Inkvizitoriaus rūmai (it. Il-Palazz tal-Inkwizitur) yra vienas ryškiausių istorinių pastatų Birgu mieste, Maltoje, liudijantis ilgą ir sudėtingą religinės priežiūros laikotarpį saloje. Šis pastatas iš pradžių buvo pastatytas ketvirtajame XVI amžiaus dešimtmetyje kaip civilinis teismas, žinomas Castellania vardu, netrukus po to, kai į Maltą atvyko Švento Jono ordino riteriai. Tačiau tikroji rūmų transformacija prasidėjo 1574 metais, kai į salą atvyko pirmasis reziduojantis inkvizitorius Pietro Dusina. Kadangi riteriai persikėlė į naujai pastatytą Valetą, senoji Castellania Birgu mieste liko tuščia, todėl Dusina ją pavertė savo oficialia rezidencija ir teismo būstine, taip padėdamas pamatus institucijai, kuri veikė Maltoje daugiau nei du šimtmečius.
Per visą Inkvizicijos laikotarpį Maltoje rūmuose gyveno ir dirbo 62 skirtingi inkvizitoriai, iš kurių daugelis vėliau padarė įspūdingą karjerą katalikų bažnyčios hierarchijoje. Įdomu tai, kad net du Maltos inkvizitoriai vėliau buvo išrinkti popiežiais – tai Fabio Chigi, tapęs Aleksandru VII, ir Antonio Pignatelli, tapęs Inocentu XII. Kiekvienas naujas rezidentas stengėsi pastatą modifikuoti, plėsti ir puošti pagal savo skonį bei tuometinę madą, todėl šiandien rūmai yra unikalus architektūrinis hibridas. Jame persipina vėlyvųjų viduramžių elementai su prabangiomis baroko stiliaus detalėmis, kurios turėjo demonstruoti Šventojo Sosto galią ir autoritetą saloje, kurioje nuolat vyko trintis tarp vietinio vyskupo, ordino Didžiojo magistro ir paties inkvizitoriaus.
Šie rūmai yra išskirtiniai ne tik Maltos, bet ir visos Europos mastu, nes tai yra vieni iš nedaugelio išlikusių tokio tipo pastatų pasaulyje, kurie nebuvo sugriauti ar visiškai perstatyti po institucijos panaikinimo. Dauguma kitų Inkvizicijos būstinių Europoje buvo sulygintos su žeme arba paverstos valstybinėmis įstaigomis, prarandant originalų vidaus išplanavimą. Maltoje išliko beveik viskas: prabangūs inkvizitoriaus apartamentai, privati koplyčia, teismo salė ir, žinoma, niūrūs kalėjimo rūsiai. Lankantis čia galima aiškiai pamatyti kontrastą tarp aukščiausios dvasininkijos prabangos ir tų, kurie pakliuvo į religinės teisėsaugos gniaužtus, kasdienybės.
Rūmų plėtra ir architektūriniai pokyčiai
Nors pastatas prasidėjo kaip kuklus teismo namas, kiekvienas šimtmetis jam suteikė naujų bruožų. XVII amžiuje pastatas buvo iš esmės perstatytas, siekiant sukurti monumentalią fasado išvaizdą, kurią matome šiandien. Buvo įrengtas didingas įėjimas, erdvūs laiptai ir oficialios priėmimo salės, kuriose inkvizitoriai priimdavo svarbius svečius ir spręsdavo diplomatinius klausimus. Tuo metu rūmai tapo savotiška valstybe valstybėje, nes inkvizitorius Maltoje turėjo didžiulę autonomiją ir tiesioginį ryšį su Vatikanu, o tai dažnai kėlė įtampą su vietos riterių valdžia.
