Šv. Stepono I įstatymai, istoriniuose šaltiniuose ir mokslinėje literatūroje žinomi kaip Decreta Sancti Stephani Regis, I. István törvényei, Decreta Regis Stephani I arba tiesiog Šventojo karaliaus Stepono dekretai, žymi lūžio tašką Vidurio Europos istorijoje. Šis teisynas, sudarytas apie 1000–1038 m., tapo teisiniu instrumentu, kuriuo klajoklių vengrų gentys buvo transformuotos į krikščionišką Europos karalystę. Dokumentas padalintas į dvi pagrindines dalis – Liber Primus (Pirmoji knyga) ir Liber Secundus (Antroji knyga), kurios kartu sudaro Vengrijos valstybingumo ir bažnytinės tvarkos pamatą.
Krikščionybės įtvirtinimas ir bausmės už pagoniškus papročius
Pagrindinis šių įstatymų tikslas buvo priverstinis krikščionybės diegimas ir senųjų pagoniškų papročių naikinimas. Karalius Steponas I suprato, kad be vieningos religinės sistemos valstybė išliks susiskaldžiusi. Todėl įstatymuose nustatyta itin griežta bažnytinė drausmė:
- Privalomas krikštas ir krikščioniško gyvenimo kontrolė: Krikštas nebuvo paliktas laisvam pasirinkimui – pagal Decreta Sancti Stephani Regis, kiekvienas karalystės gyventojas privalėjo tapti krikščionių bendruomenės nariu. Krikštas čia veikė kaip politinio lojalumo aktas: nepakrikštytas asmuo buvo traktuojamas kaip „svetimas“ ir neturėjo teisinės apsaugos. Įstatymai įpareigojo visus gyventojus sekmadieniais lankytis bažnyčiose, o tai tarnavo kaip nuolatinė krikšto kontrolės forma. Jei kas nors Mišių metu likdavo namuose, vyskupo ar karaliaus pareigūnai (lot. comes) turėjo teisę įsiveržti į namus. Už neatvykimą į bažnyčią be rimtos priežasties buvo skiriamos fizinės bausmės arba baudos – dažniausiai tekdavo sumokėti nustatytą kiekį jaučių, kas klajoklių kilmės visuomenei buvo didelis smūgis.
- Bausmės už pagoniškas apeigas: Bet koks bandymas aukoti seniesiems dievams (lot. sacrificium) ar pagoniškų burtų praktikavimas buvo laikomas nusikaltimu ne tik Bažnyčiai, bet ir karūnai. Pirmą kartą nusižengusieji dažniausiai prarasdavo turtą ar gyvulius. Jei asmuo buvo užsispyręs ir toliau slapta garbino stabus, jam grėsė viešas nuplakimas, o kraštutiniais atvejais – socialinė izoliacija per ekskomuniką (lot. excommunicatio), kuri viduramžiais prilygo visiškam teisiniam bejėgiškumui.
- Vaikų nekrikštijimas ir tėvų atsakomybė: Įstatymuose buvo numatytas itin griežtas terminas, per kurį naujagimis privalėjo būti pakrikštytas. Tėvams, kurie sąmoningai vengė krikštyti savo vaikus ar slapstė juos nuo kunigų, buvo taikomos negailestingos sankcijos. Tokiais atvejais valstybė įsikišdavo tiesiogiai: vaikai būdavo paimami ir krikštijami prievarta, o tėvai turėdavo sumokėti didelę išpirką gyvuliais arba patirti fizinį bausmės vykdymą viešoje vietoje. Taip buvo siekiama užtikrinti, kad pagoniškos tradicijos nebūtų perduodamos naujajai kartai ir krikščioniška aplinka taptų vieninteliu įmanomu gyvenimo būdu.
Įstatymuose randame ir griežtas bausmes pagonims, ir draudimus aukoti stabams, ir nuostatas prieš burtininkus, žynius, pranašautojus, kurie laikyti pavojingu pagoniškos religijos likučiu. Įstatymai taip pat reguliuoja kunigų pareigas, bažnyčių apsaugą, vaikų krikštijimo terminus, o kai kuriose vietose atsiranda ir ankstyvų nuorodų į tai, kas vėliau bus vadinama „raganavimu“. Tai labai aiškiai parodo, kad Stepono laikų teisė buvo ne tik religinė, bet ir socialinė kontrolė, skirta formuoti naują, krikščionišką valstybės tapatybę.
Liber Primus ir Liber Secundus: struktūra ir turinys
Remiantis autentiškais Szegedo universiteto pateikiamais šaltiniais, dekretai yra susisteminti siekiant apimti visas dvasinio ir pasaulietinio gyvenimo sritis:
- Liber Primus (Pirmoji knyga): Didžiausias dėmesys skiriamas Bažnyčios statusui, kunigų apsaugai ir krikščioniškai moralei. Čia įtvirtinta, kad kas dešimtas derliaus pėdas priklauso Bažnyčiai (dešimtinė), o už krikščioniškos ramybės trikdymą bažnyčioje baudžiama itin rūsčiai.
- Liber Secundus (Antroji knyga): Ši dalis labiau orientuota į civilinę ir baudžiamąją teisę, nuosavybės apsaugą bei karaliaus autoriteto stiprinimą. Joje griežtai reglamentuojamos bausmės už vagystes, nužudymus ir smurtą, kartu pabrėžiant krikščionišką teisingumo sampratą.
Decreta Sancti Stephani Regis nėra tik sausas draudimų rinkinys. Tai dokumentas, kuriame pirmą kartą Vengrijos istorijoje pasirodo teisinė asmens ir nuosavybės apsauga, nors ji ir glaudžiai susieta su religiniu lojalumu. Šv. Steponas I šiame teisyne deklaravo: „Vienos kalbos ir vienų papročių karalystė yra silpna ir trapi“. Nors jis persekiojo pagonybę, jis taip pat kvietė svetimšalius riterius ir dvasininkus prisidėti prie valstybės kūrimo, jei tik jie pripažino krikščionišką tvarką.
Šie įstatymai išliko Vengrijos teisės pagrindu šimtmečius, o pats karalius Steponas už savo nuopelnus krikščionybei buvo kanonizuotas. Šiandien šie tekstai, prieinami per tokias akademines platformas kaip Szegedo universiteto archyvai, leidžia mums suprasti, kaip smurtas ir pamaldumas kartu kūrė viduramžių Europos žemėlapį.
Šv. Stepono I įstatymų I-II knygos
Šioje publikacijoje pateikiama Šv. Stepono I įstatymų teksto fragmentai remiasi Závodszky Levente parengtu leidiniu Šv. Stepono, Šv. Laszlo ir Karaliaus Kolomano laikų įstatymų ir sinodinių nutarimų šaltiniai (Budapest, 1904). Leidinyje įstatymų tekstas atkurta pagal XII a. Admonto kodeksą, todėl čia pateikiama forma atitinka vieną iš seniausių mums išlikusių šaltinių.
ŠVENTOJO STEPONO DEKRETŲ PIRMOJI KNYGA
Karališkojo dekreto pratarmė
Viešpataujant Dievo malonei, karališkojo orumo darbas, maitinamas katalikų tikėjimo, paprastai būna sėkmingesnis ir tvirtesnis už bet kokius kitus darbus. Kadangi kiekviena tauta vadovaujasi savais įstatymais, tai ir mes, Dievo valia valdydami savo monarchiją, sekdami senovės bei šių laikų imperatoriais, nutarėme savo tautai išleisti dekretus, kad žmonės žinotų, kaip gyventi garbingą ir nepriekaištingą gyvenimą. Kaip jie yra praturtinti Dievo įstatymais, taip turi būti pavaldūs ir pasaulietiniams įstatymams: kiek gėrio jie gauna per dieviškuosius įstatymus, tiek bausmių už nusižengimus turėtų gauti per pastaruosius. Tai, ką nusprendėme, surašėme žemiau pateiktose eilutėse.
Šios knygos skyriai
I. Apie Bažnyčios turtų būklę.
II. Apie vyskupų valdžią Bažnyčios turtui ir jų sutarimą su pasauliečiais.
III. Kokie turi būti dvasininkų kaltintojai ir liudytojai.
IIII. Taip pat apie tą patį.
V. Apie kunigų darbą.
VI. Apie karališką leidimą perleisti nuosavą turtą.
VII. Apie karališkojo turto išlaikymą.
VIII. Apie sekmadienio laikymąsi.
VIIII. Taip pat kiti nurodymai.
VIIIII. Apie keturių metų laikų pasninko laikymąsi.
XI. Apie penktadienio laikymąsi.
XII. Apie tuos, kurie miršta be išpažinties.
XIII. Apie krikščionybės laikymąsi.
XIIII. Apie nužudymus.
XV. Apie tuos, kurie nužudo savo žmonas.
XVI. Apie kalavijo ištraukimą.
XVII. Apie melagingai prisiekusius.
XVIII. Apie atleistuosius iš vergovės.
XVIIII. Apie susirinkimą bažnyčioje ir tuos, kurie šnabždasi ar kalba Mišių metu.
XX. Apie tai, kad vergai ir vergės nepriimami kaltinimams ir liudijimui prieš šeimininkus ar šeimininkes.
XXI. Apie tuos, kurie siekia laisvės svetimiems vergams.
XXII. Apie tuos, kurie atleistuosius vėl grąžina į vergovę.
XXIII. Apie tuos, kurie pasisavina kito karius.
XXIIII. Apie tuos, kurie pasisavina kito svečius.
XXV. Apie tuos, kurie yra plakami už savo reikalavimų kėlimą.
XXVI. Apie našles ir našlaičius.
XXVII. Apie merginų pagrobimą.
XXVIII. Apie svetimavimą su kito vergėmis.
XXVIIII. Apie tuos, kurie prašo vergių į žmonas.
XXX. Apie tuos, kurie palieka savo žmonas ir bėga iš karalystės.
XXXI. Apie moterų vagystę.
XXXII. Apie namų padegimus.
XXXIII. Apie raganas.
XXXIIII. Apie burtininkus.
XXXV. Apie įsiveržimą į namus.
I. Apie Bažnyčios turtų būklę
Kas puikybės apakintas Dievo namus laikys niekingu dalyku ir nepagarbiai elgsis su Dievui pašvęstomis valdomis, kurios Dievo garbei yra saugomos karališkosios neliečiamybės, arba drįs jas pažeisti, tas, kaip Dievo namų užpuolikas ir niekintojas, turi būti atskirtas nuo Bažnyčios. Taip pat jis turi pajusti paties karaliaus pasipiktinimą, nes parodė nepagarbą jo palankumui ir pažeidė nustatytą tvarką.
