Pseudo-Dionisijaus Areopagito laiškai (gr. Ἐπιστολαί Διονυσίου τοῦ Ἀρεοπαγίτου; lot. Epistolae Dionysii Areopagitae; angl. The Letters of Dionysius the Areopagite) yra viena paslaptingiausių krikščioniškosios mistikos dalių. Nors tekstai parašyti apie VI a., jų autorius pasirašė Dionisijaus Areopagito (gr. Διονύσιος ὁ Ἀρεοπαγίτης), apaštalo Pauliaus mokinio, vardu. Šie laiškai tarnauja kaip glaustas, tačiau itin gilus įvadas į autoriaus mistinę sistemą, kurioje Dievas apibūdinamas ne per tai, kas Jis yra, o per tai, kas Jis nėra. Tai vadinamoji neigiamoji (apofatinė) teologija: Dievas yra tiek didingas, kad žmogaus protas ir kalba tiesiog nepajėgia Jo apibūdinti, todėl galutinis pažinimas įvyksta tik per „dieviškąją tamsą“ ir tylą.
Šie tekstai buvo esminiai formuojant viduramžių Europos ir Bizantijos dvasingumą. Laiškuose autorius kreipiasi į įvairių rangų dvasininkus bei vienuolius (terapeutus), aiškindamas, kaip praktiškai pritaikyti mistinį žinojimą kasdienėje tarnystėje. Čia susipina griežta bažnytinė hierarchija ir asmeninis dvasinis patyrimas, o kiekvienas laiškas yra skirtas konkrečiam dvasiniam klausimui spręsti – nuo simbolių aiškinimo iki tinkamo elgesio su klystančiais bendruomenės nariais.
Svarbi laiškų dalis yra autoriaus mokymas apie dvasinę drausmę ir vidinę tylą. Pseudo-Dionisijus nuolat pabrėžia, kad tikrasis Dievo pažinimas įvyksta ne per intelektualinį aiškinimą, bet per proto ištuštinimą ir nuolankų atsivėrimą dieviškajai paslapčiai. Todėl laiškai ne tik aiškina teologines sąvokas, bet ir formuoja tam tikrą dvasinio gyvenimo metodiką, kurioje asketinis susitelkimas ir vidinė ramybė tampa būtina sąlyga mistinei patirčiai.
Šie laiškai atskleidžia, kaip ankstyvoji krikščioniškoji mistika sujungė neoplatoninę filosofiją su bažnytine tradicija. Pseudo-Dionisijus kuria simbolinę visatos viziją, kurioje visa būtis yra hierarchiškai nukreipta į Dievą, o žmogaus kelias į šį dieviškąjį šaltinį vyksta per nuolatinį apsivalymą, nušvitimą ir vienijimąsi. Dėl šios priežasties laiškai tapo kertiniu tekstu tiek Rytų, tiek Vakarų mistinei teologijai, formuodami dvasinį žodyną, kuris darė įtaką nuo Maksimo Išpažinėtojo iki Tomo Akviniečio ir vėlesnių krikščioniškosios tradicijos mąstytojų.
Dionisijaus laiškų sąrašas ir jų adresatai
- 1 laiškas: Gajui Terapeutui (angl. To Gaius Therapeutes) Šiame laiške aiškinama, kad Dievo nepažinumas (nežinojimas) yra aukščiausia pažinimo forma, nes Jis yra virš bet kokios šviesos ir supratimo.
- 2 laiškas: Tam pačiam Gajui Terapeutui (angl. To the same Gaius Therapeutes) Autorius pabrėžia, kad Dievas yra aukščiau už pačią dievystės idėją ir bet kokį gėrį, todėl Jis lieka paslėptas net ir tada, kai save apreiškia.
- 3 laiškas: Tam pačiam Gajui (angl. To the same Gaius) Trumpai užsimenama apie staigų dieviškosios tiesos pasirodymą, kuris protui yra netikėtas ir pranoksta bet kokią logiką.
- 4 laiškas: Tam pačiam Gajui Terapeutui (angl. To the same Gaius Therapeutes) Aptariamas Jėzaus įsikūnijimas, pabrėžiant, kad tapęs žmogumi Jis išliko Dievu ir veikė ne tik kaip žmogus ar Dievas, bet kaip nauja „dievažmogiška“ galybė.
- 5 laiškas: Dorotėjui Leiturgui (angl. To Dorotheus, Leitourgos) Dėstoma mintis, kad dvasinė tamsa yra ne kas kita, kaip nepasiekiama šviesa, kurioje Dievas gyvena ir kuri apakina bet kokį žemišką regėjimą.
- 6 laiškas: Sopatrui kunigui (angl. To Sopatros, Priest) Autorius pataria nesigirti pergale prieš klaidingas nuomones, o tiesiog skelbti tikrąją tiesą, kuri pati savaime paneigia bet kokį melą.
- 7 laiškas: Polikarpui Hierarchui (angl. To Polycarp, Hierarch) Atsakoma į sofisto Apolofano priekaištus ir primenami stebuklingi saulės užtemimo reiškiniai Jėzaus nukryžiavimo metu, kuriuos abu mąstytojai stebėjo Egipte.
- 8 laiškas: Demofilui Terapeutui (angl. To Demophilus, Therapeutes) Išsamiai baramas dvasininkas už tai, kad jis grubiai pasielgė su nusidėjėliu ir savavališkai užėmė aukštesnio dvasininko vietą, pažeisdamas šventąją hierarchiją.
- 9 laiškas: Titui Hierarchui (angl. To Titus, Hierarch) Aiškinama, kaip teisingai suprasti vaizdingus Rašto simbolius, tokius kaip Dievo „puota“, „vynas“ ar „maišymo dubuo“, kurie nurodo į sielos maitinimą dvasinėmis dovanomis.
- 10 laiškas: Jonui Teologui, Apaštalui ir Evangelistui (angl. To John, Theo logos) Pranašiškai sveikinamas Patmo saloje įkalintas apaštalas Jonas, užtikrinant jį, kad tiesa nebus užrakinta, o jo skelbiama šviesa netrukus bus prieinama visiems.
- 11 laiškas: Apolofanui filosofui (angl. To Apollophanes, Philosopher) Griežtai, bet logiškai raginama pagonių filosofą pripažinti krikščioniškąją tiesą, kurią patvirtina jo paties stebėti gamtos reiškiniai ir intelektualinė sąžinė.
Pseudo-Dionisijaus Areopagito laiškai
I LAIŠKAS. Gajui Terapeutui
(1.) Tamsa tampa nematoma nuo šviesos, ir ypač nuo didelės šviesos. Įvairus pažinimas, ir ypač gausus įvairus pažinimas, priverčia Agnosiją (Nežinojimą) išnykti. (2.) Suprask tai aukščiausia, bet ne trūkstama prasme, ir atsakyk su aukščiausia tiesa, kad Agnosija, kalbant apie Dievą, pasprunka nuo tų, kurie turi esamą šviesą ir esančių dalykų pažinimą; ir Jo iškili tamsa yra tiek uždengta kiekvienos šviesos, tiek paslėpta nuo kiekvieno pažinimo. (3.) Ir jei kas nors, pamatęs Dievą, suprato tai, ką matė, jis matė ne Jį, bet kai kuriuos iš Jo kūrinių, kurie yra egzistuojantys ir žinomi. (4.) Bet Jis Pats, aukštai įtvirtintas virš proto ir virš esmės, vien dėl to fakto, kad yra visiškai nežinomas ir ne-esantis, yra ir viršesmingai esantis, ir pažįstamas virš proto. Ir visus tobuliausia Agnosija, savo aukštesne prasme, yra pažinimas To, kuris yra virš visų žinomų dalykų.
II LAIŠKAS. Tam pačiam Gajui Terapeutui
(1.) Kaip gi Tas, kuris yra anapus visko, yra ir virš Dievystės šaltinio, ir virš Gėrio šaltinio? (2.) Su sąlyga, kad tu supranti Dievystę ir Gėrį kaip patį Gėrį-darančios ir Dievą-kuriančios dovanos Veiksmingumą, ir nepakartojamą virš-dieviškos ir virš-geros (dovanos) imitaciją, kurios pagalba mes esame sudievinami ir padaromi gerais. (3.) Nes, be to, jei tai tampa sudievinimo ir darymo gerais šaltiniu tiems, kurie yra sudievinami ir padaromi gerais, Jis, – kuris yra kiekvieno šaltinio virš-šaltinis, netgi taip vadinamos Dievystės ir Gėrio, matant, kad Jis yra anapus Dievystės šaltinio ir Gėrio šaltinio, tiek, kiek Jis yra nepakartojamas ir nesulaikomas, – pranoksta imitacijas ir sulaikymus, ir dalykus, kurie yra imituojami, ir tuos, kurie dalyvauja.
III LAIŠKAS. Tam pačiam Gajui
(1.) „Staigus“ yra tai, kas, priešingai lūkesčiams, ir iš to, kas dar nepasireiškę, yra išvedama į pasireiškimą. Bet dėl Kristaus meilės žmogui, aš manau, kad Dievo Žodis nurodo net tai, kad Viršesnis už esmę išėjo iš paslėpties į pasireiškimą tarp mūsų, priimdamas substanciją kaip žmogus. (2.) Bet Jis yra paslėptas net ir po pasireiškimo, arba, kalbant dieviškiau, net ir pasireiškime, nes tiesa apie Jėzų buvo išlaikyta paslėpta, ir paslaptis dėl Jo nebuvo pasiekta jokiu žodžiu ar protu, bet net ir išsakyta, lieka neišsakyta, ir suvokta – nežinoma.