Vidaus interjere dominuoja santūri, bet autoritetinga estetika. Svarbiausia pastato dalis buvo Tribunalas – teismo salė, kurioje vykdavo procesai. Tai buvo vieta, kurioje kaltinamieji turėdavo stoti prieš inkvizitorių ir jo patarėjus. Priešingai nei populiaru manyti, Maltos inkvizicija labiau rėmėsi romėniškuoju modeliu, kuris buvo kur kas labiau biurokratizuotas ir teisiškai reglamentuotas nei kruvinoji Ispanijos inkvizicija. Čia bylos buvo kruopščiai dokumentuojamos, o procesas vyko pagal nustatytas procedūras, kurios tam laikmečiui buvo stebėtinai modernios.
Kalėjimas ir kankinimų praktika
Viena labiausiai lankytojus dominančių rūmų dalių yra kalėjimo blokas. Čia įrengtos celės, kuriose buvo laikomi asmenys, apkaltinti erezija, raganavimu, bigamija ar apostaze (tikėjimo išsižadėjimu). Skirtingai nei bendruose kalėjimuose, inkvizicijos kalėjime sulaikytieji dažnai būdavo laikomi po vieną, kad negalėtų susitarti dėl parodymų. Celių sienose iki šiol galima pamatyti įrėžtus užrašus, kalendorius ir piešinius, kuriuos paliko čia sėdėję jūreiviai, vergai ar vietos gyventojai, laukdami savo nuosprendžio.
Kankinimai Inkvizitoriaus rūmuose buvo naudojami, tačiau jie nebuvo kasdienybė ir turėjo griežtas taikymo taisykles. Jie buvo laikomi paskutine priemone išgauti tiesai, jei kiti įrodymai būdavo prieštaringi. Dažniausiai kankinimai trukdavo trumpai ir buvo stebimi gydytojo, kad nebūtų sukelta nepataisoma žala ar mirtis. Įdomu tai, kad mirties bausmė Maltos inkvizicijoje buvo skiriama itin retai; dažniausiai nuteistieji turėdavo atlikti viešą atgailą, mokėti baudas arba būti ištremti.
Štai keletas dažniausiai taikytų fizinių ir dvasinių poveikio priemonių:
- Corda (virvė) – tai metodas, kai žmogui už nugaros surišamos rankos ir jis pakeliamas į orą, sukeliant didelį skausmą sąnariams.
- Vieša atgaila – nuteistasis turėdavo stovėti prie bažnyčios durų su specialiu apsiaustu, demonstruodamas savo gėdą bendruomenei.
Inkvizicijos pabaiga ir dabartinė būklė
Institucijos era Maltoje baigėsi staiga 1798 metais, kai salą užėmė Napoleono Bonaparto vadovaujama Prancūzijos kariuomenė. Napoleonas, būdamas apšvietos idėjų šalininkas, nekentė inkvizicijos ir įsakė ją panaikinti per kelias dienas. Paskutinis inkvizitorius Giulio Carpegna turėjo palikti salą, o rūmai buvo konfiskuoti. Prancūzų valdymo metais, o vėliau ir britų laikais, pastatas buvo naudojamas įvairiems tikslams: kaip karo ligoninė, vėliau kaip britų karininkų valgykla ir susibūrimų vieta.
Šiandien Inkvizitoriaus rūmai yra valstybinis muziejus, kurį prižiūri Heritage Malta organizacija. Nors pastatas puikiai restauruotas, jame nebevykdomi jokie kankinimai, tad ir ateistai turistai gali jaustis visiškai saugūs. Vienintelis „kankinimas“, kurį gali patirti šiuolaikinis lankytojas, yra kopimas siaurais laiptais arba Maltos vasaros karštis, nes pastate nėra modernios oro kondicionavimo sistemos, siekiant išsaugoti autentišką aplinką. Muziejus dabar tarnauja kaip etnografijos centras, kuriame pasakojama ne tik apie bažnytinę teisę, bet ir apie paprastų Maltos žmonių papročius, tikėjimus ir buitį.
Rūmų išlikimas yra tikras stebuklas, ypač turint omenyje, kad per Antrąjį pasaulinį karą Birgu miestas buvo intensyviai bombarduojamas. Pastatas patyrė tam tikrų pažeidimų, tačiau pagrindinės struktūros išliko stabilios.