Karalius turi įsakyti, kad jo suteikta neliečiamybė būtų visų pavaldinių išlaikyta nepažeista. Jis neturi pritarti neapgalvotai teigiantiems, kad Viešpaties turtas – tai yra perduotas Valdovų Valdovui – neturi būti saugomas. Tokie turtai yra karaliaus apsaugoje lygiai taip pat, kaip jo paties paveldas. Reikia suprasti: kiek Dievas yra aukščiau už žmogų, tiek dieviški reikalai yra svarbesni už mirtingųjų nuosavybę. Todėl klysta kiekvienas, kuris labiau didžiuojasi savo, o ne Viešpaties turtais.
Būdamas Dievo paskirtas šių dieviškų turtų gynėju ir saugotoju, valdovas privalo rūpestingai juos ne tik saugoti, bet ir dauginti. Svarbiau ginti ir didinti tai, kas dieviška, nei tai, kas sava. Jei koks nors beprotis savo įžūliu atkaklumu bandytų atitraukti karalių nuo šio teisingo tikslo ir matytųsi, kad jo neįmanoma sutramdyti jokiomis priemonėmis, jis – net jei būtų reikalingas dėl kokių nors laikinų paslaugų – turi būti nuo valdovo atskirtas ir pašalintas, vadovaujantis Evangelijos žodžiais: „Jei tavo koja, ranka ar akis tave piktina, nukirsk ar išlupk ją ir mesk šalin“.
II. Apie vyskupų valdžią Bažnyčios turtui ir jų sutarimą su pasauliečiais
Norime, kad vyskupai turėtų galią prižiūrėti, valdyti ir tvarkyti Bažnyčios reikalus bei turtą pagal kanonų autoritetą. Norime, kad ir pasauliečiai savo tarnyste paklustų vyskupams valdant bažnyčias, ginant našles bei našlaičius ir laikantis krikščioniškų papročių. Grafai ir teisėjai turi sutarti su savo vyskupais, vykdydami teisingumą pagal Dievo įstatymo priesakus. Teisingas įstatymas jokiu būdu neturi būti iškraipytas dėl kieno nors melo, melagingo liudijimo, priesaikos sulaužymo ar kyšio.
III. Kokie turi būti dvasininkų liudytojai ir kaltintojai
Dvasininkų liudytojai ir kaltintojai turi būti be jokios gėdingos dėmės, turintys žmonas ir vaikų bei visapusiškai išpažįstantys Kristų.
IIII. Taip pat apie tą patį
Niekas nepriima pasauliečio liudijimo prieš dvasininką. Niekas nedrįsta dvasininko teisti viešumoje, o tik bažnyčioje.
V. Apie kunigų darbą
Žinokite, visi broliai, kad kunigas dirba daugiau už jus visus. Kiekvienas iš jūsų neša savo asmeninę naštą, o jis – ir savo, ir kiekvieno iš jūsų. Todėl kaip jis dirba už jus visus, taip ir jūs visi turite labai rūpintis juo – tiek, kad prireikus net gyvybes už jį atiduotumėte.
VI. Apie karališką leidimą perleisti nuosavą turtą
Savo karališka galia nusprendėme, kad kiekvienas turi teisę dalinti savo turtą, perleisti jį žmonai, sūnums, dukroms, giminaičiams ar Bažnyčiai, ir niekas po jo mirties neturi drįsti to panaikinti.
VII. Apie karališkojo turto išlaikymą
Norime, kad kaip kitiems davėme teisę valdyti savo turtą, taip ir mūsų karališkajam orumui priklausantis turtas, kariai, vergai ir visa kita išliktų neliečiama. Niekas neturi teisės nieko iš ten pagrobti ar atimti, taip pat niekas neturi drįsti savavališkai siekti naudos iš šių išvardytų dalykų.
VIII. Apie sekmadienio laikymąsi
Jei koks nors kunigas, grafas ar kitas ištikimas asmuo sekmadienį rastų ką nors dirbantį, pavyzdžiui, su jaučiais, jautis turi būti atimtas ir atiduotas miestiečiams suvalgyti. Jei dirbama su arkliais, arklys atimamas, o šeimininkas gali jį išsipirkti už jautį, kuris bus suvalgytas, kaip minėta. Jei dirbama su kitais įrankiais, atimami įrankiai ir drabužiai, kuriuos šeimininkas, jei nori, gali išsipirkti „savo oda“ (t. y. atsiimti už nustatytą bausmę ar mokestį).
VIIII. Taip pat kita
Kunigai ir grafai turi nurodyti visiems kaimų seniūnams, kad jų įsakymu sekmadienį visi rinktųsi į bažnyčią – dideli ir maži, vyrai ir moterys, išskyrus tuos, kurie saugo ugnį. Jei kas nors dėl aplaidumo neatvyks ne dėl rimtos priežasties, turi būti nuplakti ir jiems nuskusti plaukai.
X. Apie keturių metų laikų pasninko laikymąsi
Jei kas nors sulaužys visiems žinomą keturių metų laikų pasninką valgydamas mėsą, turi būti uždarytas savaitei ir pasninkauti.
XI. Apie penktadienio laikymąsi
Jei kas nors visos krikščionijos laikomą penktadienį valgys mėsą, turi būti uždarytas tamsoje vieną savaitę ir pasninkauti.
XII. Apie tuos, kurie miršta be išpažinties
Jei kieno nors širdis tokia užkietėjusi (ko neturėtų būti krikščioniui), kad jis nenori išpažinti savo nuodėmių kunigui, toks turi gulėti be jokių bažnytinių apeigų ir išmaldos, kaip netikėlis. Jei tėvai ar artimieji pamirš pakviesti kunigą ir ligonis mirs be išpažinties, už jį reikia melstis ir duoti išmaldą, tačiau tėvai savo aplaidumą turi išpirkti pasninku pagal kunigų sprendimą. Tie, kurie miršta staigia mirtimi, turi būti laidojami su visa bažnytine pagarba, nes Dievo teismai mums yra paslėpti ir nežinomi.
XIII. Apie krikščionybės laikymąsi
Jei kas nors, apleidęs krikščioniškas pareigas ar apakintas aplaidumo, jai nusižengs, vyskupas turi jį teisti pagal kanonų taisykles atitinkamai pagal nusižengimo dydį. Jei nusižengėlis bus maištingas ir atsisakys priimti jam skirtą teisingą bausmę, jis turi būti vėl baudžiamas tuo pačiu teismu iki septynių kartų. Galiausiai, jei jis ir toliau priešinsis bei atsisakys paklusti, jis turi būti perduotas karaliaus teismui, kaip krikščionybės gynėjui.
XIIII. Apie nužudymus
Jei kas nors apimtas pykčio ar puikybės įvykdys tyčinę žmogžudystę, pagal mūsų senato dekretą jis privalo sumokėti šimtą dešimt auksinių svarsčių. Iš jų penkiasdešimt atitenka karaliaus iždui, kiti penkiasdešimt – tėvams (giminaičiams), o dešimt – teisėjams ir tarpininkams. Pats žudikas privalo pasninkauti pagal kanonų nurodymus.
Taip pat kita: jei kas nors užmuš žmogų netyčia, turi sumokėti dvylika auksinių svarsčių ir pasninkauti, kaip nurodo kanonai.
Taip pat apie vergų nužudymus: jei kieno nors vergas nužudys kito vergą, atiduodamas vergas už vergą arba išperkamas, ir atliekama minėta atgaila.
Taip pat kita: jei laisvas žmogus nužudys kieno nors vergą, turi atiduoti kitą vergą arba sumokėti jo kainą ir pasninkauti pagal kanonus.
XV. Apie tuos, kurie nužudo savo žmonas
Jei kuris nors grafas, užkietėjusia širdimi ir apleidęs savo sielą – kas tebūna toli nuo ištikimybę saugančiųjų širdžių – susiteptų žmonos nužudymu, pagal karališkojo senato dekretą jis turi susitaikyti su moters tėvais sumokėdamas penkiasdešimt telyčių ir pasninkauti pagal kanonų nurodymus. Tačiau jei karys ar pasiturintis vyras padarytų tą patį nusikaltimą, pagal to paties senato sprendimą jis turi sumokėti tėvams dešimt telyčių ir pasninkauti, kaip nurodyta. Jei šiuo nusikaltimu bus apkaltintas paprastas žmogus, jis turi susitaikyti su giminaičiais sumokėdamas penkias telyčias ir laikytis minėto pasninko.
XVI. Apie kalavijo ištraukimą
Kad tvirta ir nesutepta taika vyrautų tarp visų, tiek tarp kilmingųjų, tiek tarp žemesniųjų, kad ir kokios padėties jie būtų, mes visiškai uždraudėme kam nors ištraukti kalaviją siekiant kitą sužeisti. Jei kas nors po šio nurodymo, genamas savo įžūlumo, tai išdrįstų padaryti, turi būti nužudytas tuo pačiu kalaviju.
XVII. Apie melagingai prisiekusius
Jei koks nors galingasis, sutepęs savo garbę, suteršęs širdį ir sulaužęs priesaiką, bus pripažintas kaltu dėl melagingos priesaikos, jis turi išpirkti šią kaltę prarasdamas ranką arba išsipirkti ranką už penkiasdešimt telyčių. Jei melagingai prisieks paprastas žmogus, jis baudžiamas rankos nukirtimu arba išsipirka už dvylika telyčių ir pasninkauja, kaip nurodo kanonai.
XVIII. Apie atleistuosius iš vergovės
Jei kas nors, vedamas gailestingumo, savo vergus ir verges liudytojų akivaizdoje paleistų į laisvę, nusprendėme, kad po jo mirties niekas, genamas pavydo, nedrįstų jų vėl grąžinti į vergovę. Jei laisvę jis pažadėjo, bet mirtis sutrukdė tai paliudyti, jo našlė ir sūnūs turi galią tą laisvę patvirtinti ir surengti agapę (meilės puotą) už vyro sielos išganymą, kaip tik jie norėtų.
