Manis, originaliai vadintas Mani, gimė apie 216 metus Mesopotamijoje, Persijos imperijos teritorijoje, kur susikirsdavo įvairios religijos ir kultūros. Jo vaikystė prabėgo žydų-krikščioniškoje baptistinėje bendruomenėje, kurioje buvo pabrėžiama asketika, ritualinis apsivalymas ir dvasinė disciplina. Būdamas vos dvylikos, o vėliau dvidešimt ketverių metų, Manis teigė patyręs apreiškimus iš savo dvasinio Dvynio — „Dvasios Draugo“, kuris paskyrė jį paskutiniuoju Dievo pasiuntiniu. Šis dvasinis pašaukimas tapo jo gyvenimo ašimi ir nulėmė naujos religijos atsiradimą.
Manis save laikė ne naujos religijos kūrėju, bet didžiosios pranašų tradicijos tęsėju. Jis mokė, kad Dievas per istoriją siuntė kelis pasiuntinius — Zaratustrą Persijoje, Budą Indijoje, Jėzų Palestinoje — o dabar atėjo laikas galutiniam ir viską apjungiančiam apreiškimui. Ši universali vizija buvo nepaprastai drąsi: Manis siekė sujungti Rytų ir Vakarų dvasines tradicijas į vieną kosminę schemą, kurioje Šviesa ir Tamsa kovoja nuo amžių, o žmogaus siela yra Šviesos pasaulio dalis, įkalinta materijoje. Išganymas, pasak Manio, ateina per pažinimą — gnosis — ir per nuolatinį sielos apsivalymą nuo tamsos.
Savo mokymą Manis skleidė ne tik žodžiu, bet ir raštu. Jis parašė keletą didelių veikalų, tarp jų Gyvasis Evangelijus (Evangelion), Šabuhraganas (Šābuhragān), Pamatinis laiškas (Epistula Fundamenti) ir iliustruotas teologinis kūrinys Ardžangas (Aržang / Ardahang). Deja, beveik visi šie tekstai buvo sunaikinti per ilgus persekiojimų šimtmečius. Persų valdovai, vėliau krikščionių imperatoriai ir galiausiai islamo teologai manichėjus laikė pavojinga sekta, todėl jų knygos buvo deginamos, o bendruomenės naikinamos. Vis dėlto dalis Manio mokymo išliko koptų, sirų, sogdų ir kitomis kalbomis, o kai kurie fragmentai rasti Egipto dykumose ir Vidurinės Azijos oazėse.
Išlikę tekstai leidžia pajusti Manio balsą. Pamatinis laiškas (Epistula Fundamenti) atskleidžia švelnų, bet tvirtą dvasinį mokytoją, raginantį tikinčiuosius saugoti savo sielą ir laikytis Šviesos įsakymų. Tuo tarpu Kefalijos (Kephalaia) — mokinių užrašyti Manio pamokymai — perteikia kosminę dramą, kurioje Šviesos pasaulis kovoja su Tamsos valdovu, o žmogaus siela yra šios kovos laukas. Šie tekstai, nors ir fragmentiški, liudija apie vieną iš sudėtingiausių ir labiausiai išplėtotų senovės religinių sistemų.
Manio gyvenimas baigėsi tragiškai. Persijos valdovas Bahramas I, spaudžiamas zoroastrų dvasininkijos, įkalino jį ir galiausiai nužudė apie 276 metus. Manis mirė kaip kankinys, o jo pasekėjai šį įvykį vadino „Manio nukryžiavimu“. Tačiau jo mokymas nenutrūko: manichėjų bendruomenės gyvavo dar šimtmečius, nuo Romos imperijos iki Kinijos, palikdamos ryškų pėdsaką pasaulio religijų istorijoje.
Manio raštai — Sifrē Mani — yra kultūrinis tiltas, jungiantis skirtingas civilizacijas. Jie liudija apie žmogaus troškimą suprasti pasaulio kilmę, sielos prigimtį ir amžiną kovą tarp šviesos ir tamsos. Nors išliko tik nuotrupos, jos pakanka, kad suprastume: Manis buvo vienas iš didžiųjų senovės dvasinių mąstytojų, kurio vizija peržengė savo laiką ir geografiją.
Citatos
„Tai yra gydantys žodžiai iš amžinojo ir gyvojo šaltinio; tas, kas juos išgirsta ir jais patiki, niekada nebus pavaldus mirčiai. Tebūna neregimojo Dievo ramybė ir Tiesos pažinimas su tais, kurie tiki dangaus priesakais ir jų laikosi.“ Tai autentiškiausios išlikusios eilutės iš Pamatinio laiško (Epistula Fundamenti), vieno iš nedaugelio tekstų, kuriuos mokslininkai be didelių abejonių priskiria pačiam Maniui. Jose girdėti jo kaip dvasinio mokytojo balsas, kreipiantis į bendruomenę su ramybės ir pažinimo linkėjimu.
„Mano Dvynys atėjo pas mane ir kalbėjo: ramybė tau, Mani, iš manęs ir iš Viešpaties, kuris mane siuntė. Aš, Mani, išėjau į pasaulį dėl Tiesos ir dėl Šviesos.“ Šios eilutės iš Kelnų Manio kodekso (Cologne Mani Codex) perteikia ankstyvą biografinį pasakojimą, kuriame užfiksuoti Manio žodžiai apie jo pašaukimą. Čia atsiskleidžia centrinė manichėjų idėja: Mani save suvokė kaip Dievo siųstą apaštalą, vedamą dvasinio Dvynio.
„Šviesa pašaukė mane, ir aš atsiliepiau jos balsui. Kas pažįsta save, tas pažįsta savo šaknį, o kas pažįsta savo šaknį, tas sugrįš į Šviesą.“ Tai ištraukos iš Kefalijų (Kephalaia), Manio mokinių užrašytų pamokymų rinkinio. Nors tai nėra Manio autografas, šios frazės laikomos tiksliai perteikiančiomis jo mokymą apie sielos kilmę, jos ryšį su Šviesos pasauliu ir pažinimo svarbą.
„Aš esu Mani, Šviesos apaštalas, atėjęs iš Tiesos Karalystės.“ Ši citata iš sogdų liturginių himnų rodo, kaip Vidurinės Azijos manichėjai suvokė Mani: kaip kosminį pasiuntinį, atnešusį Šviesos žinią ir mokymą apie išganymą.
„Šviesos Buda sakė: siela yra iš Šviesos, bet kūnas iš Tamsos; todėl žmogus yra dviejų pasaulių riboje.“ Tai ankstyvas Manio mokymo perteikimas iš kinų manichėjų sutros Šviesos Budos mokymas (摩尼光佛教法). Nors tai nėra pažodinis Manio tekstas, jis tiksliai atspindi pagrindinę manichėjų antropologiją: žmogus yra Šviesos ir Tamsos sandūroje, o jo siela siekia sugrįžti į savo kilmę.