Rusios tiesa

XI–XII a. Kijevo Rusioje susiformavęs teisynas Rusios tiesa (Русская Правда) žymi unikalų lūžio tašką Rytų slavų istorijoje – tai laikotarpis, kai archajiška pagoniška gentinė santvarka susidūrė su Bizantijos krikščionybės atneštais valstybingumo principais. Nors Jaroslavas Išmintingasis (Ярослав Мудрый) ir jo palikuonys kūrė pasaulietinį įstatymų rinkinį, kiekviena jo eilutė rodo pastangas suvaldyti smurtinę praeitį ir įtvirtinti naują, krikščioniškomis vertybėmis grįstą socialinę tvarką.

Rusios tiesa vadinama „Rusios“, o ne „Rusijos“ todėl, kad XI–XII a. ji buvo sudaryta Kijevo Rusios valstybėje, kuri netapatinama su vėlesne Maskvos Rusija ar dabartine Rusijos Federacija. Terminas Rusios tiksliai perteikia istorinį pavadinimą Русь – tai buvo ankstyvųjų Rytų slavų politinė ir kultūrinė erdvė, apėmusi dabartinės Ukrainos, Baltarusijos ir dalies vakarinių Rusijos žemių teritorijas, valdoma Rurikidų dinastijos. Ši valstybė turėjo savo centrus Kijeve, Novgorode ir kitose žemėse, o jos struktūra labiau priminė laisvų miestų ir kunigaikštysčių konfederaciją, o ne vieningą nacionalinę valstybę. Religiniu požiūriu Kijevo Rusia nuo 988 m., kai kunigaikštis Vladimiras priėmė krikštą iš Konstantinopolio, buvo stačiatikiška krikščioniška valstybė, todėl Rusios tiesa buvo kuriama jau visiškai krikščioniškoje aplinkoje, kurioje Bizantijos teisės ir moralės normos darė didelę įtaką vietinei teisei ir visuomenės gyvenimui.

Vienas svarbiausių Rusios tiesos pasiekimų buvo krikščionybės įkvėptas kraujo keršto (кровная месть) ribojimas. Jei ankstyviausioje Trumpojoje redakcijoje (Краткая редакция) kerštas dar buvo leidžiamas artimiausiems giminaičiams, tai vėlesnėje Jaroslavičių redakcijoje jis buvo visiškai uždraustas ir pakeistas piniginėmis baudomis – viromis (вира). Bažnytinė įtaka skatino suvokimą, kad gyvybės atėmimas yra nuodėmė, o teisingumą turi vykdyti ne nukentėjusysis, bet Dievo valią žemėje atstovaujantis kunigaikštis. Tai buvo esminis posūkis krikšto link: krikščioniška valstybė siekė monopolizuoti smurtą ir paversti jį teisinėmis sankcijomis.

Bausmių sistema šiame dokumente buvo griežtai hierarchiška, tačiau išskirtinai turtinė. Mirties bausmė Rusios tiesoje praktiškai neminima – tai aiškinama krikščionišku nuolankumu ir pragmatišku noru papildyti iždą. Bausmės už nužudymą, sužalojimą ar garbės įžeidimą buvo diferencijuojamos pagal asmens luomą: už „tijūno“ (aukšto pareigūno) nužudymą tekdavo mokėti 80 grivinų, už laisvąjį žmogų – 40, o už moterį ar vergą – dar mažiau. Įdomu tai, kad už barzdos rovymą ar kito asmens stumtelėjimą bauda kartais būdavo didesnė nei už sunkų sužalojimą, nes tai buvo laikoma dvasiniu pažeminimu, kurį krikščioniška moralė vertino itin griežtai.

Religinis faktorius stipriai jautėsi ir teismo procese. Kai trūkdavo liudytojų (видоки) ar tiesioginių įrodymų, būdavo pasitelkiamas „Dievo teismas“ (ordalijos) – bandymas ugnimi arba vandeniu. Tikėta, kad Dievas neleis nukentėti nekaltajam: jei žmogaus ranka, palaikius karštą geležį, greitai gijo, jis būdavo išteisinamas. Taip pat egzistavo priesaika (рота), kuri krikščioniškame kontekste tapo sakraliu aktu – prisiekiantis asmuo rizikavo ne tik teisine bausme, bet ir amžinu pasmerkimu, jei sulaužytų Dievo vardu duotą žodį.

Išplėstoji redakcija (Пространная редакция), prie kurios ranką pridėjo Vladimiras Monomachas (Владимир Мономах), dar labiau sustiprino socialinę apsaugą, gindama našles, našlaičius ir skolininkus. Tai tiesiogiai atliepė krikščionišką gailestingumo (милосердие) principą. Rusios tiesa netapo grynai bažnytiniu dokumentu, tačiau ji parengė dirvą vėlesniems bažnytiniams statutams (Nomokanonams), nustatydama ribas tarp nusikaltimo valstybei ir nuodėmės prieš Dievą. Šis dokumentas įrodė, kad krikštas Rusiai reiškė ne tik naujas maldas, bet ir radikaliai pasikeitusį teisingumo suvokimą, kur vietoje kardo pamažu įsigalėjo rašytas žodis ir iždo svarstyklės.