XVIIII. Apie susirinkimą bažnyčioje ir tuos, kurie šnabždasi ar kalba Mišių metu
Jei kas nors, atėjęs į bažnyčią klausytis pamaldų, iškilmingų Mišių metu šnabždasi tarpusavyje ir trukdo kitiems, pasakodamas tuščias istorijas ir nekreipdamas dėmesio į šventuosius skaitinius bei dvasinį peną – jei tai kilmingieji, jie turi būti sugėdinti ir su gėda išvaryti iš bažnyčios; jei tai žemesnieji ar paprasti žmonės, jie už tokį įžūlumą turi būti visų akivaizdoje surišti bažnyčios šventoriuje, nuplakti ir jiems nuskusti plaukai.
XX. Apie tai, kad vergai ir vergės nepriimami kaltinimams ar liudijimui prieš šeimininkus ar šeimininkes
Kad šios monarchijos tauta būtų apsaugota nuo bet kokio vergų ir vergių puolimo bei kaltinimų ir gyventų ramiai, pagal karališkosios tarybos dekretą yra visiškai uždrausta bet kokioje kaltinimo byloje priimti bet kokį vergo liudijimą ar kaltinimą prieš šeimininkus ar šeimininkes.
XXI. Apie tuos, kurie siekia laisvės svetimiems vergams
Jei kas nors neapgalvotai, be šeimininko žinios, nuvestų svetimą vergą pas karalių ar kitus kilminguosius bei aukštas pareigas einančius asmenis, kad nuimtų vergovės jungą ir pelnytų jam laisvę, jis privalo žinoti: jei yra turtingas, turės sumokėti penkiasdešimt telyčių, iš kurių keturiasdešimt atitenka karaliui, o dešimt – vergo šeimininkui. Jei jis vargšas ir neturtingas – dvylika telyčių, iš kurių dešimt karaliui, o dvi – vergo šeimininkui.
XXII. Apie tuos, kurie laisvuosius pajungia vergovėn
Kadangi Dievui priimtina ir žmonėms geriausia, kad kiekvienas savo uolumu gyventų laisvą gyvenimą, pagal karališkąjį dekretą nustatyta, kad joks grafas ar karys nuo šiol nedrįstų laisvo žmogaus pajungti vergovėn. Jei kas nors, genamas puikybės, tai išdrįstų, jis privalo žinoti, kad turės atiduoti tiek pat savo turto, o ši atlygis turi būti padalintas tarp karaliaus ir grafų, kaip ir kiti mokesčiai.
Taip pat apie tą patį: jei kas nors iki šiol buvo laikomas vergovėje ir teisiniu būdu apgynė savo laisvę, jis turi ja džiaugtis, o tas, kuris jį laikė vergovėje, nieko neprivalo mokėti.
XXIII. Apie tuos, kurie pasisavina kito karius
Norime, kad kiekvienas vyresnysis (senjoras) turėtų savo karį ir niekas kitas neįkalbinėtų jo palikti savo senąjį šeimininką ir pereiti pas jį, nes iš to kyla nesutarimai.
XXIIII. Apie tuos, kurie pasisavina kito svečius
Jei kas nors palankiai priima svečių ir jį garbingai išlaiko, svečias neturi palikti savo maitintojo, kol yra pagal susitarimą išlaikomas, ir neturi savo viešnagės perkelti pas kitą.
XXV. Apie tuos, kurie yra plakami už savo reikalavimų kėlimą
Jei kieno nors karys ar vergas pabėgtų pas kitą, o tas, kurio karys ar vergas pabėgo, nusiųstų savo pasiuntinį jų susigrąžinti, ir tas pasiuntinis ten būtų kieno nors sumuštas ar nuplaktas, mūsų vadovų susirinkime nusprendėme, kad tas mušeika turi sumokėti dešimt telyčių.
XXVI. Apie našles ir našlaičius
Norime, kad ir našlės, ir našlaičiai būtų mūsų įstatymo dalininkai tokiu būdu: jei kuri našlė liktų su sūnumis ir dukromis ir pažadėtų juos auginti bei likti su jais visą savo gyvenimą, ji turi mūsų suteiktą galią tai daryti ir niekas neturi jos versti vėl tekėti. Tačiau jei ji pakeistų savo sprendimą ir norėtų vėl tekėti bei palikti našlaičius, iš jų turto ji neturi teisės pasisavinti nieko, išskyrus sau tinkamus drabužius.
Taip pat apie našles: jei našlė liktų be vaikų ir pažadėtų likti našlystėje neištekėjusi, norime, kad ji turėtų galią valdyti visą savo turtą ir daryti su juo ką nori. Po jos mirties tas turtas turi grįžti jos vyro giminaičiams, jei tokių yra; jei ne, herojus (paveldėtojas) yra karalius.
XXVII. Apie merginų pagrobimą
Jei koks nors karys, susitepęs begėdiškumu, pagrobtų merginą be tėvų sutikimo sau į žmonas, nusprendėme, kad mergina turi būti grąžinta tėvams, net jei jis būtų panaudojęs prievartą; pagrobėjas turi sumokėti dešimt telyčių už pagrobimą, net jei vėliau ir susitaikytų su merginos tėvais. Jei tai bandytų padaryti paprastas vargšas, už pagrobimą jis moka penkias telyčias.
XXVIII. Apie svetimavimą su kito vergėmis
Kad laisvieji saugotų savo laisvę nesuteptą, norime jiems nustatyti įspėjimą. Kas nusižengia svetimaudamas su kito verge, turi žinoti esantis kaltas ir už šį nusikaltimą pirmiausia turi būti nuplaktas. Jei jis antrą kartą su ta pačia svetimautų, vėl turi būti nuplaktas ir jam nuskusti plaukai. Jei tai padarys trečią kartą, jis tampa vergu kartu su ta verge arba turi save išsipirkti. Jei verge nuo jo pastotų ir negalėtų pagimdyti bei mirtų gimdydama, jis turi ją atlyginti kita verge.
Apie vergų svetimavimą: jei svetimas vergas svetimauja su svetima verge, jis turi būti nuplaktas ir jam nuskusti plaukai. Jei vergė nuo jo pastotų ir mirtų gimdydama, vergas turi būti parduotas, o pusė kainos atiduodama vergės šeimininkui, kita pusė lieka vergo šeimininkui.
XXVIIII. Apie tuos, kurie prašo vergių į žmonas
Kad niekas iš tų, kurie vadinami laisvaisiais, nedrįstų daryti skriaudos, nustatėme baimę ir įspėjimą, nes šioje karališkoje taryboje nuspręsta: jei koks nors laisvasis pasirinks santuoką su kito verge, žinodamas jos šeimininką, jis praranda savo laisvės garbę ir tampa amžinu vergu.
XXX. Apie tuos, kurie palieka savo žmonas ir bėga iš karalystės
Kad abiejų lyčių žmonės gyventų pagal aiškų įstatymą ir be skriaudų, šiame karališkame dekrete nustatyta: jei kas nors, būdamas begėdis, dėl pasibjaurėjimo žmona pabėgtų iš tėvynės, žmona turi valdyti viską, kas priklausė vyrui, kol ji norės laukti vyro, ir niekas neturi drįsti jos versti į kitą santuoką. Jei ji savo noru panorėtų tekėti, jai leidžiama pasiimti sau tinkamus drabužius ir, palikus kitą turtą, eiti į santuoką. Jei vyras, tai išgirdęs, sugrįžtų, jam neleidžiama vesti kitos, išskyrus savo pačio žmoną, nebent su vyskupo leidimu.
XXXI. Apie moterų vagystę
Kadangi visiems siaubinga ir pasibjaurėtina, kai vagystę padaro vyras, o dar labiau – kai tai padaro moteris, pagal karališkąjį senatą nuspręsta: jei kokia nors ištekėjusi moteris įvykdys vagystę, ją turi išpirkti vyras. Jei ji antrą kartą padarys tą patį nusikaltimą, ji vėl išperkama. Jei trečią kartą – ji turi būti parduota.
XXXII. Apie namų padegimus
Jei kas nors iš priešiškumo padegtų kito pastatus, nusprendėme, kad jis turi atstatyti pastatus, atlyginti visus sudegusius reikmenis ir papildomai sumokėti šešiolika telyčių, kurios vertos keturiasdešimties solidų.
XXXIII. Apie raganas
Jei bus rasta kokia nors ragana (striga), pagal teismo įstatymą ji turi būti nuvesta į bažnyčią ir perduota kunigui, kad šis lieptų jai pasninkauti ir mokytų tikėjimo; po pasninko ji grįžta namo. Jei ji antrą kartą bus rasta tame pačiame nusikaltime, jai vėl skiriamas pasninkas, o po pasninko jai bažnyčios raktu turi būti išdegintas kryžiaus ženklas ant krūtinės, kaktos ir tarp menčių, tada ji grįžta namo. Jei tai pasikartos trečią kartą, ji perduodama teisėjams.
XXXIIII. Apie burtininkus
Kad Dievo kūriniai būtų apsaugoti nuo bet kokios piktavalių žalos ir nepatirtų nuostolių iš niekieno, išskyrus Dievą, kuris juos gausina, pagal senato dekretą nustatėme didelį įspėjimą nuodytojams ir burtininkams: joks asmuo neturi drįsti burtais ar nuodais atimti kam nors sveiką protą ar nužudyti. Jei kas nors po šio nurodymo tai išdrįstų, jis turi būti perduotas į rankas nukentėjusiajam nuo burtų arba į jo tėvų rankas, kad jie nuspręstų jo likimą. Jei bus rasta užsiimančių būrimu, kaip tai daroma su pelenais ar panašiais dalykais, vyskupai turi juos nubausti plakimu.
XXXV. Apie įsiveržimą į namus
Norime, kad tvirta taika ir vienybė būtų tarp didžiųjų ir mažųjų pagal apaštalo žodžius: „Visi būkite vienminčiai“ ir t. t. Niekas neturi drįsti įsiveržti pas kitą. Jei kuris nors grafas po šio bendro susirinkimo sprendimo bus toks maištingas, kad ieškos kito jo namuose norėdamas jį sunaikinti ar iššvaistyti jo turtą: jei šeimininkas yra namuose ir su juo kovos ar jį nužudys, jis bus nubaustas pagal įstatymą dėl kalavijo ištraukimo. Jei pats grafas ten žūtų, jis guli be jokio atlygio (kompensacijos). Jei jis pats neatvyktų, bet nusiųstų savo karius, už įsiveržimą turi sumokėti šimtą telyčių. Jei koks nors karys įsiveržtų į kito kario kiemą ar namus, už įsiveržimą moka dešimt telyčių. Jei paprastas žmogus įsiveržtų į kito sau lygaus žmogaus namelius, už įsiveržimą moka penkias telyčias.