IV LAIŠKAS. Tam pačiam Gajui Terapeutui
(1.) Kaip, tu klausi, Jėzus, kuris yra anapus visko, yra priskiriamas esmingai prie visų žmonių? Nes ne kaip žmonių Autorius Jis čia vadinamas žmogumi, bet kaip esantis absoliučia visa esme tikrai žmogus. (2.) Bet mes neapibrėžiame Viešpaties Jėzaus žmogiškai, nes Jis nėra tik žmogus (nei viršesnis už esmę, nei tik žmogus), bet tikrai žmogus, Tas, kuris yra iškiliai žmogaus mylėtojas, Viršesnis už esmę, priimantis substanciją, virš žmonių ir po žmonių, iš žmonių substancijos. (3.) Ir tai nieko mažiau, amžinai Viršesnis už esmę, pertekęs virš-esmingumo, nepaiso šito pertekliaus, ir atėjęs tikrai į substanciją, priėmė substanciją virš substancijos, ir virš žmogaus daro žmogaus darbus. (4.) Ir mergelė, antgamtiškai pradedanti, ir nestabilus vanduo, laikantis materialių ir žemiškų pėdų svorį ir nepasiduodantis, bet antgamtine jėga laikantis save kartu, kad nebūtų perskirtas, parodo tai. (5.) Kam kam nors vardinti likusius, kurių yra labai daug? Per kuriuos tas, kuris žiūri dievišku regėjimu, pažins anapus proto netgi dalykus, patvirtintus dėl (Viešpaties) Jėzaus meilės žmogui, – dalykus, kurie turi aukščiausio neigimo jėgą. (6.) Nes, netgi kalbant apibendrintai, Jis nebuvo žmogus, ne kaip nebūdamas žmogumi, bet kaip būdamas iš žmonių buvo anapus žmonių, ir buvo virš žmogaus, tikrai gimęs žmogumi, ir dėl likusio, nedarydamas Dieviškų dalykų kaip Dievas, nei žmogiškų dalykų kaip žmogus, bet vykdydamas mums tam tikrą naują Dievo-įsikūnijusio energiją, Dievui tapus žmogumi.
V LAIŠKAS. Dorotėjui, Liturgui
(1.) Dieviškoji tamsa yra neprieinama šviesa, kurioje, sakoma, gyvena Dievas. Ir į šią tamsą, tikrai nematomą dėl pranokstančio ryškumo, ir neprieinamą dėl viršesnio už esmę šviesos srauto pertekliaus, įeina kiekvienas, palaikytas vertu pažinti ir matyti Dievą, vien dėl to fakto, kad nei mato, nei žino, tikrai įeidamas į Jį, kuris yra virš regėjimo ir pažinimo, žinodamas būtent tai, kad Jis visgi yra anapus juslinio ir intelektualaus suvokimo objekto, ir sakydamas Pranašo žodžiais: (2.) „Tavo pažinimas man buvo nuostabus; Jis buvo patvirtintas; aš jokiu būdu negaliu jo pasiekti“; lygiai kaip dieviškasis Paulius, sakoma, pažino Visagalį Dievą, pažinęs Jį kaip esantį virš viso suvokimo ir pažinimo. (3.) Todėl taip pat jis sako: „Jo keliai yra neištyrinėjami ir Jo Teismai nesuvokiami“, ir Jo dovanos „neapsakomos“, ir kad Jo ramybė pranoksta kiekvieną protą, kaip radęs Tą, kuris yra virš visko, ir pažinęs tai, kas yra virš suvokimo, kad, būdamas visko Priežastimi, Jis yra anapus visko.
VI LAIŠKAS. Sopatrui – Kunigui
(1.) Neįsivaizduok, kad tai pergalė, šventasis Sopatrai, pasmerkti pamaldumą ar nuomonę, kuri, regis, nėra gera. Nes nei – net jei tu būtum ją tiksliai nuginčijęs – Sopatro (mokymai) dėl to nėra geri. (2.) Nes įmanoma, kad tiek tu, tiek kiti, būdami užsiėmę daugeliu dalykų, kurie yra klaidingi ir regimi, pražiūrėtumėte tikrąjį, kuris yra Vienas ir paslėptas. (3.) Nes nei jei kas nors nėra raudona, tai dėl to yra balta, nei jei kas nors nėra arklys, tai būtinai yra žmogus. Bet taip tu darysi, jei paklausysi mano patarimo: tu nustosi kalbėti prieš kitus, bet taip kalbėsi tiesos vardu, kad viskas, kas pasakyta, būtų visiškai neginčijama.
VII LAIŠKAS
I DALIS. Polikarpui – Hierarchui
(1.) Aš, bet kuriuo atveju, nesu sąmoningas, kalbėdamas atsakant graikams ar kitiems, kad įsivaizduočiau padedąs geriems vyrams, tuo atveju, jei jie galėtų pažinti ir kalbėti pačią tiesą, kokia ji tikrai yra savyje. (2.) Nes kai tai yra teisingai parodoma savo esminėje prigimtyje, pagal tiesos dėsnį, ir buvo nustatyta be trūkumų, viskas, kas yra kitaip ir simuliuoja tiesą, bus nuteista kaip esanti kitokia nei realybė, ir nepanaši, ir tai, kas yra veikiau tariama nei tikra. (3.) Todėl yra nereikalinga, kad tiesos aiškintojas ginčytųsi su šiais ar anais. Nes kiekvienas tvirtina save turint karališką monetą, ir galbūt turi kokį nors apgaulingą atvaizdą tam tikros dalies to, kas tikra. Ir jei tu tai paneigi, pirmiau vienas, o tada kitas ginčysis dėl to paties. (4.) Bet kai pats tikras teiginys buvo teisingai nustatytas ir liko nepaneigtas visų kitų, viskas, kas nėra taip visais atžvilgiais, yra numetama žemyn savaime, dėl neįveikiamo tikrai tikro stabilumo. (5.) Tuomet, manau, gerai tai supratęs, aš nebuvau per daug uolus kalbėti atsakant graikams ar kitiems; bet man pakanka (ir tegul Dievas tai suteikia) pirmiausia žinoti apie tiesą, tada, žinant, kalbėti taip, kaip dera kalbėti.
II DALIS
(1.) Bet tu sakai, sofistas Apolofanas plūsta mane ir vadina mane tėvažudžiu, kaip naudojantį, ne pamaldžiai, graikų raštus prieš graikus. Tačiau atsakant jam, mums būtų teisingiau sakyti, kad graikai naudoja, ne pamaldžiai, dieviškus dalykus prieš dieviškus dalykus, bandydami per Visagalio Dievo išmintį išstumti Dieviškąjį Garbinimą. (2.) Ir aš nekalbu apie minios nuomonę, kurie atkakliai laikosi poetų raštų, su žemiškais ir aistringais polinkiais, ir garbina kūrinį labiau nei Kūrėją; bet net pats Apolofanas naudoja ne pamaldžiai dieviškus dalykus prieš dieviškus dalykus; nes per sukurtų dalykų pažinimą, jo gerai vadinamą Filosofija, ir dieviškojo Pauliaus pavadintą Dievo Išmintimi, tikrieji filosofai turėjo būti pakelti prie sukurtų dalykų Priežasties ir jų pažinimo. (3.) Ir tam, kad jis netinkamai nepriskirtų man kitų ar savo paties nuomonės, Apolofanas, būdamas išmintingas žmogus, turėtų pripažinti, kad niekas negalėtų būti kitaip pašalinta iš savo dangiškos eigos ir judėjimo, jei neturėtų savo būties Palaikytojo ir Priežasties, judinančios tai ten, kuris formuoja visus dalykus ir „keičia juos“ pagal šventąjį tekstą. (4.) Kaipgi tada jis negarbina Jo, žinomo mums net iš to, ir tikrai esančio visumos Dievu, žavėdamasis Juo dėl Jo viską sukeliančios ir virš-neišreiškiamos galios, kai saulė ir mėnulis, kartu su visata, jėga ir stabilumu pačiu antgamtiškiausiu, buvo jų pritvirtinti visiškam nejudrumui, ir visos dienos matu visi žvaigždynai stovėjo tose pačiose vietose; (5.) arba (kas yra didžiau net už tai), jei kai visuma ir didesnieji bei apimantys buvo taip nešami, tie apimtieji nesekė savo eiga; ir kai tam tikra kita diena buvo beveik patrigubinta trukme, net per dvidešimt pilnų valandų, arba visata atsekė priešingus kelius tiek laiko ir (buvo) pasukta atgal per taip patį antgamtiškiausią atbulinį sukimąsi; (6.) arba saulė, savo pačios eigoje, sutraukusi savo penkeriopą judėjimą per dešimt valandų, atbuline eiga vėl atsekė jį per kitas dešimt valandų, keliaudama tarsi nauju keliu. (7.) Šis dalykas iš tiesų natūraliai pribloškė net babiloniečius ir be mūšio atvedė juos į paklusnumą Ezekijui, tarytum jis būtų kažkas lygus Dievui ir viršesnis už paprastus žmones. (8.) Ir jokiu būdu aš neminiu didžiųjų darbų Egipte ar tam tikrų kitų Dieviškų ženklų, kurie įvyko kitur, bet gerai žinomus ir dangiškus, kurie buvo pagarsėję kiekvienoje vietoje ir visiems asmenims. Bet Apolofanas visada sako, kad šie dalykai nėra tiesa. (9.) Bet kuriuo atveju, tai yra pranešama persų žynių legendose, ir iki šios dienos magai švenčia trigubo Mitro atminimą. Bet tegul jis netiki šiais dalykais dėl savo nežinojimo ar nepatyrimo. (10.) Tačiau sakyk jam: „Ką tu tvirtini apie užtemimą, kuris įvyko gelbstinčiojo Kryžiaus metu?“ Nes mes abu tuo metu, Heliopolyje, būdami ten ir stovėdami kartu, matėme mėnulį artėjantį prie saulės, mūsų nuostabai (nes tai nebuvo paskirtas laikas susijungimui); ir vėl, nuo devintos valandos iki vakaro, antgamtiškai pastatytą atgal į liniją priešais saulę. (11.) Ir primink jam taip pat kai ką daugiau. Nes jis žino, kad mes matėme, savo nuostabai, patį kontaktą prasidedantį nuo rytų ir einantį link saulės disko krašto, tada atsitraukiantį atgal, ir vėl, tiek kontaktą, tiek atsivalymą neįvykstantį iš to paties taško, bet iš diametraliai priešingo. (12.) Tokie didūs yra to paskirto laiko antgamtiniai dalykai, ir galimi vienam Kristui, visų Priežasčiai, Kuris daro didžius ir nuostabius dalykus, kuriems nėra skaičiaus.
III DALIS
(1.) Šiuos dalykus sakyk, jei proga pasitaikys, ir jei įmanoma, O Apolofanai, paneik juos, ir man, kuris tada buvau ten su tavimi, ir mačiau, ir sprendžiau, ir stebėjausi su tavimi jais visais. (2.) Ir tiesą sakant, Apolofanas pradeda pranašauti tuo metu, aš nežinau iš kur, ir man jis sakė, tarytum spėliodamas vykstančius dalykus: „Šie dalykai, O puikusai Dionyzai, yra Dieviškų darbų atpildai.“ (3.) Tiek tebūnie pasakyta mūsų laišku; bet tu esi pajėgus ir užpildyti trūkumą, ir atvesti galiausiai pas Dievą tą iškilų vyrą, kuris yra išmintingas daugelyje dalykų ir kuris galbūt nepaniekins romiai išmokti tiesos, kuri yra virš išminties, apie mūsų religiją.