Rusios tiesa (Русская Правда)

JAROSLAVO VALSTYBINIS TEISMAS

(Prostrannaja redakcija / Išplėstoji redakcija)

APIE NUŽUDYMĄ

  1. Jei žmogus užmuša žmogų, tai keršija brolis už brolį, arba tėvas, arba sūnus, arba brolio vaikas (sūnėnas), arba brolio sūnus; jei nebus keršytojo, tai už galvą sumokėti 80 grivinų, jei tai bus kunigaikščio žmogus arba kunigaikščio dvaro valdytojas (tivunas); jei tai bus rusinas, ar dvaro kariauna (gridas), ar pirklys, ar bajoro tivunas, ar kalavijininkas (mečnikas), ar atskalūnas (izgojus), ar sloveninas, tai už jį sumokėti 40 grivinų.
  2. Po Jaroslavo vėl susirinko jo sūnūs: Iziaslavas, Sviatoslavas, Vsevolodas ir jų vyrai: Kosniačkas, Perenegas, Nikiforas, ir panaikino kraujo kerštą (nužudymą už galvą), nustatydami išsipirkimą pinigais (kunomis); o visa kita, kaip Jaroslavas sprendė, taip ir jo sūnūs nustatė.
  3. Jei kas užmuša kunigaikščio žmogų apiplėšimo metu (razbojuje), o žudiko neras, tai kraujo mokestį (virą) moka ta bendruomenė (vervė), kurioje žuvusiojo galva rasta: tai bus 80 grivinų; jei tai paprastas žmogus (liudinas) – 40 grivinų.
  4. Kokia bendruomenė pradės mokėti bendrąją virą (dikaja vira), per kiek metų ją sumokės, nes moka be žudiko (kai jo neranda). Jei žudikas yra jų bendruomenėje, tai jis prie jų prisideda, nes bendruomenė jam padeda mokėti bendrąją virą; bet bendrai jie sumoka 40 grivinų, o likusį asmeninį baudą (golovničestvo) moka pats žudikas; iš tų 40 grivinų jis sumoka savo dalį kartu su draugija. Tačiau jei užmušimas įvyko viešai susiginčijus ar puotoje, tai mokama pagal dabartinę bendruomenės virą.

JEI KAS BE KALTĖS TAMPA PLĖŠIKU

  1. Jei kas tampa plėšiku be jokio ginčo (tyčia), tai už tokį plėšiką žmonės nemoka, bet jį patį su žmona ir vaikais atiduoda išvarymui (potok) ir dvaro apiplėšimui (turto konfiskacijai).
  2. Jei kas neprisideda prie bendrosios viros mokėjimo, tam žmonės nepadeda, jis moka pats.
  3. O štai virininkų (mokesčių rinkėjų) taisyklės, buvusios prie Jaroslavo: virininkui paimti 7 kibirus salyklo savaitei, taip pat aviną arba skerdienos pusę, arba 2 nogatas; trečiadienį – kuną ir sūrį, penktadienį – tą patį; vištų po dvi per dieną; 7 kepalus duonos savaitei; po 7 saikus (uborkus) kruopų, žirnių ir druskos; tai virininkui su padėjėju (otroku); arklių – 4, arkliams duoti avižų; virininkui 8 grivinos, 10 kunų už raštus, o raštininkui (metelnikui) 12 voverių kailiukų, o atvykimo mokestis – grivina.
  4. Jei vira yra 80 grivinų, tai virininkui tenka 16 grivinų, 10 kunų ir 12 voverių kailiukų, o pradžioje – grivina už atvykimą, o už kiekvieną nužudytąjį – 3 grivinos.

APIE KUNIGAIKŠČIO ŽMONES

  1. Jei užmuš kunigaikščio padėjėją (otroką), arklininką ar virėją – 40 grivinų.
  2. O už dvaro valdytoją (ogniščaniną) ar vyriausiąjį arklininką – 80 grivinų.
  3. Už kaimo ar arimo tivuną – 12 grivinų. Už paprastą tarną (riadovičių) – 5 grivinos. Taip pat ir už bajoro tarnus.

APIE AMATININKUS

  1. Už amatininką ar amatininkę – 12 grivinų.
  2. Už smerdo vergą (cholopą) – 5 grivinos, už vergę (robą) – 6 grivinos.
  3. Už auklėtoją ar auklę – 12 grivinų, net jei tai būtų vergas ar vergė.

APIE ĮTARIAMĄ NUŽUDYMĄ

  1. Jei kas bus apkaltintas nužudymu (poklepnaja vira) ir bus 7 liudytojai, jie įrodo kaltę; jei tai variagas ar kas kitas, tada užtenka mažiau liudytojų. Už rastus kaulus ar numirėlį bendruomenė nemoka, jei nežino jo vardo ir nepažįsta jo.