Pirmoji knyga baigta.
ŠVENTOJO STEPONO DEKRETŲ ANTOJI KNYGA
I. Apie karališkąjį kraitį bažnyčiai
Dešimt kaimų turi pastatyti bažnyčią, kuriai turi skirti du sklypus (mansus) ir tiek pat tarnų, arklį ir darbinį gyvulį, šešis jaučius, dvi karves ir trisdešimt smulkiųjų gyvulių. Drabužiais ir uždangalais pasirūpina karalius, o kunigu ir knygomis – vyskupas.
II. Apie karališkųjų malonių įpėdinius
Sutikome su viso senato prašymu, kad kiekvienas valdytų savo turtą ir karaliaus dovanas, kol gyvas, išskyrus tai, kas priklauso vyskupijai ir grafystei, o po jo mirties sūnus perimtų tą patį valdymą. Niekas neturi patirti savo turto praradimo dėl jokio nusikaltimo, nebent jis būtų kėsinęsis į karaliaus gyvybę, išdavęs karalystę ar pabėgęs į kitą provinciją; tada jo turtas pereina karaliaus valdžiai. Tačiau jei kas nors teisiškai bus pripažintas kėsinęsis į karaliaus gyvybę ar išdavęs karalystę, jis nuteisiamas mirties bausme, o jo turtas lieka nekaltiems sūnums.
III. Apie vergus ir vergų žudikus
Jei kieno nors vergas nužudys kito vergą, žudiko šeimininkas turi atlyginti nužudytojo šeimininkui pusę vergo vertės, jei gali; jei ne, praėjus vienai gavėniai, vergas parduodamas ir kaina padalinama.
IIII. Apie to paties išlaisvinimą
Jei šeimininkas nori išlaisvinti vergą žudiką, jis turi jį išpirkti už šimtą dešimt telyčių arba jį atiduoti.
V. Apie vergų laisvę
Jei kas nors siekia laisvės svetimiems vergams, jis turi atiduoti tiek pat tarnų, kiek buvo vergų: dvi dalys atitenka karaliui, trečia – vergų šeimininkui. Karalius iš savo dalies trečdalį atiduoda grafui.
VI. Apie vergų vagystę
Jei vergas pirmą kartą pavogs, jis turi grąžinti pavogtą daiktą ir atlyginti už nosį penkiomis telyčiomis, jei gali; jei ne, nosis nukertama. Jei su nukirsta nosimi jis vėl pavogs, turi atlyginti už ausis penkiomis telyčiomis, jei gali; jei ne, ausys nukertamos. Jei jis pavogs trečią kartą, baudžiamas mirtimi.
VII. Apie laisvųjų vagystę
Jei laisvas žmogus pavogs, nusprendėme bausti pagal šį įstatymą: pirmą kartą jis turi save išsipirkti, jei gali; jei ne, turi būti parduotas. Jei parduotas jis vėl pavogs, jam taikomi vergų įstatymai.
Taip pat apie tą patį: antrą kartą taikomas toks pat įstatymas; jei trečią kartą – baudžiamas mirtimi.
VIII. Apie karaliaus atlygį
Jei kuris nors grafas nusuktų karaliaus dalį, jis turi grąžinti tai, ką nusuko, ir sumokėti dvigubai.
VIIII. Apie neteisingą apskundimą
Jei karys, nepatenkintas teisingu savo grafo sprendimu, kreiptųsi į karalių norėdamas apkaltinti savo grafą neteisingumu, jis lieka skolingas dešimt auksinių svarsčių savo grafui.
X. Apie grafo prievartą
Jei kuris nors grafas, radęs kokią nors progą, neteisingai ką nors atimtų iš kario, jis privalo tai grąžinti ir dar tiek pat pridėti iš savo turto.
XI. Apie melo atlyginimą
Jei karys sumeluotų, sakydamas, kad jo paties laisva valia duota dovana buvo iš jo atimta jėga, jis tą dovaną praranda ir dar tiek pat sumoka papildomai.
XII. Apie kalavijo teismą
Jei kas nors kalaviju nužudys žmogų, jis turi būti nužudytas tuo pačiu kalaviju.
XIII. Apie narių sužalojimą
Jei kas nors ištrauktu kalaviju sužalotų kitą – akį, koją ar ranką – jis turi patirti tokį pat savo kūno sužalojimą.
XIV. Apie sužeidimą kalaviju
Jei kas nors sužeistų kitą kalaviju, bet sužeistasis pasveiktų ir liktų gyvas, sužeidėjas turi sumokėti tokią pat kompensaciją, kaip už žmogžudystę.
XV. Apie kalavijo ištraukimą be sužeidimo
Jei kas nors apimtas įniršio ištrauktų kalaviją, bet nieko nesužeistų, už vien tik ištraukimą jis turi sumokėti pusę žmogžudystės kompensacijos.
XVI. Apie vyresniųjų, vadovaujančių karaliaus dvarui ar miestui, liudijimą
Jei kuris nors vyresnysis (senjoras) vadovauja karaliaus dvarui ar miestui, jo liudijimas tarp grafų yra priimtinas.
XVII. Apie sąmokslą prieš karalių ir karalystę
Jei kas nors suregztų sąmokslą prieš karalių ar karalystę, jis neturi jokio prieglobsčio bažnyčioje. Jei kas nors kaip nors kėsintųsi į karaliaus sveikatą ar orumą, arba bandytų rengti sąmokslą, arba žinodamas pritartų kėslams, jis turi būti prakeiktas ir atskirtas nuo visų tikinčiųjų bendrijos. Jei kas nors žinotų apie tokį asmenį ir galėdamas įrodyti nepraneštų, jam taikoma ta pati bausmė.
Taip pat, jei vergas nužudytų šeimininką, arba karys – savo grafą.
XVIII. Apie dešimtinę
Kam Dievas davė dešimt per metus, tas dešimtą dalį turi atiduoti Dievui. Jei kas nors savo dešimtinę nuslėps, turi sumokėti devynis kartus tiek. Jei kas nors pavogtų vyskupui jau atskirtą dešimtinę, jis teisiamas kaip vagis, ir visas toks atlygis priklauso vyskupui.
XIX. Apie grafų klastą
Jei kas nors klastingai kuriam nors grafui ar kitam ištikimam asmeniui pasakytų: „Girdėjau karalių kalbant apie tavo pražūtį“, ir paaiškėtų, kad tai melas, tas melagis turi mirti.
XX (XIIII). Apie pataikūnus
Jei kas nors pasakytų melagingą liudijimą ar pataikaujantį žodį prieš ką nors ir prašytų juos tylėti, kad velnio klasta juos išskirtų, jis turi sumokėti dvigubą atlygį už liežuvio klastą ir melą. Jei jis pataikautų tik vienam, jam turi būti išpjautas liežuvis.
XXI (XV). Kad vagies liudijimas nebūtų priimamas
Jei kas nors iš tų, kurie paprastai vadinami „udvornich“ (dvariškiais), įvykdytų vagystę, jie teisiami pagal laisvųjų įstatymus, tačiau jų liudijimas tarp laisvųjų nėra priimamas.
ŠV. STEPONO PIRMASIS ĮSTATYMŲ RINKINYS (autoriaus komentarai)
I skyrius
Svarbiausias Šventojo Stepono rūpesčio objektas buvo naujai įkurta Bažnyčia. Tas, kuris dėl savo puikybės niekina Dievo namus arba kėsinasi į jų valdas, kaip Dievo namų užpuolikas ir pažeidėjas turi būti ekskomunikuotas ir pajusti karaliaus rūstybę, nes jis paniekino valdovo geranoriškumą ir sulaužė jo įstatymus. Bažnyčios gėrybės turi būti saugomos karaliaus lygiai taip pat, kaip jo paties paveldėtas turtas, ir karalius joms turi skirti dar didesnį dėmesį, nes tiek, kiek Dievas yra didingesnis už žmogų, tiek religijos reikalai yra svarbesni už mirtingųjų nuosavybę.
Šį įstatymą Šventasis Steponas perėmė iš Vakarų. Tarp 847 m. Mainco sinodo nutarimų randame pažodinį jo šaltinį. Ten kanono pavadinimas yra „De immunitate rerum ecclesiasticarum“ (Apie bažnytinio turto neliečiamybę); kitais atžvilgiais abu įstatymai yra visiškai tapatūs.
I. De statu rerum ecclesiasticarum (Apie bažnytinių reikalų būklę):
Kas nors, puikybės apimtas, laikys Dievo namus vertais paniekos ir Dievui pašvęstas valdas, kurios Dievo garbei yra saugomos karališkosios neliečiamybės, traktuos nesąžiningai arba drįs jas pažeisti, tebūna ekskomunikuotas kaip Dievo namų užpuolikas ir pažeidėjas. Derama, kad jis pajustų ir paties pono karaliaus pasipiktinimą, kurio malonei jis nusižengė ir kieno konstitucijos pažeidėju tapo. Nepaisant to, karalius turi įsakyti, kad jo suteikta neliečiamybė būtų visų jo valdžioje esančių asmenų saugoma nepažeista ir neturi pritarti tiems, kurie neapgalvotai teigia, jog Viešpaties reikalai, t. y. perduoti Viešpačių Viešpačiui, neturi tokiais būti. Taip jie yra karaliaus saugomi lyg jo paties paveldimas turtas; ir jis turi dar labiau atkreipti dėmesį į tai, kad kiek Dievas yra pranašesnis už žmogų, tiek Dievo reikalas yra svarbesnis už mirtingųjų nuosavybę. Todėl klysta kiekvienas, kuris labiau didžiuojasi savo paties nei Viešpaties reikalais. Dieviškosios valios paskirtas šių šventų reikalų gynėjas ir saugotojas turi ne tik stropiai juos saugoti, bet ir dauginti, bei labiau ginti ir gausinti tai, ką vadiname pranašesniais dalykais, nei savo paties gėrybes. Tad jei koks nors beprotis savo įžūlumu bandytų nukreipti karalių nuo teisingo sumanymo ir atrodytų, jog jokiomis priemonėmis negalima jo nuraminti, nors jis būtų reikalingas tam tikroms laikinoms tarnystėms, jis turi būti nuo jo atkirstas ir išmestas, pasak evangelinio mokymo: jei tavo koja, ranka ar akis tave piktina, nukirsk ar išlupk ją ir mesk šalin nuo savęs.