VIII LAIŠKAS. Demofilui, Terapeutui. Apie rūpinimąsi savo reikalais ir gerumą.
I DALIS
(1.) Hebrajų istorijos sako, O kilnusai Demofilai, kad net tas šventas, iškilus Mozė buvo palaikytas vertu Dieviško pasireiškimo dėl savo didelio romumo. Ir jei kada nors jie aprašo jį kaip pašalintą nuo Dievo regėjimo, jie neišmeta jo nuo Dievo už jo romumą. (2.) Bet jie sako, kad kai kalbėjo labai neapgalvotai ir priešinosi Dieviškiems Patarimams, Jehova supyko ant jo rūstybe. Bet kai jie padaro jį skelbiamą dėl jo Dievo įžvelgtų nuopelnų, jis yra skelbiamas dėl jo iškilaus Gėrio imitavimo. (3.) Nes jis buvo labai romus, ir dėl to yra vadinamas „Dievo Tarnu“, ir laikomas labiau tinkamu Dievo regėjimui nei visi Pranašai. (4.) Dabar, kai tam tikri pavydūs žmonės ginčijosi su juo ir Aaronu dėl Vyriausiosios Kunigystės ir genčių valdymo, jis buvo viršesnis už visą garbės meilę ir valdžios meilę, ir perdavė vadovavimą tautai Dieviškajam teismui. (5.) Ir kai jie net sukilo prieš jį, ir priekaištaudami jam dėl pirmumo, grasino jam ir jau buvo beveik ant jo, romus žmogus šaukėsi Gėrio apsaugai, bet labai tinkamai tvirtino, kad jis bus nekaltas dėl visų blogybių valdomiesiems. (6.) Nes jis žinojo, kad yra būtina, jog artimas Dievui Gėriui būtų formuojamas, kiek pasiekiama, į tai, kas yra labiausiai panašu į Gėrį, ir turėtų savyje sąmonę apie geros draugystės darbų atlikimą. (7.) Ir kas padarė Dovydą, Dievo tėvą, Dievo draugu? Būtent tai, kad buvo geras ir dosnus priešams. Virš-Gėris ir Gėrio Draugas sako: „Aš radau vyrą pagal savo širdį.“ (8.) Be to, taip pat buvo duotas dosnus nurodymas rūpintis net savo priešo nešuliniais gyvuliais. Ir Jobas buvo paskelbtas teisiu, kaip būdamas laisvas nuo sužeidimo. Ir Juozapas nekeršijo broliams, kurie rengė sąmokslą prieš jį; ir Abelis iš karto ir be įtarimo lydėjo brolžudį. (9.) Ir Dievo Žodis skelbia visus geruosius kaip nemąstančius piktų dalykų, nedarančius jų, bet taip pat nepakeičiamus nuo gėrio dėl kitų niekšybės, bet, priešingai, pagal Dievo pavyzdį, kaip darančius gera ir metančius savo skydą virš blogųjų; ir dosniai kviečiančius juos į savo gausų gerumą ir į savo panašumą. (10.) Bet pakilkime aukščiau, neskelbdami šventų vyrų švelnumo, nei filantropiškų angelų gerumo, kurie pasigaili tautų ir šaukiasi gėrio jų vardu, ir baudžia naikinančias ir niokojančias minias, ir, nors liūdi dėl nelaimių, visgi džiaugiasi dėl saugumo tų, kurie yra šaukiami atgal į gerus dalykus; nei ką kita Dievo Žodis moko apie darančius gera angelus. (11.) Bet, tyloje sveikindami tikrai gero ir virš-gero Kristaus geradarystės spindulius, jų būkime apšviesti savo kelyje į Jo Dieviškuosius Gerumo darbus. (12.) Nes argi ne dėl neišreiškiamo ir virš sąvokos esančio Gerumo Jis padaro visus egzistuojančius dalykus būti, ir atvedė visus dalykus į būtį, ir trokšta, kad visi dalykai visada taptų artimi Jam ir Jo dalyviais, pagal kiekvieno gabumą? (13.) Ir kodėl? Todėl, kad Jis glaudžiasi meiliai prie tų, kurie net pasitraukia nuo Jo, ir stengiasi bei maldauja nebūti išsižadėtas tų mylimųjų, kurie patys yra drovūs; ir Jis pakenčia tuos, kurie neapdairiai Jam priekaištauja, ir Pats teikia pasiteisinimą jiems, ir toliau pažada tarnauti jiems, ir bėga link bei pasitinka net tuos, kurie laikosi atokiai, iškart kai jie prisiartina. (14.) Ir kai Jo visa esybė apkabina jų visas esybes, Jis bučiuoja juos ir nepriekaištauja jiems dėl buvusių dalykų, bet džiaugiasi dėl dabarties, ir kelia puotą, ir sušaukia draugus, tai yra geruosius, kad namai galėtų būti visiškai džiūgaujantys. (15.) (Bet Demofilas, iš visų asmenų pasaulyje, yra priešiškas, ir labai teisingai bara, ir moko gražių dalykų gerus vyrus, ir džiaugiasi.) (16.) „Nes kaip“, Jis sako, „neturėtų gerieji džiaugtis dėl prarastųjų saugumo ir dėl gyvybės tų, kurie yra mirę.“ Ir, savaime suprantama, Jis užkelia ant Savo pečių tai, kas sunkiai buvo atgręžta nuo klaidos, ir kviečia geruosius angelus džiūgavimui, ir yra dosnus nedėkingiems, ir daro, kad Jo saulė tekėtų virš blogų ir gerų, ir pateikia Savo pačios sielą kaip auką už tuos, kurie bėga nuo Jo.
(17.) Bet tu, kaip tavo laiškai liudija, aš nežinau kaip, būdamas sveiko proto, atstūmei vieną, parpuolusį prieš kunigą, kuris, kaip tu sakai, buvo nešventas ir nusidėjėlis. (18.) Tada šitas maldavo ir išpažino, kad atėjo dėl piktų darbų išgydymo, bet tu nesudrebėjai, bet net įžūliai apipylei užgaulionėmis gerąjį kunigą, kad parodė užuojautą atgailaujančiam ir pateisino nešventąjį. (19.) Ir galiausiai, tu tarei kunigui: „Išeik su savo panašiais“; ir įsiveržei, be leidimo, į šventyklą, ir išniekinai Šventų švenčiausiąją, ir rašai mums, kad „aš apvaizdžiai išsaugojau šventus dalykus, kurie buvo bepradedą būti išniekinti, ir vis dar laikau juos nesuterštus“.
(20.) Dabar gi, išgirsk mūsų požiūrį. Nėra teisėta, kad kunigas būtų taisomas Liturgų, kurie yra virš tavęs, arba Terapeutų, kurie yra to paties rango su tavimi; net jei atrodytų, kad jis elgiasi nepagarbiai Dieviškų dalykų atžvilgiu, ir nors jis būtų nuteistas padaręs kokį kitą draudžiamą dalyką. (21.) Nes jei tvarkos trūkumas ir reguliavimo trūkumas yra nukrypimas nuo Dieviškiausių institucijų ir potvarkių, nėra protinga, kad dieviškai perduota tvarka būtų keičiama Dievo vardu. Nes Visagalis Dievas nėra padalintas prieš Save patį, nes „kaip tada Jo karalystė išsilaikys?“ (22.) Ir jei teismas yra Dievo, kaip Orákulai (Raštai) tvirtina, ir kunigai yra angelai ir aiškintojai, po hierarchų, Dieviškųjų teismų, mokykis iš jų, per kuriuos tu buvai palaikytas vertu būti Terapeutu, per tarpinius Liturgus, kai pasitaiko proga, Dieviškų dalykų, tinkamų tau pačiam. (23.) Ir argi Dieviški Simboliai neskelbia to, nes argi Šventų švenčiausioji nėra visiškai paprastai atskirta nuo visų, ir pašventintojų tvarka yra artimesnė jai nei kunigų rangas, ir sekant šiuo, Liturgų rangas. (24.) Bet šventyklos vartai yra apriboti paskirtų Terapeutų, kurių ribose jie yra abu įšventinti, ir aplink kuriuos jie stovi, ne tam, kad saugotų juos, bet dėl tvarkos, ir mokymo savęs, kad jie yra arčiau žmonių nei kunigystė. (25.) Iš kur šventas kunigų reguliavimas įsako jiems dalyvauti Dieviškuose dalykuose, nurodydamas šių perdavimą kitiems, tai yra, labiau vidiniams. (26.) Nes net tie, kurie visada stovi aplink Dieviškąjį Altarį, simboliniu tikslu, mato ir girdi Dieviškus dalykus, atskleistus jiems visu aiškumu; ir žengdami dosniai prie dalykų už Dieviškųjų Uždangų, jie rodo pavaldiems Terapeutams, ir šventai tautai, ir apsivalantiems ordinams, pagal jų tinkamumą, šventus dalykus, kurie buvo gražiai saugomi be taršos, kol tu tironiškai įsiveržei į juos, ir privertei Šventų švenčiausiąją, prieš jos valią, būti tavo mindomai, ir tu sakai, kad tu laikai ir saugai šventus dalykus, nors tu nei žinojai, nei girdėjai, nei turi ką nors iš dalykų, priklausančių kunigams; kaip nei pažinai Orákulų tiesos, visą laiką priekabiaudamas dėl jų kiekvieną dieną klausytojų sužlugdymui. (27.) Ir net jei koks nors civilinis Valdytojas imtųsi to, kas jam nebuvo įsakyta Karaliaus, teisingai bet kuris iš pavaldinių, stovinčių šalia, būtų nubaustas, kas drįstų kritikuoti Valdytoją, kai jis teisina ar smerkia ką nors; (nes aš neinu taip toli, kad sakyčiau plūsti), ir tuo pačiu metu manytų išmesti jį iš jo valdžios; bet tu, žmogau, esi toks įžūlus reikaluose, susijusiuose su romiojo ir gerojo reikalais, ir jo hierarchine jurisdikcija. (28.) Mes privalome sakyti šiuos dalykus, kai kas nors imasi to, kas yra virš jo rango, ir tuo pačiu metu mano, kad elgiasi tinkamai. Nes tai nėra kieno nors galiose. (29.) Nes ką Ozijas darė ne vietoje, aukodamas smilkalus Visagaliui Dievui? Ir ką Saulius aukodamas? (30.) Taip, be to, kas buvo tie dominuojantys demonai, kurie tikrai skelbė Viešpatį Jėzų Dievu? Bet kiekvienas, kuris kišasi į kitų žmonių reikalus, yra paskelbtas už įstatymo ribų Dievo Žodžio; ir kiekvienas bus savo paties tarnystės range, ir vienas Vyriausiasis Kunigas įeis į Šventų švenčiausiąją, ir tik kartą per metus, ir tai pilname legaliame hierarchiniame apsivalyme. (31.) Ir kunigai apsupa šventus dalykus, ir levitai neturi liesti šventų dalykų, kad nemirtų. Ir Jehova supyko rūstybe dėl Ozijo įžūlumo, ir Mariam tampa raupsuota, nes ji išdrįso nustatyti įstatymus įstatymų leidėjui. (32.) Ir demonai užpuolė Scėvos sūnus, ir Jis sako: „Aš nesiunčiau jų, visgi jie bėgo, ir Aš nekalbėjau jiems, visgi jie pranašavo“. „Ir profanas, kuris aukoja man veršį, (yra) kaip tas, kuris užmuša šunį“, ir kalbant trumpai, visus tobuliausias Visagalio Dievo teisingumas netoleruoja įstatymo nepaisančiųjų, bet kol jie sako „Tavo Vardu mes patys darėme daug nuostabių darbų“, Jis atkerta: „Ir Aš nepažįstu jūsų; eikite nuo Manęs visi jūs, darantys neteisėtumą“. (33.) Taip kad nėra leidžiama, kaip šventieji Orákulai sako, net siekti dalykų, kurie yra teisingi, kai ne pagal tvarką, bet kiekvienas turi laikytis savęs, ir nemąstyti dalykų, per aukštų ir per gilių jam, bet kontempliuoti vien dalykus, paskirtus jam pagal tvarką.