JEI KAS ATSISAKO VIROS

  1. Kas atsisako viros, moka griviną kunų padėjėjui (otrokui) už skaičiavimą; o kas nepagrįstai apkaltino – tam duoti kitą griviną; o nuo viros pagalbos mokesčio – 9.
  2. Jei ieškant liudytojų jų neranda, o ieškovas kaltina dėl nužudymo, tada teisingumas nustatomas geležimi (išbandymu karšta geležimi). Taip pat ir visose bylose dėl vagystės ar kaltinimo: jei nėra įkalčių, duoti jam geležį privalomai iki pusės grivinos aukso vertės; jei vertė mažesnė – išbandymas vandeniu iki dviejų grivinų; jei dar mažesnė – eiti prie priesaikos (rotos) už savo pinigus.
  3. Jei kas suduos kalaviju, jo neištraukęs, arba jo rankena – 12 grivinų bauda už nuoskaudą.
  4. Jei ištrauks kalaviją, bet neįkirs – 1 grivina kunų.
  5. Jei kas suduos lazda, taure, ragu ar koto nugarėle – 12 grivinų. Jei nukentėjusysis nepakėlęs to atsikirs kalaviju, jis dėl to nekaltas.
  6. Jei nukirs ranką ir ji nukris ar sudžius, arba koją, arba akį, arba net jei nenukirs (tik sužalos) – pusė viros (20 grivinų), o nukentėjusiajam už suluošinimą – 10 grivinų.
  7. Jei nukirs kokį nors pirštą – 3 grivinos baudos, o pačiam nukentėjusiajam – grivina kunų.

JEI ATEIS KRUVINAS ŽMOGUS

  1. Jei į dvarą ateis kruvinas ar sumuštas žmogus, jam nereikia ieškoti liudytojo, bet jam sumokama 3 grivinos bauda; jei ant jo nebus žymių, jis turi atvesti liudytoją „žodis prieš žodį“; kas pradėjo ginčą – tam mokėti 60 kunų; jei ateis kruvinas, bet pats bus pradėjęs ir atsiras liudytojai, tai jam bus atlygis už tai, kad jį sumušė (jis nieko negauna).
  2. Jei suduos kalaviju, bet neužmuš mirtinai – 3 grivinos baudos, nukentėjusiajam – grivina, taip pat atlyginti už žaizdos gydymą; jei užmuš mirtinai – vira.
  3. Jei žmogus pastums žmogų nuo savęs ar į save, ar suduos per veidą, ar suduos kartimi, ir tai patvirtins du liudytojai – 3 grivinos baudos; jei tai variagas ar kolbiagas – pakanka pilno liudytojų skaičiaus ir eiti prie priesaikos.

APIE TARNUS

  1. Jei tarnas pasislėps ir apie tai bus paskelbta turguje, o per 3 dienas jo neišves, ir jį atpažins trečią dieną – atsiimti savo tarną, o tam, kas slėpė, mokėti 3 grivinas baudos.

JEI KAS ATSĖS ANT SVETIMO ARKLIO

  1. Jei kas atsisės ant svetimo arklio neatsiklausęs – 3 grivinos.
  2. Jei kas pames arklį, ginklą ar drabužį ir paskelbs turguje, o vėliau atpažins savo mieste – atsiimti daiktą, o už nuoskaudą jam sumokama 3 grivinos.
  3. Jei kas atpažįsta savo dingusį ar pavogtą daiktą (arklį, drabužį ar gyvulį), tegu nesako: „tai mano“, bet eina į akistatą (svodą), kur tas daiktas buvo paimtas; tegu išsiaiškina, kas kaltas, tam teks vagystės kaltė, tada savininkas atsiima savo daiktą, o už tai, kas dingo kartu su juo, jam bus atlyginta.
  4. Jei tai bus arklių vagis, jį atiduoti kunigaikščiui išvarymui; jei vagis apvogė klėtį – jis moka 3 grivinas.

APIE AKISTATĄ (SVODĄ)

  1. Jei tai vyksta viename mieste, ieškovas eina iki akistatos galo; jei akistata tęsiasi per kelias žemes, eiti iki trečiosios akistatos; trečiasis asmuo sumoka pinigais už daiktą, o su pačiu daiktu einama iki akistatos galo, ieškovui laukiant likusio atlygio; kur akistata pasieks galutinį asmenį, tas viską sumoka ir moka baudą.

APIE VAGYSTĘ

  1. Jei kas pavogtą daiktą (arklį, drabužį ar gyvulį) bus nusipirkęs turguje, tegu atveda du laisvus vyrus arba mokesčių rinkėją (mytniką); jei jis nežinos, iš ko pirko, tegu tie liudytojai eina prie priesaikos, o ieškovas atsiima savo daiktą; dėl to, kas kartu dingo, ieškovas turi liūdėti (praranda), o pirkėjas praranda savo pinigus, nes nežinojo, iš ko pirko; jei vėliau sužinos, iš ko pirko, tegu atsiima savo pinigus ir jam turi būti atlyginta už tai, kas dingo, o kunigaikščiui – bauda.