Panaši nuostata aptinkama ir 852 m. Mainco sinode, 4 skyriuje pavadinimu „Ut nullus audeat immunitates infringere“ (Kad niekas nedrįstų pažeisti neliečiamybės).
II skyrius
Iškart po to seka nurodymai dėl bažnytinių valdų priežiūros. Antrajame punkte aiškiai pareiškiama: norime, kad vyskupai turėtų valdžią bažnyčioms. Kad tai būtų pasiekta, įsakoma, jog išpanai (komisai), eidami savo tarnystę, būtų paklusnūs vyskupams valdant bažnyčias bei ginant našles ir našlaičius. Komisai ir teisėjai privalo būti vieningi vykdydami teisingumą, kad teisingas įstatymas nesugestų dėl kieno nors melo, klaidingo liudijimo, priesaikos sulaužymo ar kyšininkavimo.
Šis įstatymas taip pat yra užsienio kilmės; jis sudaro 847 m. Mainco sinodo 7 punktą. Šventasis Steponas jį perėmė pažodžiui. Nors kai kurie autoriai teigia, jog jis paimtas iš 813 m. Mainco sinodo, tačiau tekstų lyginimas ir faktas, jog pirmasis punktas taip pat paimtas iš 847 m. sinodo, nepalieka abejonių dėl šio straipsnio kilmės.
II. De potestate episcoporum super res ecclesiasticas eorumque conveniencia cum laicis (Apie vyskupų valdžią bažnytiniams reikalams ir jų sutarimą su pasauliečiais):
Norime, kad vyskupai turėtų galią prižiūrėti, valdyti ir tvarkyti bažnyčios reikalus bei juos skirstyti pagal kanonų autoritetą. Norime, kad ir pasauliečiai, eidami savo tarnystę, būtų paklusnūs vyskupams valdant bažnyčias, ginant našles bei našlaičius ir būtų nuolankūs saugodami krikščionybę. Komisai ir teisėjai turi sutarti su savo vyskupais vykdydami teisingumą pagal dieviškojo įstatymo priesakus. Ir teisingas įstatymas jokiame dalyke neturi būti sugadintas dėl kieno nors melo, klaidingo liudijimo, priesaikos sulaužymo ar atlygio.
III ir IV skyriai
Tarp dvasininkų luomo privilegijų svarbią vietą užėmė privilegium fori, t. y. atskiras dvasinis teismas. Bažnyčia pavydžiai saugojo šią teisę ir visada laikė negaliojančiu sprendimą, jei pasaulietis teisdavo dvasininką; norėdama dar labiau užsitikrinti saugumą, ji numatė griežtą bausmę tam dvasininkui, kuris savo byloje kreiptųsi į pasaulietinį teisėją.
Vengrijoje dvasininkai taip pat naudojosi šia privilegija. Įstatymiškai buvo nustatyti reikalavimai liudytojams, pažodžiui perimant įstatymą iš popiežiaus Adriatono I nutarimų ir paskelbiant, jog pasaulietis negali liudyti prieš dvasininką, kuris gali būti šaukiamas tik prieš savo luomo teismą.
III. Quales debeant esse testes et accusatores clericorum (Kokie turi būti dvasininkų liudytojai ir kaltintojai):
Dvasininkų liudytojai ir kaltintojai turi būti be jokios negarbės dėmės, turintys žmonas ir vaikus bei visapusiškai išpažįstantys Kristų.
IIII. Item de eodem (Taip pat apie tą patį):
Niekas tenepriima pasauliečio liudijimo prieš dvasininką. Niekas nedrįsta viešai tardyti bet kurio dvasininko, nebent tik bažnyčioje.
Tačiau perskaitę šį Vengrijos įstatymą, galime nustebti, nes jame sakoma, jog dvasininkų liudytojai ir kaltintojai gali būti garbingi, vedę, šeimas turintys žmonės, visiškai išpažįstantys Kristaus tikėjimą. Toliau teigiama: pasauliečio liudijimo prieš dvasininką niekas tegul nepriima. Tai sudaro įspūdį, jog tik vedę ir šeimas turintys dvasininkai gali liudyti prieš kitus dvasininkus. Nors iš pažiūros taip atrodo, čia susiduriame su klaidą.
Iš popiežiaus Adriatono I kapituliarų mūsų įstatymas perėmė tik paskutinį sakinį iš 72-ojo skyriaus, reguliuojančio įrodinėjimo procesą. Pats skyrius Adriatono tekste nagrinėja pasaulietinių liudytojų reikalavimus. Adriatono kapituliaruose trūksta dalies „et accusatores clericorum“ (ir dvasininkų kaltintojai), ir būtent tai sukelia painiavą. Mūsų įstatymų rinkinys klaidingai sujungė tris skirtingus skyrius, supainiodamas pasauliečių (pirmojo) ir dvasininkų (dviejų paskutiniųjų) liudytojų reikalavimus.
Tai, jog pirmasis skyrius taikomas pasauliečiams liudytojams, aiškiai įrodo kapituliarai. Kunigai negalėjo tuoktis – tai griežtai prižiūrėjo vyskupai. 888 m. Mainco sinodo nutarimuose skaitome: dvasinis asmuo negali kaltinti savo vyresniojo ir šis negali būti nuteistas, nes raštas sako: „Mokinys nėra aukštesnis už mokytoją“. Toliau išvardijama, kiek reikia liudytojų (kadangi jie negali būti dvasininkai, vadinasi – tik pasauliečiai), kad dvasinį asmenį būtų galima nuteisti. Skyriaus pabaigoje nurodoma: „Liudytojai turi būti be jokios negarbės, turintys žmonas ir vaikus“.
Taigi Šv. Stepono pirmosios knygos 3 skyrius taip pat taikomas pasauliečiams, nes patys pirmieji kunigai Vengrijoje buvo vienuoliai, kuriems griežtos taisyklės draudė vedybas, ir tik 4 skyrius taikomas dvasininkams.
VI skyrius
Greta Šventojo Stepono bažnytinių priemonių, jis nepamiršo ir savo pasaulietinių tikslų. Senosios santvarkos pagrindinė atrama buvo gentis ir jos bendra nuosavybė. Viduramžių samprata apie karaliaus valdžią, pagal kurią visa šalis priklauso karaliui, bei Bažnyčios interesai (kuriai savo misijai vykdyti reikėjo nuosavybės) vienodai reikalavo, kad bendras žemės valdymas pagal gimines ir šakas išnyktų, o jo vietą užimtų šeimos privati nuosavybė, šalia kurios atsirastų karaliaus ir Bažnyčios turtas. Būtent todėl, siekdamas panaikinti genčių galią ir nutraukti jas jungiančius ryšius, jis puola pačius pagrindus – bendrą nuosavybę, paskelbdamas, kad kiekvienas gali laisvai disponuoti tuo, ką turi: palikti tai žmonai, vaikams, tėvams ar Bažnyčiai, ir po jo mirties niekas nedrįstų šio potvarkio panaikinti.
Užsienyje ši teisinė padėtis egzistavo jau anksčiau. Savininkas galėjo laisvai disponuoti savo turtu. Užsienyje Bažnyčia taip pat buvo išskirtinio rūpesčio objektas. Žmonės galėjo paaukoti ne tik savo turtą, bet ir save pačius dėl savo sielos išganymo, o atsižvelgiant į pažangesnes sąlygas, dovanojimas būdavo patvirtinamas liudytojų akivaizdoje ar net dokumentu.
VI. De concessione regali propriarum rerum (Apie karališkąjį savo turto perleidimą):
Savo karališkąja galia nusprendėme, kad kiekvienas turėtų galimybę savo turtą padalinti, paskirti žmonai, sūnums bei dukterims ir tėvams arba Bažnyčiai, ir po jo mirties niekas nedrįstų to panaikinti.
Kad kiekvienas laisvas žmogus turėtų galią, kur tik panorėjęs, atiduoti savo turtą už savo sielos išganymą. Jei kas nors norėtų perleisti savo turtą už savo sielos išganymą kokiai nors garbingai vietai, ar savo artimajam, ar bet kam kitam, ir tuo metu būtų toje pačioje grafystėje, kurioje tas turtas yra, tepasirūpina tai padaryti teisėtu perdavimu. (Karolio Didžiojo kapituliarai, 818–819 m.).
VII skyrius
Tačiau taip, kaip karalius gerbia svetimą nuosavybę, jis reikalauja, kad būtų tinkamai gerbiama ir jo nuosavybė. Karaliaus nuosavybę sudaro jo žemės, kariai ir tarnai. Kad užsienyje turėjo būti taip pat, yra visai natūralu; ten karaliaus valdžia jau buvo kur kas labiau išvystyta, jo teisės stovėjo kur kas tvirčiau, nei kad būtų reikėję jas įtvirtinti atskiru įstatymu. Jos buvo laikomos tokiomis tvirtomis, kad Liudvikas Pamaldusis jomis remiasi tvirtindamas bažnytines gėrybes: „Norime, kad bažnytinės gėrybės būtų saugomos taip, kaip mūsiškės“.
VII. De retentu regalium rerum (Apie karališkojo turto išlaikymą):
Norime, kad taip, kaip kitiems davėme galimybę valdyti savo turtą, taip ir turtas, kariai, tarnai bei visa, kas priklauso mūsų karališkajam orumui, liktų neliečiama ir niekas nieko iš ten nepagrobtų bei neatimtų, ir niekas nedrįstų iš minėtų dalykų sau naudos siekti.
Norime, kad visas bažnyčios turtas būtų prižiūrimas tokiu pat būdu, kaip įprasta prižiūrėti mūsų iždo turtą. (Pasiuntinių kapituliaras, 829 m.).