II DALIS
(1.) „Kas tada“, tu sakai, „ar nėra būtina pataisyti kunigus, kurie elgiasi nepagarbiai, arba nuteistus dėl ko nors kito ne vietoje, bet tik tiems, kurie didžiuojasi įstatymu, bus leidžiama daryti gėdą Visagaliui Dievui, per Įstatymo laužymą?“ (2.) „Ir kaip kunigai yra Visagalio Dievo aiškintojai? Nes, kaip jie skelbia tautai Dieviškas dorybes, kurie nežino jų galios? Arba kaip jie, kurie yra tamsoje, perduoda šviesą? Toliau, kaip jie suteikia Dieviškąją Dvasią, kurie, iš įpročio ir tiesos, netiki, ar yra Šventoji Dvasia?“ (3.) Dabar aš duosiu tau atsakymą į šiuos dalykus. Nes tikrai mano Demofilas nėra priešas, nei aš toleruosiu, kad tu būtum pergudrautas šėtono.
(4.) Nes kiekvienas rangas tų apie Dievą yra labiau dieviškas nei tas, kuris stovi toliau. Ir tie, kurie yra šiek tiek arčiau tikrosios šviesos, yra iškart labiau švytintys ir labiau apšviečiantys; ir nesuprask artumo vietiškai, bet pagal Dievą-priimantį gabumą. (5.) Jei, tada, kunigų tvarka yra apšviečianti, visiškai nupuolė nuo kunigiško rango ir galios tas, kuris neapšviečia, arba galbūt veikiau (jis tampa) neapšviestuoju. (6.) Ir jis atrodo, bent jau man, įžūlus, kas, būdamas toks, imasi kunigiškų funkcijų, ir neturi baimės, ir nerausta, atlikdamas Dieviškus dalykus, priešingai padorumui, ir įsivaizduodamas, kad Dievas nežino tų pačių dalykų, kuriuos jis suvokia savyje, ir mano suklaidinti Jį, Kuris klaidingai vadinamas jo Tėvu, ir drįsta kartoti savo prakeiktas piktžodžiavimus (nes aš nesakyčiau maldų) virš Dieviškų simbolių, pagal Kristaus pavyzdį. (7.) Šis nėra kunigas, – Ne! – bet velniškas – klastingas – savęs apgavikas – ir vilkas Dievo tautai, apsirengęs avies kailiu.
III DALIS
(1.) Bet, ne Demofilui yra leidžiama ištiesinti šiuos dalykus. Nes, jei Dievo Žodis įsako siekti teisingų dalykų teisingai (bet siekti teisingų dalykų yra tada, kai kas nors nori paskirstyti kiekvienam dalykus, kurie yra tinkami), to turi siekti visi teisingai, ne virš jų pačių tinkamumo ar rango; (2.) kadangi net angelams yra teisinga, kad tinkami dalykai būtų priskirti ir paskirstyti, bet ne nuo mūsų, O Demofilai, bet per juos mums, nuo Dievo, ir jiems per angelus, kurie yra dar labiau iškilūs. Ir kalbant trumpai, tarp visų egzistuojančių dalykų jų duoklė yra priskiriama per pirmąjį antrajam, pagal gerai sutvarkytą ir teisingiausią visų numatymą. (3.) Tegul tie, tada, kuriems buvo įsakyta Dievo prižiūrėti kitus, paskirsto po savęs savo duoklę savo pavaldiniams. (4.) Bet tegul Demofilas paskirsto savo duoklę protui ir pykčiui, ir aistrai; ir tegul jis netinkamai neelgiasi su savęs reguliavimu, bet tegul viršesnis protas valdo žemesnius dalykus. (5.) Nes, jei kas nors pamatytų turgavietėje tarną plūstantį šeimininką, ir jaunesnį žmogų – vyresnį; ar taip pat sūnų – tėvą; ir be to puolantį ir darantį žaizdas, mes atrodytume net stokojantys pagarbos, jei nebėgtume ir nepadėtume viršesniajam, net jei galbūt jie buvo pirmi kalti dėl neteisybės; (6.) kaipgi tada mes nersime, kai matome protą netinkamai elgiamą pykčio ir aistros, ir išmestą iš suverenumo, duoto Dievo; ir kai mes sukeliame savo pačių viduje nepagarbų ir neteisingą netvarką, ir sukilimą, ir sumišimą? (7.) Natūraliai, mūsų palaimintasis Įstatymų leidėjas nuo Dievo nelaiko teisinga, kad tas vadovautų Dievo Bažnyčiai, kuris dar nėra gerai vadovavęs savo paties namams. Nes tas, kuris valdė save, valdys ir kitą; ir kas kitą, valdys ir namus; ir kas namus, taip pat miestą; ir kas miestą, taip pat tautą. Ir kalbant trumpai, kaip Orákulai tvirtina, „tas, kuris ištikimas mažuose dalykuose, yra ištikimas ir dideliuose“, ir „tas, kuris neištikimas mažuose, yra neištikimas ir dideliuose“.
IV DALIS
(1.) Tu pats, tada, priskirk tinkamą ribą aistrai ir pykčiui, ir protui. Ir tau pačiam, tegul dieviškieji Liturgai priskiria tinkamą ribą, ir šiems – kunigai, ir kunigams – hierarchai, ir hierarchams – Apaštalai ir Apaštalų įpėdiniai. (2.) Ir jei, galbūt, kas nors, net tarp šių, būtų suklydęs tame, kas dera, jis bus pataisytas šventų to paties rango vyrų; ir rangas nebus atgręžtas prieš rangą, bet kiekvienas bus savo paties range ir savo paties tarnystėje. (3.) Tiek tau, iš mūsų, vardan žinojimo ir darymo savo paties reikalų. Bet, dėl nežmoniško elgesio su tuo žmogumi, kurį tu vadini „nepagarbiu ir nusidėjėliu“, aš nežinau, kaip aš apraudosiu mano mylimojo skandalą. (4.) Nes, kieno, tu manai, buvai įšventintas Terapeutu per mus? Nes jei tai nebuvo Gėrio, būtina, kad tu būtum visiškai svetimas Jam ir mums, ir visai mūsų religijai, ir laikas tau tiek ieškoti Dievo, tiek kitų kunigų, ir tarp jų tapti brutaliu veikiau nei ištobulintu, ir būti žiauriu savo paties nuožmumo tarnu. (5.) Nes, ar mes patys, girdi, buvome ištobulinti iki visiško Gėrio, ir neturime poreikio dieviškos užuojautos sau, ar mes darome dvigubą nuodėmę, kaip sako Orákulai, pagal pavyzdį nešventųjų, nežinodami kuo mes nusidedame, bet net teisindami save ir manydami, kad matome, kai iš tikrųjų nematome? (6.) Dangus buvo priblokštas to, ir aš drebėjau, ir aš nepasitikiu savimi. Ir jei aš nebūčiau sutikęs tavo laiškų (kaip žinok gerai, aš norėčiau, kad nebūčiau), jie nebūtų manęs įtikinę, jei iš tiesų kas kitas būtų manęs įtikinti apie tave, (7.) kad Demofilas mano, jog Visagalis Dievas, Kuris yra geras visiems, nėra taip pat atjaučiantis žmones, ir kad jis pats neturi poreikio Gailestingojo ar Gelbėtojo; taip, toliau, jis nušalina tuos kunigus, kurie yra laikomi vertais, per gailestingumą, nešti tautos nežinojimą, ir kurie gerai žino, kad jie taip pat yra apimti silpnumo. (8.) Bet, aukščiausiai Dieviškas Kunigas sekė kitu (keliu), ir tai, kaip Orákulai sako, būdamas atskirtas nuo nusidėjėlių, ir laiko švelniausią avių ganymą meilės Jam įrodymu; (9.) ir Jis žymi kaip nedorą tą, kuris neatleido savo tarnybos draugui skolos, nei suteikė dalies to gausaus gerumo, maloningai duoto jam pačiam; ir Jis pasmerkia jį patirti savo paties nuopelnus, ko tiek aš, tiek Demofilas turime rūpintis vengti. (10.) Nes, net tiems, kurie elgėsi su Juo bedieviškai, pačiu Jo kančios metu, Jis šaukiasi atleidimo iš Tėvo; ir Jis bara net mokinius, nes be gailestingumo jie manė esant teisinga nuteisti dėl bedievystės samariečius, kurie Jį nuvijo. Tai, iš tiesų, yra tūkstantį kartų kartojama tavo įžūlaus laiško tema (nes tu kartoji tą patį nuo pradžios iki galo), kad tu atkeršijai, ne už save, bet už Visagalį Dievą. Pasakyk man (ar tu keršiji) už Gėrį blogio priemonėmis?