JEI KAS ATPAŽINS TARNĄ

  1. Jei kas atpažins savo pavogtą tarną ir jį paims, tas turi vesti jį per akistatas iki trečiosios; paimti kitą tarną vietoj pavogtojo, o tas tegu eina iki galutinės akistatos, nes tai ne gyvulys, negalima sakyti: „nežinau iš ko pirkau“, bet pagal nurodymus eiti iki galo; kai ras galutinį vagį, tarnas grąžinamas šeimininkui, o vagis apmoka visas išlaidas.
  2. Kunigaikščiui bauda už pavogtą tarną – 12 grivinų.

VĖL APIE AKISTATĄ

  1. Iš savo miesto į svetimą žemę akistatos nėra, bet pirkėjas turi atvesti liudytojus arba mokesčių rinkėją, prie kurio pirko, tada ieškovas atsiima savo daiktą, o likusio prarasto turto jis netenka, pirkėjas taip pat praranda savo pinigus.

APIE VAGYSTĘ

  1. Jei užmuš vagį prie klėties ar kitos vagystės vietoje, jį užmušti kaip šunį; jei jį išlaikys iki šviesos, vesti į kunigaikščio dvarą; jei jį užmuš po to, kai žmonės matė jį surištą – sumokėti 12 grivinų.
  2. Jei kas vagia gyvulį tvarte ar apvagia klėtį, jei tai darė vienas – moka 3 grivinas ir 30 kunų; jei jų buvo daug – visi moka po 3 grivinas ir 30 kunų.
  3. Jei vagia gyvulį lauke (avis, ožkas ar kiaules) – 60 kunų; jei jų daug – visi moka po 60 kunų.
  4. Jei vagia iš klojimo ar javus iš duobės, tai kiek jų vogė – visi moka po 3 grivinas ir 30 kunų; savininkas atsiima daiktą, jei jis yra; o už kiekvienus metus gauna po pusę grivinos, jei daikto nėra.
  5. Jei tai buvo kunigaikščio arklys – mokėti 3 grivinas, už kitus – po 2 grivinas.

ŠTAI GYVULIŲ ĮKAINIAI

  1. Už kumelę – 7 kunos (bauda), už jautį – grivina, už karvę – 40 kunų, už trečiąmetį – 30 kunų, už antrąmetį – pusė grivinos, už veršį – 5 kunos, už kiaulę – 5 kunos, už paršelį – nogata, už avį – 5 kunos, už aviną – nogata, už eržilą, kuris dar nebuvo balnotas – grivina kunų, už kumeliuką – 6 nogatos, už karvės pieną – 6 nogatos; tai yra smerdų baudos, kurias jie moka kunigaikščiui.

JEI VERGAI YRA VAGYS, KUNIGAIKŠČIO TEISMAS

  1. Jei vagys yra vergai (cholopai) – kunigaikščio, bajorų ar vienuolyno – jų kunigaikštis bauda nebaudžia, nes jie nėra laisvi, bet šeimininkas ieškovui už nuoskaudą moka dvigubai.

JEI KAS REIKALAUJA TURTO

  1. Jei kas reikalauja iš kito pinigų, o tas pradeda neigti, ir atsiranda liudytojai, jie eina prie priesaikos ir ieškovas atsiima savo pinigus; kadangi tas jam negražino pinigų daug metų, už nuoskaudą sumokama 3 grivinos.
  2. Jei pirklys duoda kitam pirkliui pinigų prekybai, tai liudytojų nereikia, pirklys jų neturi kviesti, bet jis pats eina prie priesaikos, jei kitas pradeda neigti.

APIE PASAUGĄ

  1. Jei kas atiduoda daiktus saugoti (poklažai), ten liudytojų nėra; bet jei tas pradės reikalauti daugiau, tada tas, pas kurį prekės gulėjo, eina prie priesaikos ir sako: „tik tiek pas mane padėjai“; nes jis paslaugą padarė ir prekę saugojo.

APIE PALŪKANAS (REŽĄ)

  1. Jei kas duoda pinigus už palūkanas (rezą), ar medų, ar javus, tegu kviečia liudytojus, kaip susitarė, taip ir turi gauti.

APIE MĖNESINES PALŪKANAS

  1. Jei palūkanos mėnesinės ir trumpam laikui – paimti jas; jei pinigai užsilieka iki metų, tada duoti jam trečdalį (33%), o mėnesines palūkanas panaikinti. Jei nebus liudytojų, o suma bus 3 grivinos, eiti prie priesaikos už savo pinigus; jei suma didesnė, sakyti jam: „pats kaltas, kad nepakvietei liudytojų“.