VIII ir IX skyriai
Sekmadienį, kuriuo „gyvybės davėjas“ prisikėlė iš numirusių, šventė visa krikščionija. Todėl ši diena vadinama Viešpaties diena – sako Rudolfas, Buržo arkivyskupas – kad tada, susilaikydami nuo žemiškų darbų ir pasaulio vilionių, tarnautume tik Dievui.
Viešpaties dienos šventimas rūpėjo ir Karoliui Didžiajam. Jis skelbia, kad vyrai nedirbtų lauko darbų, neprižiūrėtų vynuogynų, neartų, nepjautų javų, nešienautų ir t. t. Moterys neturi užsiimti jokiais audimo darbais, nesiūti, nesiuvinėti, neverpti vilnos ir neskalbti, kad taip visais atžvilgiais būtų išlaikyta Viešpaties dienos pagarba ir ramybė.
Jei kas nors pažeidžia įstatymą, yra griežtai baudžiamas; tai gali būti piniginė bauda: jei tai salijų frankas – 15, jei romėnas – 7,5, jei tarnas – moka 3 solidus; pastarasis gali išsipirkti savo nugara (plakimu) arba iš jo atimama tai, su kuo jis dirbo.
Šventasis Steponas taip pat griežtai draudžia sekmadienio laužymą. Naujojo tikėjimo sekėjams – kunigams, išpanams ar bet kuriam kitam ištikimam žmogui – jis paveda pareigą: jei jie pamatys ką nors dirbantį su jaučiu ar arkliu, tegu jį atima; jei dirba su įrankiais, tegu juos praranda; bet jei nori, gali išsipirkti savo oda (plakimu).
VIII. De observacione dominici diei (Apie Viešpaties dienos laikymąsi):
Tad jei koks nors kunigas ar komisas, ar bet koks kitas ištikimas asmuo sekmadienį ras ką nors dirbantį, ar tai būtų su jaučiais – jautis iš jo tebūna atimtas ir atiduotas miestiečiams suvalgyti. Jei su arkliais – arklys tebūna atimtas, kurį šeimininkas, jei nori, teišperka jaučiu, o tas jautis tebūna suvalgytas, kaip pasakyta. Jei kas kitais įrankiais – tebūna atimti įrankiai ir drabužiai, kuriuos, jei nori, teišperka savo oda.
„…tautoms įteigta, kad Viešpaties dieną negalima dirbti su arkliais ar jaučiais…“ (Vernono susirinkimas, 755 m.).
„Jei kas Viešpaties dieną dirbs vergų darbus: laisvas žmogus, jei pakinkys jautį ir važiuos vežimu, tepraranda dešinįjį jautį.“ (Kapituliarų V knyga).
Panašų nurodymą randame ir pas Childebertą II:
Dėl Viešpaties dienos taip pat nuspręsta laikytis, kad jei koks nors laisvasis, išskyrus tai, kas skirta maisto gaminimui ar valgymui, kitus darbus Viešpaties dieną drįstų dirbti: jei bus salijus, temoka penkiolika solidų; jei romėnas – septynis su puse solidų. Tarnas gi arba teatiduoda tris solidus, arba teatsiskaito savo nugara. (Childeberto II dekretas, 596 m.).
Dar griežtesnė bausmė buvo pas alemanus:
Sekmadienį niekas nedrįstų dirbti vergų darbo, nes įstatymas draudžia ir Šventasis Raštas patvirtina. Jei koks nors vergas bus rastas šioje nuodėmėje, tebūna sumuštas lazda, o laisvą žmogų reikia barti iki trijų kartų. Jei po trečio pabarimo jis lieka toje pačioje nuodėmėje ir dirba vergų darbą, tepraranda trečdalį savo paveldo. O jei po to Viešpaties dieną vėl dirbs vergų darbą, tebūna paverstas vergu ir tas, kuris nenorėjo dėl Dievo ilsėtis, tegu lieka vergu amžinai.
Taigi matome, kad tarp Šventojo Stepono ir užsienio įstatymų yra dalykinis ryšys; pas mus bausmė turėjo būti sumokėta natūra, nes pinigų, kuriais nusidėjėlis būtų galėjęs išsipirkti save ar savo gyvulį, buvo mažai.
Tačiau oriam sekmadienio šventimui nepakako vien vergų darbo sustabdymo – įstatymas įsako, kad be išimties visi eitų į šventyklą.
Tai matome ir pas Šventąjį Steponą. Jis įsako ir įstatyme už tai atsakingais paskiria kaimų teisėjus, kad visi eitų į šventyklą, išskyrus tuos, kurie saugo židinį. O jei kas nors dėl teisėjų aplaidumo neatvyks, tas bus sumuštas arba nuskustas.
VIIII. Item aliud (Taip pat kita):
Kunigų ir komisų tebūna nurodyta visiems kaimo seniūnams, kad jų įsakymu visi sekmadienį susirinktų į bažnyčią – vyresni ir jaunesni, vyrai ir moterys, išskyrus tuos, kurie saugo ugnį. O jei kas nors ne dėl priežasties neatvyks dėl jų aplaidumo, tebūna jie sumušti ir nuskusti.
Kad švenčių ar sekmadienio dienomis visi ateitų į bažnyčią. (Karolio Didžiojo kapituliaras, 789 m.).
Kad Viešpaties dienomis… visi skubėtų į bažnyčią klausytis Dievo žodžio ir skirtų laiką maldoms ar teisingiems darbams. (Saksų kapituliaras).
Tad šios dienos laikymasis turi būti toks didelis, kad, be maldų ir Mišių iškilmių bei to, kas skirta valgymui, nieko kito nebūtų daroma. (Arkivyskupo Rudolfo kapituliaras).
Taigi matome, kad vengrų įstatymus su užsienio įstatymais sieja dalinis pažodinis ir dalinis mintinis sutapimas. Tačiau randame vieną skirtingą ir visai įdomų, būdingą bruožą tarp šių dviejų įstatymų. Užsienyje krikščionybė jau tvirta, o Vengrijoje ji tik ką persodinta iš svetimos dirvos. Tikras tikėjimo įsitikinimas dar nebuvo persmelkęs tėvynės užkariautojų palikuonių, būtent todėl įstatymo galią didino ir pasaulietinė sankcija.
X ir XI skyriai
Krikščioniškame gyvenime svarbų vaidmenį vaidino pasninkas. Iš tikinčiųjų buvo reikalaujama, kad per vadinamąsias „kantrines“ dienas (tris dienas – trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį) nevalgytų mėsos, taip pat visus metus penktadieniais; išimtis suteikiama tik vaikams ir ligoniams. Tas, kuris tai sulaužydavo, būdavo baudžiamas bausme, kuri paprastai būdavo bažnytinė.
Šventasis Steponas tai taip pat nurodo savo įstatymuose. Tačiau kaip ir sekmadienio šventimo atveju, taip ir čia jis nematė pakankamo garanto įstatymo laikymuisi, todėl bažnytinę bausmę sustiprino pasaulietine.
Tačiau jei jo įstatymą palyginsime su jo amžininko Boleslovo Narsiojo nutarimais, rasime jį švelnų. Mat kol Šventasis Steponas pasninko laužytojus uždarydavo savaitei ir priversdavo pasninkauti, pagal Boleslovo Narsiojo įstatymus tam, kuris per gavėnią valgė mėsą, būdavo išmušami dantys.
X. De observacione IIII-or temporum (Apie keturių laikų (kantrinių) laikymąsi):
Jei kas nors, pažeisdamas visiems žinomus keturių laikų pasninkus, valgys mėsą, tebūna jis uždarytas ir pasninkauja vienos savaitės laikotarpį.
Suluaužei keturių laikų pasninką ir nesilaikei jo kartu su kitais krikščionimis? 40 dienų atgaila. (Burchardo korektorius).
Tačiau jei palyginsime Šventojo Stepono įstatymą dėl penktadienio pasninko su amžininkų užsienio įstatymais, pamatysime, kad šiame jis pralenkė visuotinę Bažnyčią. Rytų Bažnyčioje ir kai kur Vakaruose – pavyzdžiui, pas bavarus – laikėsi tiek trečiadienio, tiek penktadienio pasninko, tačiau visuotinai privalomu jį padarė tik 1050 m. Kojakos sinodas. Šis punktas aiškiai rodo neginčijamą bavarų įstatymų įtaką vengrų įstatymams.
XI. De observacione VI. ferie (Apie šeštosios dienos (penktadienio) laikymąsi):
Jei kas nors šeštąją dieną, kurios laikosi visa krikščionija, valgys mėsą, tebūna uždarytas šviesoje ir pasninkauja vieną savaitę.
Kad pasninkų per šeštąją dieną būtų laikomasi. (Regensburgo sinodo aktai).
Kitais atvejais penktadienio pasninkas įpareigojo tik dvasininkus:
Taip pat šventam susirinkimui patiko, kad trečiadienį ir penktadienį nuo mėsos ir vyno susilaikytų visa dvasininkija. (799–800 m. nutarimai).
XII skyrius
Vienas pagrindinių krikščionio tikslų – laiminga mirtis; todėl šventųjų mirtis Bažnyčioje yra šventė. Kiekvienas krikščionis turi stengtis gerai pasiruošti būsimam gyvenimui: išpažinti nuodėmes, priimti komuniją ir taip leistis į paskutinę kelionę. Šventasis Steponas taip pat jautė šio dalyko svarbą; bet jis pažinojo savo vengrus ir būtent todėl griežtai vertė juos prieš mirtį atlikti išpažintį. Mat jei užkietėjusia širdimi jie nenorėtų išpažinti savo nuodėmių, tada tegul guli kaip netikėliai. O jei jo tėvai ar giminaičiai dėl aplaidumo nepakvietė kunigo, tegu atlieka atgailą.
Užsienyje taip pat matome panašius nurodymus. Tikslas visada tas pats – kad tikintieji prieš mirtį išpažintų nuodėmes.
XII. De his, qui sine confessione moriuntur (Apie tuos, kurie miršta be išpažinties):
Jei kas nors yra tokios užkietėjusios širdies, ko tebus apsaugotas kiekvienas krikščionis, kad nenorėtų išpažinti savo piktadarysčių pagal kunigo raginimą, šis tegul guli be jokios dieviškos tarnystės ir išmaldų, kaip netikėlis. O jei tėvai ir artimieji nepaisytų pakviesti kunigų ir taip asmuo mirtų be išpažinties, tebūna jis praturtintas maldomis bei guodžiamas išmaldomis, bet tėvai teišplauna aplaidumą pasninkais pagal kunigų sprendimą. O tie, kuriems gresia staigi mirtis, tebūna palaidoti su visa bažnytine pagarba, mat dieviškieji teismo sprendimai mums yra paslėpti ir nežinomi.