V DALIS
(1.) Šalin! Mes neturime Vyriausiojo Kunigo, „Kuris negalėtų užjausti mūsų silpnybių, bet yra ir be nuodėmės, ir gailestingas“. „Jis nesiginčys ir nešauks, ir Pats yra romus, ir Pats permaldaujantis už mūsų nuodėmes; (2.) taip kad mes nepritarsime jūsų nepavydėtiniems išpuoliams, ne jei jūs tūkstantį kartų minėtumėte savo Finėją ir savo Eliją. Nes, kai Viešpats Jėzus išgirdo šiuos dalykus, Jis buvo nepatenkintas mokiniais, kuriems tuo metu trūko romios ir geros dvasios. (3.) Nes, net mūsų dieviškiausias mokytojas moko romume tuos, kurie priešinosi Visagalio Dievo mokymui. Nes mes turime mokyti, ne keršyti patys už save, neišmanėliams, kaip mes nebaudžiame aklųjų, bet veikiau vedame juos už rankos. (4.) Bet tu, po to, kai sudavei jam per skruostą, puoli ant to žmogaus, kuris pradeda kilti į tiesą, ir kai jis artinasi su dideliu kuklumu, tu įžūliai nuspiri jį šalin (tikrai, to pakanka, kad priverstų šiurpti), kurio Viešpats Kristus, būdamas geras, ieško, kai klaidžioja kalnuose, ir šaukia pas Save, kai bėga nuo Jo, ir kai, sunkiai, suranda, užsideda ant Savo pečių. (5.) Ne, aš meldžiu, nepatarkime taip žalingai patys sau, nei varykime kalaviją prieš save. Nes tie, kurie imasi sužeisti ką nors, ar priešingai, daryti jiems gera, ne visada pasiekia tai, ko nori, bet patys sau, kai jie atneša į savo namus ydą ar dorybę, bus pripildyti arba Dieviškų dorybių, arba nevaldomų aistrų. (6.) Ir šie iš tiesų, kaip gerųjų angelų sekėjai ir bendrai, tiek čia, tiek ten, su visa ramybe ir laisve nuo viso blogio, paveldės palaiminčiausius paveldus amžinai besitęsiančiam amžiui, ir bus visada su Dievu, didžiausia iš visų palaimų; (7.) bet kiti nupuls tiek nuo dieviškos, tiek nuo savo pačių ramybės, ir čia, ir po mirties, bus bendrai su žiauriais demonais. Dėl šios priežasties mes turime nuoširdų troškimą tapti Dievo, Gėrio, bendrais, ir būti visada su Viešpačiu, ir nebūti atskirtiems, kartu su blogaisiais, nuo Teisingiausiojo, patiriant tai, kas priklauso nuo mūsų pačių, ko aš bijau labiausiai iš visko, ir meldžiu neturėti jokios dalies niekame blogame. Ir, su tavo leidimu, aš paminėsiu dievišką tam tikro švento vyro regėjimą, ir nesijuok, nes aš kalbu tiesą.
VI DALIS
(1.) Kai aš kartą buvau Kretoje, šventasis Karpas priėmė mane, – vyras, iš visų kitų labiausiai tinkamas, dėl didelio proto tyrumo, Dieviškam Regėjimui. Dabar, jis niekada nesiimdavo šventų Paslapčių šventimų, nebent palankus regėjimas pirmiausia būtų jam pasireiškęs per jo paruošiamąsias pamaldžias maldas. (2.) Jis sakė tada, kai kažkas iš netikinčiųjų vienu metu nuliūdino jį (ir jo liūdesys buvo tas, kad jis suklaidino į bedievystę tam tikrą Bažnyčios narį, kol džiaugsmo dienos vis dar buvo švenčiamos jam); kad jis turėjo atjaučiančiai melstis už abu, ir priimdamas Dievą, Gelbėtoją, kaip savo pagalbininką, atversti vieną, ir nugalėti kitą gerumu, ir nebūti nustojus įspėti juos tol, kol jis gyveno iki šios dienos; (3.) ir taip atvesti juos į Dievo pažinimą, kad dalykai, ginčijami jų, galėtų būti aiškiai nustatyti, ir tie, kurie buvo neprotingai drąsūs, galėtų būti priversti būti išmintingesni per teismą pagal įstatymą. (4.) Dabar, kadangi jis niekada anksčiau nebuvo patyręs to, aš nežinau, kaip jis tada nuėjo į lovą su tokiu piktos valios ir kartėlio pertekliumi. Šioje blogoje būsenoje jis nuėjo miegoti, nes buvo vakaras, ir vidurnaktį (nes jis buvo pratęs tą paskirtą valandą keltis, savo noru, Dieviškoms giesmėms) jis atsikėlė, nepasimėgavęs, netrikdomai, savo miegu, kuris buvo gausus ir nuolat pertraukiamas; (5.) ir kai jis stovėjo susikaupęs Dieviškam Pokalbiui, jis buvo kaltai suirzęs ir nepatenkintas, sakydamas, kad nėra teisinga, jog bedieviai vyrai, kurie iškraipo tiesius Viešpaties kelius, turėtų gyventi. Ir, sakydamas tai, jis maldavo Visagalį Dievą, kokiu nors žaibo smūgiu, staiga, be pasigailėjimo, nutraukti jų abiejų gyvenimus. (6.) Bet, sakydamas tai, jis pareiškė, kad jam pasirodė matyti staiga namą, kuriame jis stovėjo, pirma perplėštą, ir nuo stogo padalintą į dvi dalis viduryje, ir savotišką tviskančią ugnį prieš jo akis (nes vieta atrodė dabar po atviru dangumi) nešamą žemyn iš dangaus srities arti jo; (7.) ir dangų patį atsiveriantį, ir ant dangaus nugaros, Jėzų, su nesuskaičiuojamais angelais, vyrų pavidalu, stovinčiais aplink Jį. (8.) Tai iš tiesų jis matė viršuje, ir pats stebėjosi; bet apačioje, kai Karpas pasilenkė žemyn, jis tvirtino, kad matė patį pamatą perplėštą į dvi dalis, į savotišką žiojėjančią ir tamsią bedugnę, ir tuos pačius vyrus, ant kurių jis buvo sušaukęs prakeiksmą, stovinčius prieš jo akis, bedugnės žiotyse, drebančius, apgailėtinus, tik tik dar nenuneštus žemyn vien dėl jų kojų paslydimo; (9.) ir iš po bedugnės, žalčius, šliaužiančius aukštyn ir slystančius iš apačios, aplink jų kojas, dabar besistengiančius nutempti juos šalin, ir slegiančius juos žemyn, ir keliančius juos aukštyn, ir vėl uždegančius ar dirginančius savo dantimis ar savo uodegomis, ir visą laiką besistengiančius įtraukti juos žemyn į žiojėjančią prarają; (10.) ir kad tam tikri vyrai taip pat buvo viduryje, bendradarbiaujantys su žalčiais prieš šiuos vyrus, iškart plėšiantys ir stumiantys, ir mušantys juos žemyn. Ir jie atrodė esą ant kritimo ribos, iš dalies prieš savo valią, iš dalies savo valia; beveik nugalėti nelaimės, ir tuo pačiu metu pasidavę. (11.) Ir Karpas sakė, kad jis pats džiaugėsi, žiūrėdamas žemyn, ir kad jis buvo pamiršęs dalykus viršuje; toliau, kad jis buvo suirzęs ir menkino tai, nes jie dar nebuvo nukritę, ir kad jis dažnai bandė įvykdyti faktą, ir kad, kai jam nepavyko, jis buvo ir susierzinęs, ir keikėsi. (12.) Ir kai su sunkumu jis pakėlė save, jis pamatė dangų vėl, kaip jis matė jį anksčiau, ir Jėzų, sujaudintą gailesčio dėl to, kas vyko, atsistojantį iš Savo virš-dangiško sosto, ir nusileidžiantį pas juos, ir tiesiantį pagalbos ranką, ir angelus, bendradarbiaujančius su Juo, paimančius tuos du vyrus, vieną iš vienos vietos ir kitą iš kitos, (13.) ir Viešpats Jėzus tarė Karpui, kol Jo ranka vis dar buvo ištiesta: „Smok prieš Mane ateityje, nes Aš esu pasiruošęs, net ir vėl, kentėti dėl žmonių išgelbėjimo; ir tai yra malonu Man, su sąlyga, kad kiti žmonės nedarytų nuodėmės. Bet žiūrėk, ar gerai tau iškeisti buveinę bedugnėje, ir su žalčiais, į tą su Dievu, ir gerais bei filantropiškais angelais.“ Šie yra dalykai, kuriuos aš girdėjau pats, ir tikiu esant tiesa.
TITAS
(1.) ZENAS, vienas iš septyniasdešimt dviejų mokinių, kuris buvo išprusęs įstatymo moksle, parašė Tito gyvenimą, ir sako, kad jis buvo kilęs iš Mino, Kretos Karaliaus, šeimos. Titas atsidavė Homero ir Filosofijos studijoms iki savo dvidešimtųjų metų, kai jis išgirdo balsą iš dangaus, kuris liepė jam palikti šią vietą ir gelbėti savo sielą. (2.) Jis laukė vienerius metus, kad išbandytų balso tiesą, ir tada gavo apreiškimą, kuris liepė jam skaityti Hebrajų Raštus. Atvertus Izaiją, jo akis nukrypo į 41 skyriaus eilutes 1-5. Jis tada buvo pasiųstas į Jeruzalę Kretos prokonsulo, kad praneštų apie stebuklų, kurie, kaip sakoma, buvo atliekami Jėzaus Kristaus, realumą. (3.) Jis matė mūsų Gelbėtoją ir Jo stebuklus, ir įtikėjo; ir tapo vienu iš septyniasdešimt dviejų. Jis liudijo Kančią ir Žengimą į dangų; Apaštalai įšventino jį, ir pasiuntė jį su Pauliumi, kurį jis lydėjo į Antiochiją, į Seleukiją ir į Kretą, kur Rutilas, prokonsulas, buvo pakrikštytas, ir Titas paskirtas Vyskupu. (4.) 64 m. po Kr. Šv. Paulius adresavo savo Laišką Titui, ir apie tą patį laiką Dionyzas taip pat šį laišką. Deksteris užrašo, kad Titas aplankė Ispaniją, ir kad Plinijus Jaunesnysis buvo atverstas į Tikėjimą Tito. Jis įšventino antrąjį Aleksandrijos Vyskupą ir mirė būdamas 94 metų amžiaus.
