakomoje šlovėje ir negalėdami būti nusiųsti į jokį kūrinį, parūpino sau angelų kariaunas, miriadus be skaičiaus palydai ir šlovei, netgi dvasias skaisčiuoles, neapsakomas šviesas. Jie neturi nei ligos, nei silpnybės, bet tai yra tik valia: ji įvyksta akimirksniu. Taip buvo užbaigti eonai su jų dangumis ir skliautais Nemirtingo Žmogaus ir Sofijos, jo sutuoktinės, šlovei: sritis, kuri <turėjo modelį> kiekvieno eono ir jų pasaulių, ir tų, kurie atsirado vėliau, kad iš ten parūpintų tipus, jų panašumus chaoso danguose ir jų pasauliuose.

Ir visos prigimtys nuo Nemirtingojo, nuo Negimusiojo iki chaoso atskleidimo, yra šviesoje, kuri šviečia be šešėlio, ir (be) neapsakomame džiaugsme bei neištariamame džiūgavime. Jie nuolat gėrisi dėl savo šlovės, kuri nekinta, ir ramybės, kuri neišmatuojama, kurios negalima apibūdinti ar suvokti tarp visų eonų, kurie atsirado, ir jų galių. Tačiau šito pakanka. Viską, ką jums ką tik pasakiau, pasakiau taip, kad galėtumėte priimti, kol tarp jūsų pasirodys tas, kurio nereikia mokyti, ir jis džiaugsmingai ir tyrame pažinime iškalbės jums visus šiuos dalykus.