VLADIMIRO VSEVOLODIČIAUS ĮSTATYMAS

  1. Vladimiras Vsevolodičius (Monomachas), po Sviatopolko, sušaukė savo kariauną Berestove: Kijevo tūkstantininką Ratiborą, Belogorodo tūkstantininką Prokopijų, Perejaslavlio tūkstantininką Stanislavą, Nažirą, Miroslavą, Ivanką Čiudinovičių ir nustatė: palūkanas galima imti tik iki trečio karto (iki 100% prieaugio); kas paėmė palūkanas du kartus, tas dar gauna pagrindinę sumą; bet kas paėmė tris kartus, tas pagrindinės sumos nebeatgauna.
  2. Jei kas ima po 10 kunų per metus už griviną (20%), tai nėra draudžiama.

JEI PIRKLYS PATIRIA NELAIMĘ

  1. Jei pirklys, keliaudamas su svetimais pinigais, patiria laivų sudužimą, ar karas jį užklumpa, ar gaisras – jo nenaudoti jėga ir neparduoti; bet tegu jis moka dalimis kasmet, nes tai Dievo nelaimė, o jis nekaltas; bet jei jis prasigers ar susimuš ir per kvailumą svetimą prekę sugadins, tai jau tų valia, kurių prekė tai buvo: ar jie lauks, ar parduos jį – tai jų valia.

APIE SKOLĄ

  1. Jei kas bus daug kam skolingas, o atvykęs pirklys iš kito miesto ar užsienietis, to nežinodamas, patikės jam savo prekę, o skolininkas vėliau nebegalės svečiui atiduoti pinigų, ir pirmieji skolintojai pradės jam kliudyti, nenorėdami užleisti vietos, tai vesti skolininką į turgų ir parduoti; pirmiausia atiduoti pinigus svečiui, o iš to, kas liks, tegu pasidalija vietiniai skolininkai; jei ten bus kunigaikščio pinigų, tai juos paimti pirmiausia, o likutį pasidalyti; bet kas jau buvo paėmęs dideles palūkanas (režą), tam daugiau nebemokėti.

JEI ZAKUPAS BĖGA

  1. Jei zakupas (priklausomas žmogus, paėmęs paskolą – „kupą“) pabėga nuo šeimininko, jis tampa visišku vergu (obelniu); bet jei jis eina ieškoti pinigų skolai grąžinti ir tai daro viešai, arba bėga pas kunigaikštį ar teisėjus dėl savo šeimininko skriaudos, tai už tai jis netampa vergu, bet jam turi būti suteiktas teisingas teismas.

APIE ZAKUPĄ

  1. Jei pas šeimininką yra zakupas, dirbantis laukuose, ir jis praranda šeimininko karo arklį, tai jam už jį mokėti nereikia; bet jei jis praranda plūgą ar akėčias, kurias jam davė šeimininkas, iš kurio jis gavo paskolą, tai už prarastus įrankius jis privalo sumokėti; jei šeimininkas jį išsiunčia su savo pavedimu ir arklys žūsta jam nesant, tai už tai jis nemoka.
  2. Jei arklį išveda iš tvarto, zakupas už tai nemoka; bet jei jis praranda jį lauke ir neparveža į kiemą bei neuždaro ten, kur šeimininkas liepė, arba dirbdamas savo reikalus jį praranda – tada jis privalo už jį sumokėti.
  3. Jei šeimininkas skriaudžia zakupą, pasisavina jo paskolą (kupą) ar asmeninį turtelį (otaricą), tai jis privalo viską grąžinti, o už nuoskaudą sumokėti 60 kunų. Jei jis iš jo paima daugiau pinigų nei sutarta, turi grąžinti paimtus pinigus ir sumokėti 3 grivinas baudos. Jei šeimininkas parduoda zakupą į visišką vergovę, tai zakupas tampa laisvas nuo visų skolų, o šeimininkas moka 12 grivinų baudos. Jei šeimininkas muša zakupą už darbą, tai nėra nusikaltimas; bet jei muša jį be priežasties būdamas girtas, tai už tai mokama tokia pat bauda, kaip ir už laisvo žmogaus sumušimą.

APIE VERGĄ

  1. Jei visiškas vergas (cholopas) išveda kieno nors arklį, tai už jį sumokėti 2 grivinas.

APIE ZAKUPĄ

  1. Jei zakupas ką nors pavagia, šeimininkas už jį atsako; bet jei jį kur nors pagauna, tai šeimininkas pirmiausia sumoka už arklį ar kitą pavogtą daiktą, o zakupas jam tampa visišku vergu; jei šeimininkas nenori už jį mokėti ir jį parduoda, tai pirmiausia atiduodama už arklį, jautį ar prekę, ką jis buvo pavogęs iš kito, o likutį šeimininkas pasiima sau.