IX LAIŠKAS. Titui, Hierarchui, klausiančiam laišku, kas yra išminties namai, kas dubuo, ir kokie yra jų valgiai ir gėrimai?
I DALIS
(1.) Aš nežinau, O puikusai Titai, ar šventasis Timotiejus iškeliavo kurčias kai kuriems iš teologinių simbolių, kurie buvo paaiškinti mano. Bet, Simbolinėje Teologijoje, mes jam nuodugniai ištyrėme visas Orákulų išraiškas apie Dievą, kurios miniai atrodo esančios pabaisiškos. (2.) Nes jos suteikia netinkamumo atspalvį, baisų neįšventintoms sieloms, kai neišreiškiamos išminties Tėvai aiškina Dievišką ir Mistišką Tiesą, neprieinamą profaniškiems, per tam tikras, tikrai paslėptas ir drąsias enigmas. Todėl taip pat daugelis nepasitiki išraiškomis apie Dieviškąsias Paslaptis. Nes mes kontempliuojame jas tik per juslinius simbolius, kurie išaugo ant jų. (3.) Mes tada turime apnuoginti jas, ir žiūrėti į jas pačias jų nuogame tyrume. Nes, taip kontempliuodami jas, mes turėtume gerbti Gyvybės šaltinį, tekantį į Save patį – matydami Jį net stovintį Savimi pačiu, ir kaip tam tikrą vieną galią, paprastą, savaime judančią ir savaime veikiančią, neapleidžiančią Savęs, bet žinojimą, pranokstantį kiekvieną žinojimo rūšį, ir visada kontempliuojantį Save, per Save. (4.) Mes manėme, kad būtina tada, tiek jam, tiek kitiems, kad mes, kiek įmanoma, atskleistume įvairias Dieviškų atvaizdavimų formas apie Dievą simboliuose. Nes, kokiomis neįtikėtinomis ir simuliuotomis pabaisybėmis yra pripildytos jų išorinės formos? Pavyzdžiui, dėl viršesnės už esmę Dieviškos kilmės, vaizduojant Dievo kūną kūniškai gimdantį Dievą; ir aprašant žodį, ištekantį į orą iš žmogaus širdies, kuri atsirūgsta jį, ir kvapą, iškvepiamą iš burnos; ir šlovinant Dievą-nešiojančias krūtines, glaudžiančias Dievo sūnų, kūniškai; (5.) arba vaizduojant šiuos dalykus augalų pavyzdžiu, ir pateikiant tam tikrus medžius, ir šakas, ir gėles, ir šaknis, kaip pavyzdžius; arba vandenų šaltinius, kunkuliuojančius; arba gundančius šviesos kūrinius atspindėto spindesio; arba tam tikrus kitus šventus atvaizdavimus, kurie aiškina viršesnius už esmę Dievo aprašymus; (6.) bet dėl inteligibilių Visagalio Dievo apvaizdų, arba dovanų, pasireiškimų, arba galių, arba savybių, arba ramybės, arba buveinių, arba progresijų, arba skirtumų, arba sąjungų, aprengiant Visagalį Dievą žmogiška forma, ir įvairia laukinių žvėrių ir kitų gyvų būtybių, ir augalų, ir akmenų forma; ir priskiriant Jam moterų papuošalus, arba laukinių ginklus; ir priskiriant darbą su moliu, ir krosnyje, tarsi kokiam amatininkui; (7.) ir pastatant po Juo žirgus ir vežimus, ir sostus; ir paskleidžiant prieš Jį tam tikrus skanius valgius, delikačiai paruoštus; ir vaizduojant Jį geriantį, ir girtą, ir miegantį, ir kenčiantį nuo pertekliaus. Ką kas nors pasakytų apie pykčius, sielvartus, įvairias priesaikas, atgailas, prakeiksmus, kerštus, daugybę ir abejotinų pasiteisinimų dėl pažadų nevykdymo, milžinų mūšį Pradžios knygoje, kurio metu sakoma, kad Jis rengia sąmokslą prieš tuos galingus ir didžius vyrus, ir tai tada, kai jie sumanė statybą, ne siekdami neteisybės kitiems žmonėms, bet vardan savo pačių saugumo? (8.) Ir tą patarimą, sugalvotą danguje apgauti ir suklaidinti Achabą; ir tas pasaulietiškas ir paleistuviškas Giesmių aistras; ir visas kitas šventas kompozicijas, kurios pasirodo Dievo aprašyme, kurios nesustoja prieš nieką, kaip projekcijos, ir paslėptų dalykų padauginimai, ir vieningų bei nepadalintų dalykų padalijimai, ir beformių bei nesuformuotų dalykų formuojančios ir daugialypės formos; (9.) kurių, jei kas nors galėtų pamatyti jų vidinį paslėptą grožį, jis ras kiekvieną iš jų mistišką ir Dievišką, ir pripildytą gausios teologinės šviesos. Nes nemanykime, kad kompozicijų išvaizdos buvo suformuotos dėl jų pačių, bet kad jos pridengia mokslą, neišreiškiamą ir nematomą miniai, nes visų švenčiausi dalykai nėra pasiekiami profaniškiems, bet yra apreiškiami tiems tik, kurie yra tikri pamaldumo mylėtojai, kurie atmeta visas vaikiškas fantazijas dėl šventų simbolių, ir yra pajėgūs pereiti su proto paprastumu, ir kontempliatyvaus gebėjimo tinkamumu, prie paprastos ir antgamtinės ir pakylėtos simbolių tiesos. (10.) Be to, mes taip pat turime apsvarstyti tai, kad mokymas, perduotas Teologų, yra dvejopas – vienas, slaptas ir mistiškas – kitas, atviras ir geriau žinomas – vienas, simbolinis ir iniciatyvinis – kitas, filosofinis ir demonstratyvus; – ir nekalbama yra supinta su kalbamu. Vienas įtikina, ir trokšta išreikštų dalykų tiesos, kitas veikia ir įdiegia į Visagalį Dievą, per instrukcijas paslaptyse, neišmokstamose mokymu. (11.) Ir tikrai, nei mūsų šventi instruktoriai, nei tie įstatymo, nesusilaiko nuo Dievui derančių simbolių, per visus švenčiausių paslapčių šventimus. Taip, mes matome net pačius švenčiausius Angelus, mistiškai tobulinančius Dieviškus dalykus per enigmas; ir Jėzų Patį, kalbantį Dievo žodį palyginimais, ir perduodantį dieviškai atliktas paslaptis, per tipišką stalo padengimą. (12.) Nes, tai buvo priderama, ne tik kad Šventų švenčiausioji būtų išsaugota nesuteršta minios, bet taip pat kad Dieviškas pažinimas apšviestų žmogiškąjį gyvenimą, kuris yra kartu nepadalomas ir padalomas, būdu, tinkamu jam pačiam; ir apriboti beaistrę sielos dalį prie paprastų, ir pačių vidinių Dieviškiausių atvaizdų regėjimų; bet kad jos aistringoji dalis lauktų, ir, tuo pačiu metu, siektų, pačių Dieviškiausių apdangalų, per iš anksto paruoštus tipinių simbolių atvaizdavimus, kadangi tokie (apdangalai) yra, iš prigimties, giminingi jai. Ir visi tie, kurie yra aiškios teologijos be simbolių klausytojai, audžia savyje savotišką tipą, kuris veda juos prie minėtosios teologijos koncepcijos.
II DALIS
(1.) Bet taip pat pati regimos visatos tvarka išdėsto nematomus Visagalio Dievo dalykus, kaip sako tiek Paulius, tiek neklystantis Žodis. Todėl, taip pat, Teologai žiūri į kai kuriuos dalykus politiškai ir legaliai, bet į kitus dalykus, grynai ir be trūkumo; ir į kai kuriuos dalykus žmogiškai, ir tarpiniškai, bet į kitus dalykus antpasaulietiškai ir tobulai; vienu metu iš tiesų, iš įstatymų, kurie yra akivaizdūs, ir kitu, iš institucijų, kurios yra neakivaizdžios, kaip dera šventiems raštams ir protams bei sieloms, kurios svarstomos. (2.) Nes visas teiginys, esantis prieš juos, ir visos jo detalės, netalpina plikos istorijos, bet gyvybę teikiančią tobulybę. Mes turime tada, priešingai vulgariai koncepcijai apie juos, pagarbiai įeiti į šventų simbolių vidų, ir nedaryti jiems gėdos, esantiems, kokie jie yra, produktais ir formomis Dieviškų charakteristikų, ir akivaizdžiais atvaizdais neišreiškiamų ir antgamtinių regėjimų. (3.) Nes, ne tik yra viršesnės už esmę šviesos, ir inteligibilūs dalykai, ir, vienu žodžiu, Dieviški dalykai, atvaizduojami įvairiomis formomis per tipinius simbolius, kaip viršesnis už esmę Dievas, minimas kaip ugnis, ir inteligibilūs Visagalio Dievo Orákulai, kaip ugnies liepsnos; bet toliau, net dieviškos angelų eilės, tiek kontempliuojamos, tiek kontempliuojančios, yra aprašomos įvairiomis formomis, ir daugybe panašumų, ir dangiškomis formomis. (4.) Ir skirtingai mes turime priimti tą patį ugnies panašumą, kai kalbama apie nesuvokiamą Dievą; ir skirtingai apie Jo inteligibilias apvaizdas ar žodžius; ir skirtingai apie Angelus. Vieną kaip priežastinį, bet kitą kaip kilusį, ir trečią kaip dalyvaujantį, ir skirtingus dalykus skirtingai, kaip jų kontempliacija ir moksliniai išdėstymai siūlo.
(5.) Ir niekada mes neturime painioti šventų simbolių atsitiktinai, bet mes turime išskleisti juos tinkamai priežastims, ar kilmėms, ar galioms, ar eilėms, ar orumams, kurių aiškinamieji ženklai jie yra. Ir, kad aš neišplėsčiau savo laiško už padorumo ribų, eikime iš karto prie paties klausimo, iškelto tavo; (6.) ir mes tvirtiname, kad kiekvienas maitinimas yra tobulinantis tuos, kurie maitinami, užpildantis jų netobulumą ir jų trūkumą, ir prižiūrintis silpnus, ir saugantis jų gyvybes, priverčiantis dygti, ir atnaujinantis bei paliekantis jiems gyvybę teikiančią gerovę; ir vienu žodžiu, raginantis atsipalaiduojančius ir netobulus, ir prisidedantis prie jų paguodos ir tobulybės.