Kad kunigai itin rūpintųsi kraujomaiša užsiimančiais ir nusikaltėliais, kad šie nemirtų savo nusikaltimuose ir jų sielų iš jų nepareikalautų griežtasis teisėjas Kristus. Panašiai dėl ligonių ir atgailaujančiųjų, kad mirštantys neliktų be šventojo aliejaus patepimo, sutaikinimo ir viatiko (paskutinės komunijos). (Karolio Didžiojo kapituliaras, 769 m.).
Kad kunigas visada turėtų paruoštą eucharistiją, kad kai kas susirgtų ar sergantis vaikas būtų, iškart jį komunikuotų, kad nemirtų be komunijos. (Bažnytiniai kapituliarai, 810–813 m.).
Kad Viešpaties kunigai… nebūtų siunčiami vykdyti išorinių reikalų, dėl ko apleidžiamas dieviškas darbas ir kūdikiai be krikšto malonės bei žmonės be išpažinties įpratę mirti. (Vyskupų pranešimas imperatoriui Liudvikui, apie 820 m.).
Taigi matome, kad tarp įstatymų yra dalykinis ryšys.
XIII skyrius
Nors nemžos dalis tautos atsivertė, tačiau dar liko ir pagonių. Mūsų kronikos taip pat išsaugojo apie tai prisiminimą. Pas Anonimą skaitome apie užsispyrusį Tonuzobą: „Kai karalius Steponas skelbė gyvenimo žodžius ir krikštijo vengrus, Tonuzoba, būdamas silpno tikėjimo, nenorėjo tapti krikščioniu“.
Atrodo, Tonuzobos atvejis nebuvo išimtis, nes Šventasis Steponas priėmė prieš juos įstatymą. Jo įstatymas rodo didelį atsargumą. Vyskupas jį turi sudrausminti septynis kartus, ir tik jei tada jis nebus linkęs laikytis krikščionybės mokymų, jį pasieks baudžianti krikščionybės gynėjo ranka.
Užsienyje taip pat randame panašaus pobūdžio priemonių prieš tuos, kurie apleidžia dievgarbį ir niekina bažnytinį autoritetą. Tačiau jos jau kur kas griežtesnės nei Šventojo Stepono, nes toks žmogus išvaromas iš visų krikščionių susirinkimo ir, kaip Dievo bei Bažnyčios priešas, imperijos naikintojas, persekiojamas tol, kai visiškai išvaromas iš šalies.
XIII. De observanda christianitate (Apie krikščionybės laikymąsi):
Jei kas nors, apleidęs krikščionybės laikymąsi ir būdamas kupinas kvailo aplaidumo, ką nors prieš ją padarys, tebūna vyskupo teisiamas pagal kanonų discipliną atsižvelgiant į nusižengimo kokybę. O jei jis, kupinas maištingumo, atsisakytų jam teisingai paskirtą bausmę kęsti, vėl tuo pačiu teismu tebūna varžomas net iki septynių kartų. Galiausiai, jei virš visko jis bus rastas besipriešinantis ir atsisakantis, tebūna atiduotas karališkajam teismui, tai yra krikščionybės gynėjui.
Jei kas nors būtų rastas kaip viešas dieviškojo įstatymo pažeidėjas arba dėl akivaizdžių nusikaltimų kaip bažnytinių, teisingų ir pagrįstų teismų niekintojas, arba būtų įrodytas kaip pasipūtęs ir išdidus bažnytinių raginimų bei šventųjų tėvų konstitucijų priešininkas ar pašiepėjas, ir jei delstų paklusti vyskupų raginimams, tebūna anatematizuotas. (Meaux sinodas, 845 m.).
Ir jei, ko tebus išvengta, atsirastų toks, kuris atidėtų Dievo baimę, niekintų bažnytinį autoritetą ir bėgtų nuo karališkosios valdžios, težino jis, kas jis bebūtų, kad pagal kanoninį autoritetą bus svetimas krikščionių susirinkimui ir šventosios bažnyčios bendrystės tiek danguje, tiek žemėje, ir bus persekiojamas karališkosios valdžios bei visų karalystės ištikimųjų vienybės kaip Dievo ir bažnyčios priešas bei karalystės naikintojas, kol bus visiškai išvarytas iš karalystės. (Kiersi kapituliaras, 857 m.).
Matome, kad tarp dviejų įstatymų yra dalykinis ryšys. Tikslų palyginimą apsunkina vengrų įstatymo neapibrėžtumas, nes jis palieka karaliaus nuožiūrai nuspręsti, kaip bausti aplaidų krikščionį.
XIV skyrius
Dar nesuvaldė vengrų taiką mylintis krikščionybės mokymas. Tauta buvo karinga, kovojanti, tokie buvo ir jos papročiai. Tokiomis sąlygomis negalėjo būti retos ir žudynės. Steponas priima griežtą įstatymą: 110 pensų tegu moka tas, kuris apimtas pykčio ar puikybės nužudo kitą. Iš jų 50 pensų tebūna karališkajam iždui, 50 tebūna atiduota nužudytojo giminaičiams, o 10 – teisėjams bei tarpininkams. Tačiau kaltininką tepasiekia ne tik pasaulietinė bausmė, bet jis teatlieka ir bažnytinę atgailą. O ji tada buvo labai griežta.
Tribūro sinodo nutarimuose skaitome, kad jei kas nors tyčia įvykdo žmogžudystę, 40 dienų tesilaiko atokiau nuo bažnyčios, 40 dienų tepasninkauja su duona ir vandeniu, tevaikšto basas, negali dėvėti drobinių drabužių, nenešioja ginklo, nevažiuoja vežimu, netgi tesusilaiko nuo savo žmonos; per šias 40 dienų negali bendrauti su krikščionimis tikinčiaisiais. Praėjus keturiasdešimčiai dienų, vienerius metus teneina į bažnyčią, nevalgo mėsos ir sūrio, negeria vyno, midaus ir miežinio alaus, išskyrus sekmadienius bei šventes arba jei keliauja, eina prieš priešą ar negaluoja. Praėjus metams, po sudrausminimo, tebūna sugrąžintas į bažnyčią. Tačiau tuo atgaila dar nesibaigė, nes dar 2-aisiais, 3-iaisiais, 4-aisiais, 5-aisiais, 6-aisiais ir 7-aisiais metais atgailautoją slėgė tam tikri įsipareigojimai.
Tiek bažnytiniai sinodai, tiek pasaulietiniai įstatymai griežtai baudė žudiką; bet tarp jų matome esminį skirtumą. Mat kol bažnytiniai įstatymai žudiką baudžia atgaila, pagal pasaulietinius, be atgailos, dar reikėjo mokėti ir kraujo mokestį nužudytojo giminaičiams. Vengrų įstatymai taip pat priklauso šiai grupei.
XIIII. De homicidiis (Apie žmogžudystes):
Jei kas nors, pykčio uždegtas ar puikybės apimtas, įvykdys tyčinę žmogžudystę, težino jis, kad pagal mūsų senato dekretą mokės šimtą ir dešimt aukso pensų. Iš kurių penkiasdešimt tebūna pristatyti į karaliaus iždą, kiti penkiasdešimt teatiduoti tėvams (giminaičiams), o dešimt teatleista teisėjams ir tarpininkams. Pats žudikas teatlieka pasninką pagal kanonų nurodymus.
Dėl draudžiamų žmogžudysčių. Kas nors nužudytų žmogų arba dėl menkos priežasties, arba be priežasties, teišmoka jo „wirgildum“ (kraujo mokestį) tiems, kuriems jis priklauso. (Kapituliarai, 818–819 m.).
Jei kas nors nužudys laisvą žmogų, tesumoka jo tėvams, jei jų turi, o jei neturi – vadovui (kunigaikščiui) arba tam, kuriam buvo pavaldus gyvas būdamas, du kartus po 80 solidų, tai yra 160. (Bavarų teisynas).
Bausmės rūšį švelnino aplinkybė, jei nužudė netyčia.
Item aliud (Taip pat kita):
O jei kas nors netyčia nužudys bet ką, teišmoka XII aukso pensų ir tepasninkauja, kaip kanonai įsako.
O jei tarnas nužudė tarną, tada žudiko šeimininkas tegu duoda vietoj jo kitą arba jį teišperka; žudikas gi teatlieka atgailą. Užsienyje elgiamasi taip pat: teišmoka žudiko tarno šeimininkas nužudytojo kainą arba lieka pasidalinti likusį gyvą tarną.
Item de homicidiis servorum (Taip pat apie tarnų žmogžudystes):
Jei kieno nors tarnas nužudys kito tarną, tebūna atiduotas tarnas už tarną arba tebūna išpirktas, ir teatlieka atgailą, apie kurią pasakyta.
Panašus atvejis, jei laisvasis nužudė tarną.
Item aliud (Taip pat kita):
O jei kieno nors laisvasis nužudys tarną, teatiduoda kitą tarną arba teišmoka kainą ir tepasninkauja pagal kanonus.
XV skyrius
Mūsų įstatymai numato priemones ir dėl žmonos žudiko. Jei koks nors komisas (išpanas) suakmenėjusia širdimi pamiršta savo sielos išganymą ir savo rankas sutepa žmonos nužudymu, tesumoka 50 tinų moters tėvams ir be to tepasninkauja. Jei tai padaro koks nors miles (riteris) ar kitas pasiturintis žmogus, tesumoka 10 tinų ir tepasninkauja. O jei tai padaro paprastas žmogus, tesumoka 5 tinas ir taip pat tepasninkauja.
XV. De his, qui suas uxores occidunt (Apie tuos, kurie žudo savo žmonas):
Jei koks nors iš komitų, užkietėjusia širdimi ir apleidęs sielą – kas tebus toli nuo ištikimybę saugančiųjų širdžių – susiteps žmonos nužudymu, pagal karališkojo senato dekretą su penkiasdešimčia telyčių tesusitaiko su moters tėvais ir tepasninkauja pagal kanonų priesakus. O jei riteris ar koks nors pasiturtintis vyras įpuls į tą pačią kaltę, pagal tą patį senatą teišmoka tėvams X telyčių ir tepasninkauja, kaip pasakyta. O jei paprastas žmogus bus rastas tame nusikaltime, su penkiomis telyčiomis tesusitaiko su giminaičiais ir tepaklūsta minėtiems pasninkams.