JEI VERGAS SUDUODA

  1. Jei vergas suduoda laisvam žmogui ir pabėga į namus, o šeimininkas jo neišduoda, tai šeimininkas už jį moka 12 grivinų; o po to, jei nukentėjusysis kur nors ras tą savo skriaudiką, tai Jaroslavas buvo nustatęs jį užmušti, bet jo sūnūs po tėvo mirties nustatė išpirką pinigais: arba jį pririšus sumušti, arba paimti griviną kunų už gėdą.

APIE LIUDIJIMĄ

  1. Vergo liudijimas nepriimamas, bet jei nebus laisvo žmogaus, tai esant būtinybei galima remtis bajoro tivuno liudijimu, o kitais – ne. Mažose bylose esant būtinybei galima remtis zakupo liudijimu.

APIE BARZDĄ

  1. Kas išraus barzdą ir liks žymė, o liudytojai tai patvirtins – 12 grivinų bauda; jei be liudytojų, esant tik įtarimui – baudos nėra.

APIE DANTĮ

  1. Jei išmuš dantį ir matysis kraujas burnoje, o žmonės tai paliudys – 12 grivinų bauda, o už dantį – grivina.
  2. Jei kas pavogs bebrą – 12 grivinų.
  3. Jei bus rasta iškasinėta žemė ar žymės, kur buvo gaudyta, arba tinklas – tai per bendruomenę (vervę) ieškoti vagies arba mokėti baudą.

JEI KAS PAŽENKLINA SVETIMĄ AVILĮ

  1. Jei kas perženklina (pasisavina) svetimą miško avilį – 12 grivinų.
  2. Jei kas nukirs miško avilio ribą, ar suars lauko ribą, ar kiemo ribą tvora peritvers – 12 grivinų bauda.
  3. Jei nukirs ąžuolą su žyme (riboženklį) – 12 grivinų bauda.

APIE IŠLAIDAS

  1. O štai išlaidos: 12 grivinų bauda, padėjėjui (otrokui) – 2 grivinos ir 20 kunų, o pačiam važiuoti su padėjėju dviem arkliais; arkliams duoti avižų, o maistui – aviną arba skerdienos pusę, o kitu maistu tegu pasirūpina pilvas (ko reikia); raštininkui – 10 kunų, už raštą – 5 kunos, už maišą – dvi nogatos.

APIE AVILIUS

  1. Jei nukirs medį su aviliu – 3 grivinos bauda, o už medį – pusė grivinos.
  2. Jei išdraskys bites – 3 grivinos bauda, o už medų, jei bitės nebuvo prižiūrėtos – 10 kunų; jei buvo prižiūrėtos – 5 kunos.
  3. Jei vagies neras, varyti pėdsakais; jei pėdsakai veda į kaimą ar į stovyklavietę ir kaimiečiai nenukreipia pėdsakų nuo savęs, neina kartu pėdsakais arba jais atsikrato – tai jie patys moka už vagystę ir baudą; pėdsakais varyti su svetimais žmonėmis ir liudytojais; jei pėdsakai dingsta ant didelio kelio, kur nėra kaimo, arba dykynėje, kur nėra nei kaimo, nei žmonių – tai nei baudos, nei už vagystę nemokama.

APIE SMERDĄ

  1. Jei smerdas kankina kitą smerdą be kunigaikščio leidimo – 3 grivinos bauda, o už kankinimą – grivina kunų.
  2. Jei kankina dvaro valdytoją (ogniščaniną) – 12 grivinų bauda, už kankinimą – grivina.
  3. Jei pavogs valtį – 60 kunų bauda, o valtį grąžinti; už jūrinę valtį – 3 grivinos, už valtį su bortais – 2 grivinos, už ežero valtį (čelną) – 20 kunų, už upinę valtį (strugą) – grivina.

APIE GAUDYKLES

  1. Jei kas nupjaus virvę paukščių gaudyklėje – 3 grivinos bauda, o savininkui už virvę – grivina kunų.
  2. Jei kas pavogs iš kito gaudyklės vanagą ar sakalą – 3 grivinos bauda, o savininkui – grivina.
  3. Už balandį – 9 kunos, už vištą – 9 kunos, už antį – 30 kunų.
  4. Už žąsį – 30 kunų, už gulbę – 30 kunų, už gervę – 30 kunų.
  5. Už šieną ir malkas – 9 kunos, o savininkas už kiekvieną pavogtą vežimą gauna po 2 nogatas.