III DALIS
(1.) Gražiai tada, virš-išmintinga ir Gera Išmintis yra šlovinama Orákulų, kaip padedanti mistišką dubenį, ir išpilanti savo šventą gėrimą, bet pirmiausia išdėstanti kietus valgius, ir garsiu balsu Pati maloniai kviečianti tuos, kurie Jos ieško. (2.) Dieviška Išmintis, tada, išdėsto dvejopą maistą; vieną iš tiesų, kietą ir fiksuotą, bet kitą skystą ir ištekantį; ir dubenyje pateikia Savo pačios apvaizdžius dosnumus. Dabar dubuo, būdamas sferinis ir atviras, tebūnie simbolis Apvaizdos virš visumos, kuri iškart išplečia Save ir apjuosia visus, be pradžios ir be pabaigos. (3.) Bet kadangi, net eidama į visus, Ji pasilieka Savyje, ir stovi fiksuota nejudančiame tapatume; ir niekada nepasitraukdama iš Savęs, dubuo taip pat pats stovi fiksuotai ir nejudamai. Bet sakoma, kad Išmintis taip pat pastato namą sau, ir jame išdėsto kietus valgius ir gėrimus, ir dubenį, kad būtų akivaizdu tiems, kurie supranta Dieviškus dalykus būdu, tinkančiu Dievui, jog būties Autorius, ir visų dalykų gerovės, yra tiek visus tobuliausia apvaizda, ir žengia į visus, ir ateina į būtį visame kame, ir apima juos visus; (4.) ir kitoje pusėje, Jis, tas pats, tame pačiame, par excellence, yra niekas niekame visiškai, bet viršija visumą, Pats būdamas Savyje, identiškai ir visada; ir stovėdamas, ir pasilikdamas, ir ilsėdamasis, ir visada būdamas toje pačioje būklėje ir tuo pačiu būdu, ir niekada netapdamas už Savęs, nei nupuldamas nuo Savo paties sėdėjimo, ir nejudančio buvimo, ir šventovės, – taip netgi, joje, geranoriškai vykdydamas Savo pilnas ir visus tobuliausias apvaizdas, ir kol eina į visus, pasilikdamas Pats Vienas, ir stovėdamas visada, ir judindamas Save; ir nei stovėdamas, nei judindamas Save, bet, kaip kas nors galėtų pasakyti, tiek prigimtinai, tiek antgamtiškai, turėdamas Savo apvaizdžiąsias energijas, Savo pastovume, ir Savo pastovumą Savo Apvaizdoje.
IV DALIS
(1.) Bet kas yra kietas maistas ir kas skystas? Nes Gera Išmintis yra šlovinama kaip iškart dovanojanti ir teikianti šiuos. Aš manau tada, kad kietas maistas nurodo intelektualią ir pasiliekančią tobulybę ir tapatumą, kurioje, Dieviški dalykai yra dalyvaujami kaip stabili, ir stipri, ir vienijanti, ir nepadaloma žinija, tų kontempliuojančių juslės organų, kuriais Dieviškiausias Paulius, po dalyvavimo išmintyje, perteikia savo tikrai kietą maitinimą; (2.) bet kad skystis nurodo srautą, iškart tekantį per ir į visus; trokštantį žengti, ir toliau vedantį tuos, kurie yra tinkamai maitinami gerumo atžvilgiu, per dalykus įvairius ir daugelį ir padalintus, į paprastą ir nekintamą Dievo pažinimą. (3.) Todėl dieviški ir dvasiškai suvokiami Orákulai yra lyginami su rasa, ir vandeniu, ir su pienu, ir vynu, ir medumi; dėl jų gyvybę-gaminančios galios, kaip vandenyje; ir augimą-duodančios, kaip piene; ir atgaivinančios, kaip vyne; ir tiek valančios, tiek saugančios, kaip meduje. Nes šiuos dalykus, Dieviška Išmintis duoda tiems, kurie artinasi prie jos, ir pateikia ir pripildo iki pertekimo, srautą negailimos ir nesibaigiančios geros nuotaikos. Tai, tada, yra tikroji gera nuotaika; ir, dėl šios priežasties, ji yra šlovinama, kaip iškart gyvybę-duodanti ir maitinanti ir tobulinanti.
V DALIS
(1.) Pagal šį šventą paaiškinimą geros nuotaikos, net Visagalis Dievas, Pats visų gerų dalykų Autorius, sakoma, yra apsvaigęs, dėl virš-pilno, ir virš suvokimo, ir neišreiškiamo, neišmatuojamumo, geros nuotaikos, arba kalbant tinkamiau, geros būklės Visagalio Dievo. Nes, kiek tai liečia mus, blogiausia prasme, girtuoklystė yra tiek nesaikingas persipildymas, tiek buvimas be proto ir nuovokos; (2.) taip, geriausia prasme, gerbiant Dievą, mes neturėtume įsivaizduoti girtuoklystės kaip ko nors kito už virš-pilną neišmatuojamumą visų gerų dalykų, iš anksto egzistuojančių Jame kaip Priežastyje. Bet, netgi nuovokos neturėjimo atžvilgiu, kas seka po girtuoklystės, mes turime svarstyti Visagalio Dievo iškilią padėtį, kuri yra virš suvokimo, kurioje Jis viršija mūsų suvokimą, kaip būdamas virš suvokimo ir virš buvimo suvoktam, ir virš pačios būties; (3.) ir trumpai, Visagalis Dievas yra apsvaigęs su, ir už, visų gerų dalykų kokių tik yra, kaip būdamas iškart virš-pilna hiperbolė kiekvieno jų visų neišmatuojamumo; ir vėl, kaip gyvenantis už ir anapus visumos. Pradėdami tada nuo šių, mes priimsime tuo pačiu būdu net pamaldžiųjų puotavimą, Visagalio Dievo Karalystėje. Nes Jis sako, Karalius Pats ateis ir privers juos atsilošti, ir Pats patarnaus jiems. (4.) Dabar šie dalykai parodo bendrą ir sutartinę šventųjų bendrystę, ant gerų Dievo dalykų, ir pirmagimių bažnyčią, kurių vardai įrašyti danguje; ir teisių vyrų dvasias, padarytas tobula visais gerais dalykais, ir kupinas visų gerų dalykų; (5.) ir atsilošimą, mes įsivaizduojame, nutraukimą nuo jų daugelio vargų, ir gyvenimą be skausmo; ir dievišką pilietybę šviesoje ir gyvų sielų vietoje, kupinoje kiekvienos šventos palaimos, ir negailimo aprūpinimo kiekvienos rūšies palaimintomis gėrybėmis; kuriose jie yra pripildyti kiekvieno malonumo; kol Jėzus tiek priverčia juos atsilošti, tiek patarnauja jiems, ir pateikia šį malonumą; ir Pats palieka jų amžinąjį poilsį; ir iškart paskirsto ir išpila gerų dalykų pilnatvę.
VI DALIS
(1.) Bet, aš gerai žinau, tu toliau prašysi, kad palankus Visagalio Dievo miegas, ir Jo pabudimas, būtų paaiškinti. Ir, kai mes pasakysime, kad Visagalio Dievo viršenybė, ir Jo neperteikiamumas Jo Apvaizdos objektams yra Dieviškas miegas, ir kad dėmesys Jo Apvaizdos rūpesčiams tų, kuriems reikia Jo drausmės, ar Jo išsaugojimo, yra pabudimas, tu pereisi prie kitų Dievo Žodžio simbolių. (2.) Todėl, manydami nereikalinga, kad bėgdami per tuos pačius dalykus tiems patiems asmenims, mes atrodytume sakantys skirtingus dalykus, ir, tuo pačiu metu, sąmoningi, kad tu pritari dalykams, kurie yra geri, mes baigiame šį laišką ties tuo, ką pasakėme, išdėstę, kaip aš manau, daugiau nei dalykus, prašytus tavo laiškuose. (3.) Toliau, mes siunčiame visą mūsų Simbolinę Teologiją, kurioje tu rasi, kartu su išminties namais, taip pat septynias kolonas ištirtas, ir jos kietą maistą padalintą į aukas ir duonas. Ir kas yra vyno sumaišymas; ir vėl, kas yra liga, kylanti iš Visagalio Dievo apsvaigimo? ir iš tiesų, dalykai dabar aptarti yra paaiškinti joje labiau aiškiai. (4.) Ir tai yra, mano sprendimu, teisingas tyrimas visų Dievo Žodžio simbolių, ir sutinkantis su šventomis tradicijomis ir Orákulų tiesomis.
X LAIŠKAS. Jonui, Teologui, Apaštalui ir Evangelistui, įkalintam Patmo saloje
(1.) Aš sveikinu tave, šventoji siela! O mylimasis! Ir tai man yra labiau tinkama nei daugumai. Sveikas! O tikrai mylimas! Ir tikrai Mylimo ir Trokštamo, labai mylimas! Kodėl turėtų būti stebuklas, jei Kristus kalba tiesą, ir neteisieji tremia Jo mokinius iš savo miestų, patys užsitraukdami ant savęs savo duoklę, ir prakeiktieji atsiskirdami patys, ir pasitraukdami nuo šventųjų. (2.) Tikrai regimi dalykai yra akivaizdūs atvaizdai neregimųjų dalykų. Nes, nei amžiuose, kurie artėja, bus Visagalis Dievas Priežastimi teisingų atsiskyrimų nuo Jo Paties, bet jie, atskyrę save visiškai nuo Visagalio Dievo; lygiai kaip mes stebime kitus, tampančius čia jau su Visagaliu Dievu, kadangi būdami tiesos mylėtojai, jie pasitraukia nuo materialių dalykų polinkių, ir myli ramybę visiškoje laisvėje nuo visų piktų dalykų, ir Dieviškoje meilėje visiems geriems dalykams; ir pradeda savo apsivalymą, net nuo dabartinio gyvenimo, gyvendami, tarp žmonijos, gyvenimą, kuris ateis, būdu, tinkamu angelams, su visišku aistros nutraukimu, ir sudievinimu ir gerumu, ir kitais gerais atributais. (3.) Kas dėl tavęs tada, aš niekada nebūčiau toks pamišęs, kad įsivaizduočiau, jog tu jauti kokią nors kančią; bet aš esu įsitikinęs, kad tu esi jautrus kūniškoms kančioms vien tam, kad įvertintum jas. Bet, kas dėl tų, kurie neteisingai elgiasi su tavimi, ir įsivaizduoja įkalinti, ne teisingai, Evangelijos saulę, nors teisingai kaltindamas juos, aš meldžiu, kad atskirdami save nuo tų dalykų, kuriuos jie užsitraukia ant savęs, jie galėtų būti atgręžti į gėrį, ir galėtų pritraukti tave prie savęs, ir galėtų dalyvauti šviesoje. (4.) Bet mums patiems, priešingybė neatims iš mūsų visus-apšviečiančio Jono spindulio, kurie esame net dabar pasiruošę skaityti įrašą, ir atnaujinimą šios, tavo tikros teologijos: bet trumpai po to (nes aš pasakysiu tai, net jei tai būtų drąsu), pasiruošę būti suvienyti su tavimi pačiu. Nes, aš esu visiškai patikimas, išmokęs, ir skaitydamas dalykus, padarytus iš anksto žinomais tau Dievo, kad tu būsi ir išlaisvintas iš savo įkalinimo Patme, ir sugrįši į Azijos pakrantę, ir atliksi ten gerojo Dievo imitacijas, ir perduosi jas tiems po tavęs.
