Karališkasis kodeksas (Codex Regius), moksliniuose kataloguose žymimas GKS 2365 4to, yra svarbiausias pasaulyje senosios islandų literatūros rankraštis, tapęs pagrindiniu šaltiniu pažinti senovės skandinavų dvasinį pasaulį. Šis kuklios išvaizdos, apie 1270 metus Islandijoje išdirbtas pergamento rinkinys saugo 29 giesmes, kurios šiandien rinkiny pavadinimu „Poetinė Eda“ (Eddukvæði). Rankraštį sudaro 45 lapai (90 puslapių), kuriuos vieno anoniminio raštininko ranka prirašytas tekstas pavertė neįkainojamu kultūros lobynu. Be tokių fundamentalų kūrinių kaip „Völvos pranašystė“ (Völuspá), „Aukštojo giesmė“ (Hávamál) ar „Lokio klastos“ (Lokasenna), didžioji dalis žinių apie dievus asus (Æsir) ir herojų žygius būtų nugrimzdusi užmarštyje.
Rankraščio atradimo ir išsaugojimo istorija primena dramatišką odisėją. 1643 metais jį atrado islandų vyskupas Brinjolfas Sveinsonas (Brynjólfur Sveinsson), kuris iškart suprato radęs senovės išminties šaltinį. 1662 metais jis nusprendė šį neįkainojamą kūrinį padovanoti Danijos karaliui Frederikui III (Frederik III), taip suteikdamas rankraščiui „Karališkojo“ (Regius) vardą. Tris šimtmečius kodeksas buvo saugomas Kopenhagos Karališkojoje bibliotekoje, kol 1971 metais, po dešimtmečius trukusių derybų, Danija jį oficialiai grąžino Islandijai. Šis įvykis islandams tapo nacionalinio pasididžiavimo simboliu: karinis laivas su rankraščiu Reikjaviko uoste buvo pasitiktas tūkstantinės minios. Šiuo metu rankraštis saugomas Aurdnio Magnusono islandų studijų institute (Stofnun Árna Magnússonar í íslenskum fræðum).
Fiziškai rankraštis nėra pilnas – jame trūksta aštuonių lapų, sudarančių vadinamąją „Didžiąją lakūną“. Manoma, kad ši dalis buvo prarasta dar prieš vyskupui jį atrandant, todėl nutrūksta svarbios giesmės apie Sigurdą (Sigurðr) ir jo likimą. Nepaisant šių spragų, rankraštis išlieka pagrindiniu pamatu visiems šiuolaikiniams Edos vertimams. Jame pateikiamos ne tik mitologinės giesmės apie pasaulio kūrimą bei Ragnaroką (Ragnarök), bet ir platus herojinių sakmių ciklas apie Helgį (Helgi), Sigurdą ir Gudrūnę (Guðrún), vėliau įkvėpęs Richardą Wagnerį bei J. R. R. Tolkieną kurti moderniąją mitologiją. Karališkasis kodeksas yra gyvas liudijimas apie šiaurės tautų praeitį, kurioje susipina archajiška poezija, griežta skaldų eilėdara ir tragiška didvyrių lemtis.
Poetinė Eda (Poetic Edda) ir Prozinė Eda (Prose Edda) yra du skirtingi kūriniai, o Codex Regius – tai XIII a. pergamentinis rankraštis, kuriame išliko didžioji Poetinės Edos dalis. Codex Regius nėra pati Eda, bet fizinis šaltinis, kuriame surašytos giesmės; tuo tarpu Prozinė Eda yra atskiras Snorrio Sturlusono parašytas veikalas, skirtas paaiškinti mitologiją ir poetiką. Dėl to Codex Regius laikomas pagrindiniu Poetinės Edos šaltiniu, o Prozinė Eda – visiškai kitu, vėlesniu ir aiškinamuoju tekstu.