APIE KLOJIMĄ

  1. Jei kas padegs klojimo vietą (gumną), jis pasmerkiamas išvarymui (potokui), jo namai apiplėšiami, pirmiausia atlyginus nuostolius, o kunigaikštis jį ištremia; taip pat baudžiama, jei kas padega namus.
  2. Kas iš piktavališkumo sužaloja arklį ar gyvulį – 12 grivinų bauda, o savininkui atlyginti pagal įkainius.
  3. Visas šias bylas sprendžia laisvi liudytojai; jei liudytojas yra vergas, jis teisme neliudija; bet jei ieškovas nori, jis gali jį paimti sakydamas: „remiuosi tavo žodžiais, aš tave imu (kaltinu), o ne vergas“, ir vesti jį prie geležies (išbandymo); jei jį pripažins kaltu, jis atgauna savo turtą; jei nepripažins – ieškovas moka griviną už kankinimą, nes suėmė jį remdamasis vergo žodžiais.
  4. Už geležies teismą mokėti 40 kunų, kalavijininkui – 5 kunas, pusę grivinos dvaro tarnui; tai geležies mokestis tam, kas jį vykdo. Jei žmogus vedamas prie geležies remiantis laisvų žmonių žodžiais, arba esant įtarimui, arba dėl naktinio klaidžiojimo, ir jei jis neapsidegina – tai už kankinimą jam nemokama, tik sumokamas geležies mokestis tam, kas jį suėmė.

APIE MOTERĮ

  1. Jei kas užmuša moterį, teisti tuo pačiu teismu kaip ir vyrą; jei bus pripažintas kaltas, bauda – pusė viros (20 grivinų).
  2. Už vergą ar vergę viros nėra; bet jei užmušamas be kaltės, tai už vergą ar vergę mokamas atlygis (ukoras) šeimininkui, o kunigaikščiui – 12 grivinų bauda.

JEI MIRŠTA SMERDAS

  1. Jei miršta smerdas, jo palikimas (zadnica) atitenka kunigaikščiui; jei namuose liko dukterų, joms duoti dalį; jei dukros ištekėjusios – dalies joms neduoti.

APIE BAJORŲ IR KARIAUNOS PALIKIMĄ

  1. Bajorų ar kariaunos (družinos) palikimas kunigaikščiui neatitenka; jei nebus sūnų, palikimą ima dukros.

APIE PALIKIMO PADALIJIMĄ

  1. Jei kas mirdamas padalija savo namus vaikams, tegu taip ir būna; jei miršta be nurodymo, palikimas tenka visiems vaikams, o dalį reikia atiduoti bažnyčiai už jo sielą.
  2. Jei žmona lieka po vyro mirties, jai duoti dalį; tai, ką vyras jai paskyrė, ji valdo, bet vyro palikimo jai nereikia (jei yra vaikų). Jei yra vaikų, tai pirmosios žmonos turtą pasiima jos vaikai; net jei vyras tą turtą būtų paskyręs kitai žmonai, jį vis tiek ima vaikai.
  3. Jei namuose yra sesuo, ji palikimo negauna, bet broliai privalo ją išleisti už vyro, kaip tik išgali.

STATANT MIESTĄ

  1. O štai miestų statytojų (gorodnikų) įkainiai: pradedant statyti paimti kuną, o pabaigus – nogatą; maistui, gėrimui, mėsai ir žuviai – 7 kunas per savaitę, 7 kepalus duonos, 7 saikus kruopų, 7 pūrus avižų 4 arkliams: imti tol, kol miestą pastatys, o salyklo duoti vieną kartą 10 pūrų.

APIE TILTININKUS

  1. Tiltininkų įkainiai: sutaisius tiltą, imti už 10 alkūnių po nogatą; jei taiso seną tiltą, tai už kiekvieną sutaisytą dalį imti po kuną; tiltininkas važiuoja su padėjėju dviem arkliais, gauna 4 pūrus avižų savaitei ir maisto, kiek gali suvalgyti.

APIE PALIKIMĄ

  1. Jei vyras turi vaikų su verge, jie palikimo negauna, bet po jo mirties jiems suteikiama laisvė.
  2. Jei namuose liko maži vaikai, negalintys savimi pasirūpinti, o motina išteka antrą kartą, tai artimiausias giminaitis turi juos paimti globon su visu turtu ir namais, kol jie užaugs; turtą perduoti liudytojų akivaizdoje; ką globėjas prekiaudamas uždirbs, tas jam, o pagrindinį turtą turi grąžinti vaikams; priaugis iš tarnų ar gyvulių taip pat turi likti vaikams; jei ką nors pradangins – viską vaikams privalo atlyginti.
  3. Jei patėvis priima vaikus su palikimu, tvarka tokia pati. Tėvo namai be dalijimo visada tenka jauniausiam sūnui.

APIE ŽMONĄ, KURI LIEKA NAŠLE

  1. Jei žmona pasižada likti našle, bet iššvaisto turtą ir išteka – ji privalo viską atlyginti vaikams. Jei vaikai nenori jos namuose, o ji nori ten likti ir šeimininkauti, tegu būna jos valia, o vaikai neturi teisės jai nurodinėti; ką jai davė vyras, su tuo ji ir lieka.
  2. Motinos dalies vaikai negauna: kam motina duos, tas ir pasiims; jei duos visiems – visi pasidalins; jei mirs nepasakiusi valios, tai turtą pasiima tas, pas ką ji gyveno ir kas ją maitino.
  3. Jei yra vaikai iš dviejų vyrų, bet vienos motinos, tai vieniems tenka jų tėvo palikimas, kitiems – jų. Jei patėvis prarado ką nors iš tų vaikų tėvo turto ir mirė, tai brolis (patėvio sūnus) turi tai grąžinti, jei liudytojai patvirtins, ką jo tėvas prarado; o kas jam priklauso iš jo tėvo – tą pasilieka.
  4. Kuris sūnus motinai geras (pirmas ar antras), tam ji ir duoda savo dalį; net jei visi sūnūs jai būtų blogi, ji gali atiduoti dukrai ar tam, kas ją maitina.