XI LAIŠKAS. Dionyzas Apolofanui, Filosofui
(1.) Galiausiai aš siunčiu žodį tau, O mano širdies Meile, ir primenu tavo atminčiai daugelį nerimų ir rūpesčių, kuriuos aš anksčiau patyriau dėl tavo sąskaitos. Nes tu atsimeni, su kokiu švelniu ir palankiu nusiteikimu aš buvau pratęs barti tavo užsispyrimą klaidoje, nors su menka priežastimi, kad galėčiau išrauti tas tuščias nuomones, kuriomis tu buvai apgautas. (2.) Bet dabar, garbindamas aukščiausią toleranciją Dieviškosios kantrybės tau, aš siūlau tau savo sveikinimus, O dalie mano sielos, dabar, kai tu kreipi savo akis į savo sielos sveikatą. Nes, net tuos pačius dalykus, kuriuos anksčiau tu mėgai atstumti, tu dabar mėgsti patvirtinti; ir dalykus, kuriuos tu buvai pratęs atmesti su panieka, tu dabar mėgsti įgyvendinti. (3.) Nes, dažnai aš išdėsčiau tau, ir tai su dideliu tikslumu, ką net Mozė įsipareigojo užrašyti, kad žmogus buvo pirmiausia padarytas Dievo, iš purvo, ir pasaulio nuodėmės buvo nubaustos tvanu, ir laikui bėgant, kad tas pats Mozė, suvienytas draugystėje su Dievu, atliko daug stebuklų, tiek Egipte, tiek išėjime iš Egipto, to paties Dievo galia ir veiksmu. (4.) Nei Mozė vienas, bet kiti dieviški pranašai vėliau, skelbė panašius dalykus, ne retai, kurie ilgai prieš tai išpranašavo, kad Dievas turėtų priimti žmogaus prigimtį iš Mergelės. Į kurį mano teiginį, ne kartą, bet dažnai, tu atsakei, kad tu nežinojai, ar šie dalykai buvo tiesa, ir kad tu buvai visiškai neišmanantis, net kas tas Mozė buvo, ir ar jis buvo baltas ar juodas. (5.) Toliau, kad tu atmetei su panieka Jėzaus Kristaus Evangeliją, Kuris yra visos Didybės Dievas – kurią tu buvai pratęs vadinti mano. Toliau, kad Pauliaus, pasaulio klajūno, ir žodžių barstytojo, kuris kvietė žmones nuo žemiškų dalykų prie dangiškų dalykų, tu nenorėjai priimti. (6.) Galiausiai, tu priekaištauji man, kaip atsimetėliui, kuris paliko mano šalies religijos papročius, ir vedė žmones į nedorą šventvagystę, ir raginai mane pamiršti dalykus, kuriais aš dėjau savo pasitikėjimą; arba, bent jau, kad aš turėčiau atidėti kitų žmonių dalykus, ir laikyti pakankamu pasilikti tai, kas buvo mano paties, kad nebūčiau rastas atimantis iš garbės, deramos dieviškoms dievybėms, ir mano tėvų institucijoms. (7.) Bet, po to, kai dangiška tėviškos šlovės šviesa Jo paties valia pasiuntė Jo paties spindesio spindulius ant tavo proto tamsos, iškart Jis įdėjo į mano pačią vidinę širdį, kad aš turėčiau priminti tavo protui visą Dievo patarimą. (8.) Kaip, pavyzdžiui, kai mes buvome apsistoję Heliopolyje (aš buvau tada apie dvidešimt penkerių, ir tavo amžius buvo beveik toks pat kaip mano), tam tikrą šeštą dieną, ir apie šeštą valandą, saulė, mūsų didžiai nuostabai, tapo užtemdyta, per mėnulį praeinantį virš jos, ne todėl, kad jis yra dievas, bet todėl, kad Dievo kūrinys, kai jo paties tikroji šviesa leidosi, negalėjo pakęsti šviesti. (9.) Tada aš nuoširdžiai paklausiau tavęs, ką tu, O žmogau išmintingiausias, manai apie tai. Tu, tada, davei tokį atsakymą, koks liko įtvirtintas mano prote, ir kurio jokia užmarštis, netgi mirties įvaizdžio, niekada neleido pabėgti. (10.) Nes, kai visas diskas buvo visur aptemdytas, juoda tamsos migla, ir saulės diskas pradėjo vėl valytis ir šviesti iš naujo, tada paėmę Pilypo Aridėjaus lentelę, ir kontempliuodami dangaus orbitas, mes sužinojome, kas buvo kitaip gerai žinoma, kad saulės užtemimas negalėjo, tuo metu, įvykti. (11.) Toliau, mes stebėjome, kad mėnulis artinosi prie saulės iš rytų, ir perėmė jos spindulius, kol jis uždengė visumą; tuo tarpu, kitais kartais, jis būdavo pratęs artintis iš vakarų. Toliau taip pat, mes pastebėjome, kad kai jis pasiekė tolimiausią saulės kraštą, ir uždengė visą diską, kad jis tada grįžo atgal link rytų, nors tai buvo laikas, kuris nereikalavo nei mėnulio buvimo, nei saulės susijungimo. (12.) Aš todėl, O įvairiapusio mokymosi lobyne, kadangi buvau nepajėgus suprasti tokios didelės paslapties, taip kreipiausi į tave – „Ką tu manai apie šį dalyką, O Apolofanai, mokymosi veidrodi?“ „Kokių paslapčių šie neįprasti ženklai tau atrodo esą indikacijos?“ (13.) Tu tada, su įkvėptomis lūpomis, veikiau nei su žmogaus balso kalba, „Tai yra, O puikusai Dionyzai“, tu sakei, „dieviškų dalykų pokyčiai.“ (14.) Galiausiai, kai aš atkreipiau dėmesį į dieną ir metus, ir suvokiau, kad, tas laikas, savo liudijančiais ženklais, sutiko su tuo, ką Paulius paskelbė man, kartą, kai aš kabojau ant jo lūpų, tada aš padaviau savo ranką tiesai, ir išlaisvinau savo kojas iš klaidos pinklių. (15.) Kurią tiesą, nuo šiol, aš, su susižavėjimu, tiek skelbiu, tiek raginu tave – kuri yra gyvenimas ir kelias, ir tikroji šviesa, – kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį, – kuriai net tu galiausiai, kaip tikrai išmintingas, pasidavei. Nes tu pasidavei gyvenimui, kai atsižadėjai mirties. (16.) Ir tikrai tu, galiausiai, pasielgei geriausiu įmanomu būdu, jei tu laikysiesi nuo šiol tos pačios tiesos, taip, kad asocijuotumeis su mumis glaudžiau. Nes tos lūpos nuo šiol bus mūsų pusėje, kurių žodžių spindesiu, kaip atšipančiu mano proto ašmenis, tu buvai pratęs pretekstais, atneštais iš įvairių pusių, ir puošniu iškalbos švytėjimu, erzinti vidines mūsų krūtinės kerteles; – taip, net kartais aštriai tirti mus atsitiktiniais pagiežos įgėlimais. (17.) Todėl kaip anksčiau, kaip tu pats buvai pratęs sakyti, Krikščioniškos doktrinos pažinimas, nors gardus, nebuvo gardus tau, bet kai tu buvai atvedęs save prie jo, vien paragauti, jis susitraukė nuo tavo protinio gomurio, ir tarsi, paniekino rasti poilsio vietą tavo skrandyje; taip dabar, po to, kai tu įgijai širdį, protingą ir apdairią, pakelk save į dangiškus dalykus, ir nepasiduok, dėl dalykų, kurių nėra, dalykams, kurie tikrai yra. (18.) Todėl ateityje, būk tiek pat labiau užsispyręs prieš tuos, kurie ragino tave prie klaidingo, kiek tu rodei save priešišką mums, kai mes kvietėme tave, visa savo jėga, į tiesą. Nes taip, aš, Viešpatyje Jėzuje, Kurio Buvimas yra mano būtis ir mano gyvenimas, nuo šiol mirsiu džiaugsmingas, kadangi tu taip pat gyveni Jame.
Dionyzo Areopagito pabaiga. Tebūnie jo malda su mumis!
PASTABA, p. 147.
„Dvidešimt valandų“, kurios padarė vieną dieną beveik lygią trims, yra skaičiuojamos taip. Laipsnis atstovauja valandai. Saulė nusileido dešimt laipsnių = dešimt valandų. Saulė tada jau buvo nubėgusi dešimties valandų kursą, nuo 6 ryto iki 4 popiet. Grįžtant buvo dar dešimt valandų, ir atsekant kelią dar dešimt valandų, kas kartu sudaro trisdešimt valandų. Dvi valandos, kad užbaigtų dvylikos valandų dieną, sudaro trisdešimt dvi valandas. Trisdešimt dvi valandos yra keturiomis valandomis mažiau nei trisdešimt šešios, trijų dienų po dvylika valandų laikas. Viena diena buvo taip beveik lygi trims. Ką be galvotume apie faktus, babiloniečiai minėjo trigubą Mitrą – Saulę – kaip pasekmę. Žr. Dulac.