TEISMO MOKESČIAI

  1. Teismo mokesčiai: nuo viros – 9 kunos, raštininkui – 9 voveraitės; bylose dėl miško žemės – 30 kunų; kitose bylose tam, kam padėjo laimėti – po 4 kunas, raštininkui – 6 voveraitės.

APIE PALIKIMĄ

  1. Jei broliai nesutaria dėl palikimo prieš kunigaikštį, dvaro tarnas, einantis jų dalinti, pasiima griviną kunų.

PRIESAIKOS MOKESČIAI

  1. Priesaikos mokesčiai: už galvą (nužudymą) – 30 kunų, už miško žemę – 27 kunos, tiek pat už lauko žemę, o už laisvės suteikimą – 9 kunos.

APIE VERGOVĘ

  1. Visiška vergovė (obelnoje cholopstvo) atsiranda trimis būdais: kai kas nors nusiperka žmogų nors ir už pusę grivinos, pakviečia liudytojus ir atiduoda nogatą pačiam perkamam žmogui matant.
  2. Antras būdas: kai vedama vergė be susitarimo (dėl laisvės); jei vedama su susitarimu, tai kaip susitarė, taip ir lieka.
  3. Trečias būdas: kai priimamos tivuno pareigos be susitarimo arba kai asmuo prisiima dvaro raktus be susitarimo; jei su susitarimu – kaip susitarė, taip ir lieka.
  4. Už gautą paskolą (dačią), maistą ar priedus žmogus netampa vergu; bet jei jis neišdirba sutarto laiko, turi grąžinti gautą malonę (pinigus); jei išdirba visą laiką – jis nieko neskolingas.
  5. Jei vergas bėga ir šeimininkas apie tai paskelbia, o kas nors girdėjęs ar žinodamas, kad tai vergas, duos jam duonos ar parodys kelią – tas moka už vergą 5 grivinas, už vergę – 6 grivinas.
  6. Jei kas pagauna svetimą vergą ir praneša šeimininkui, tas gauna griviną už sugavimą; jei nesužiūrės ir vergas pabėgs – moka šeimininkui 4 grivinas (penktoji lieka jam kaip sugavimo mokestis); už vergę moka 5 grivinas (šeštoji lieka jam).
  7. Jei kas savo pabėgusį vergą randa kokiame nors mieste, o valdytojas (posadnikas) apie tai nežinojo, tai pranešus jam, pasiimti padėjėją, vergą surišti ir sumokėti padėjėjui 10 kunų už surišimą, o sugavimo mokesčio nėra; jei vejantis vergas paspruks – tai jo paties nuostolis, niekas jam nemoka, todėl ir sugavimo mokesčio nėra.
  8. Jei kas nežinodamas sutinka svetimą vergą, ar pasako jam ką, ar laiko pas save, o šis nueina – tai tas žmogus prisiekia: „nežinojau, kad tai vergas“, ir mokėti jam nereikia.
  9. Jei vergas kur nors pasiskolina pinigų, o skolintojas davė nežinodamas – šeimininkas turi jį išpirkti arba jo netekti; jei skolintojas davė žinodamas – jis praranda pinigus.
  10. Jei šeimininkas leidžia vergui prekiauti turguje ir šis įsiskolina – šeimininkas privalo jį išpirkti ir negali jo palikti.
  11. Jei kas nusiperka svetimą vergą nežinodamas – pirmasis šeimininkas jį pasiima, o pirkėjas atsiima savo pinigus prisiekęs: „pirkau nežinodamas“; jei pirko žinodamas – pinigus praranda.
  12. Jei pabėgęs vergas įgyja prekių – skola tenka šeimininkui, prekės taip pat šeimininkui, ir jis negali vergo atsisakyti.
  13. Jei bėgdamas vergas ką nors pavagia iš kaimynų ar pasiima prekių – šeimininkas privalo už jį sumokėti pagal nustatytus įkainius.
  14. Jei vergas ką nors apvagia, šeimininkas jį išperka arba atiduoda tam, ką apvagia, kartu su bendrininkais; žmona ir vaikai už tai neatsako, nebent jie kartu vogė ir slėpė – tada visus atiduoti arba šeimininkas tegu visus išperka; jei su juo vogė ar slėpė laisvi žmonės – jie moka baudą kunigaikščiui.