Dėl moters nužudymo. Jei vyras nužudys savo nekaltą žmoną, kuri pagal įstatymą nebuvo nusipelniusi mirti, teišmoka tūkstantį du šimtus solidų: pusę tiems tėvams, kurie ją davė vyrui, o pusę karaliui. (Rotario ediktas).
XVI skyrius
Kad taika būtų tvirta ir nepažeista, mūsų įstatymai draudžia ne tik žudymą, bet ir tai, kad kas nors prieš kitą išsitrauktų kalaviją. Mūsų įstatymas yra labai griežtas. Kas išsitraukia kalaviją, nuo kalavijo tepražūsta. Jei palyginsime su keturioliktuoju straipsniu, matome, kad griežčiau baudžiama, jei kas išsitraukia kalaviją, nei jei nužudo; mat kol žudikas gali save išpirkti, mirtimi baudžiamas tas, kuris tik išsitraukia kalaviją. Tačiau šis potvarkis visgi suprantamas, nes besiginčijantis įtraukia visą savo gentį ir tai būtų nuolatinių nesantaikų sėkla. Šventasis Steponas nori tam užkirsti kelią. Užsienyje tai buvo baudžiama kur kas švelniau.
XVI. De evaginacione gladii (Apie kalavijo ištraukimą):
Kad taika tvirta ir nesuteršta visame kame išliktų tiek tarp vyresniųjų, tiek tarp jaunesniųjų, kad ir kokios būklės jie būtų, visiškai uždraudėme, kad niekas niekam pakenkti netrauktų kalavijo. O jei kas nors po šio laiko, savo įžūlumo paskatintas, bandytų tai padaryti, tuo pačiu kalaviju tebus nužudytas.
Dėl ištraukto kalavijo. Kas nors kalaviją ar puskalavį išsitrauktų tam, kad smogtų kitam, ir nesmogtų, baudų vardu temoka 12 solidų. Jei smogtų, taip pat temoka 12 solidų ir tebūna teisiamas už padarytą žaizdą. (Burgundų teisynas).
XVII skyrius
Didelė kliūtis įrodinėjimui yra melaginga priesaika. Būtent todėl ją griežtai draudžia tiek užsienio, tiek vengrų įstatymai. Tas, kuris melagingai prisiekia, tepraranda ranką; kanonai gi melagingai prisiekusį baudžia septynerių metų atgaila.
XVII. De periuris (Apie melagingai prisiekusius):
Jei koks nors iš galingųjų bus rastas susitepęs tikėjimą, suteršęs širdį, sulaužęs priesaiką ir pasidavęs melui, tepraranda ranką už melagingą priesaiką arba su penkiasdešimčia telyčių ranką teišperka. O jei paprastas žmogus pasirodys melagingai prisiekęs, tebus nubaustas rankos nukirtimu arba XII telyčių tebus išpirktas ir tepasninkauja, kaip kanonai įsako.
Dėl to, kuris melagingai prisiekė, jokio išpirkimo, nebent tepraranda ranką. (Pipino Papiensis knyga).
XVIII skyrius
Krikščionybės mokymai daug padarė vergovės panaikinimui. Bažnyčia niekada neatsisakė žmonių lygybės principo ir būtent todėl troško vergovės panaikinimo. Tačiau visuomenė negalėjo be jų apsieiti ir Bažnyčia taip pat buvo priversta taikstytis su egzistuojančiomis aplinkybėmis ir toleruoti vergovę. Nors pati negalėjo išlaisvinti, tačiau stengėsi paveikti šeimininkus, skelbdama geru darbu, jei kas nors dėl savo sielos išganymo išlaisvina savo tarnus. Šį įstatymą Šventasis Steponas taip pat perėmė iš užsienio. Tarp dviejų įstatymų yra mintinis ir dalykinis ryšys.
XVIII. De libertis (Apie atleistinius):
Jei kas nors, vedinas gailestingumo, savo tarnus ir tarnaites išlaisvins su liudijimu, nusprendėme, kad po jo mirties niekas, pavydo genamas, nedrįstų jų vėl grąžinti į vergiją. O jei pažadės laisvę ir, mirties sutrukdytas, nespės paliudyti, jo žmona našlė ir sūnūs turi galią tą pačią laisvę paliudyti ir atlikti meilės darbą už savo vyro sielos išpirkimą, kaip tik panorės.
XIX skyrius
Šventosios bažnyčios gerbimą Bažnyčia visada stipriai pabrėždavo. Kadangi šventykla yra Dievo namai, ten reikia deramai elgtis. Būtent todėl Šventasis Steponas taip pat įsako, kad jei kas nors per Mišias kelia triukšmą ir juokingais pasakojimais kitus taip pat trikdo jų pamaldume bei nekreipia dėmesio į šventuosius skaitinius, jei jis yra iš kilmingųjų, tebūna su gėda išvestas iš bažnyčios; jei paprastas žmogus – bažnyčios prieangyje tebūna sumuštas ir nuskustas. Užsienyje, kur krikščionybės mokymas jau tapo tikinčiųjų įsitikinimu, tokių įstatymų nebereikėjo. Visgi randame tokių priemonių, kurios gina šventosios bažnyčios orumą. Čia yra dalinis dalykinis ryšys.
XVIIII. De conventu ad ecclesiam et de his, qui murmurant vel loquuntur hora misse (Apie susirinkimą į bažnyčią ir apie tuos, kurie murma ar kalba Mišių valandą):
Jei kas nors, atėjęs į bažnyčią klausytis pamaldų, ten iškilmingą Mišių valandą tarpusavyje murma ir kitus trikdo, pasakodami tuščias pasakas ir nekreipdami dėmesio į dieviškuosius skaitinius, jei jie vyresni, su bažnytiniu sudrausminimu tebūna su gėda išvaryti iš bažnyčios; o jei jaunesni ir paprasti, bažnyčios prieangyje už tokį įžūlumą visų akivaizdoje tebūna surišti ir sudrausminti rykštėmis bei plaukų nukirpimu.
XX skyrius
Tarp šeimininkų ir jų tarnų santykiai negalėjo būti patys geriausi. Tai nepraslydo ir pro Šventojo Stepono akis ir, „kad mūsų imperijos žmonės būtų laisvi ir ramūs nuo visų tarnų ir tarnaičių užpuldinėjimų bei kaltinimų, būtent todėl draudžiame, kad bet kas priimtų bet kokio tarnų asmens liudijimą prieš šeimininkus ar šeimininkes“. Panašų įstatymą matome ir pas Justinianą. Romėnų teisė negalėjo likti be poveikio ir būtent todėl manau, kad galutinio vengrų įstatymo šaltinio reikia ieškoti čia.
XX. De non recipiendis servis vel ancillis in accusacionem vel testimonium super dominos vel dominas (Kad nebūtų priimami tarnai ar tarnaitės kaltinimui ar liudijimui prieš šeimininkus ar šeimininkes):
Kad šios monarchijos tauta nuo bet kokio tarnų ir tarnaičių užpuolimo bei kaltinimo liktų apsaugota ir rami, pagal karališkosios tarybos dekretą visiškai uždrausta, kad jokioje kaltės byloje joks vergų asmuo nebūtų priimtas kaltinimui ar liudijimui prieš šeimininkus ar šeimininkes.
XXI skyrius
Nors Šventasis Steponas leido išlaisvinti vergus, visgi jis negalėjo leisti, kad kas nors, pažeisdamas nuosavybės teisę, išlaisvintų svetimą vergą. Jis už tai griežtai baudžia; temoka taip pat, kaip žmonos žudikas, tas, kuris veikia priešingai jo įstatymui. Užsienyje panašiai ginama savininko teisė prieš tokį nuostolį. Salijų įstatymuose šis aspektas išryškėja dar labiau nei vengrų, nes vienoda bausmė skiriama tam, kas kito tarną nužudo, parduoda arba jei išlaisvina. Taigi aiškiai matomas ryšys tarp dviejų įstatymų.
XXI. De his, qui alienis servis libertatem acquirunt (Apie tuos, kurie svetimiems tarnams laisvę įgyja):
Jei kas nors neapgalvotai svetimą tarną be jo šeimininko žinios nuves prieš karalių ar vyresniuosius pagal amžių bei orumą, kad, nuėmus vergijos jungą, įgytų jam laisvę, težino jis, kad jei yra turtingas, atiduos penkiasdešimt telyčių, iš kurių keturiasdešimt priklauso karaliui, o X – tarno šeimininkui. O jei vargšas ir menkas – XII telyčių, iš kurių X karaliui, dvi tarno šeimininkui.
Jei kas nors svetimą tarną nužudys, ar parduos, ar išleis kaip laisvąjį, tebūna nuteistas tūkstančiu keturiais šimtais denarų, kurie sudaro trisdešimt penkis solidus. (Salijų teisynas).
XXII skyrius
Kadangi vergas turėjo savo vertę, neretai pasitaikydavo atvejų, kai koks nors galingas ponas stengdavosi neturtingą laisvąjį nustumti į vergiją. Užsienio įstatymuose skaitome, kad laisvas žmogus, spaudžiamas būtinybės, pats atsiduoda kito galingo pono tarnystėn. Tačiau pasitaiko ir taip, kad laisvą žmogų prieš jo valią į tarno padėtį nustumia galingas vyresnysis (senior). Įstatymas gina laisvąjį, nes karaliaus interesas reikalauja, kad jis liktų laisvas ir tarnautų jam kaip karys.
XXII. De his, qui liberos in servitutem redigunt (Apie tuos, kurie laisvuosius paverčia vergais):
Kadangi Dievui tai priimtina, o žmonėms geriausia, kad kiekvienas savo paties pastangomis laisvai gyventų, pagal karališkąjį dekretą nustatyta, jog joks komisas ar karys nuo šiol nedrįstų laisvo asmens pajungti vergijai. O jei kas nors, savo pasipūtimo skatinamas, išdrįstų tai padaryti, težino jis, kad tiek pat turės atiduoti iš savo turto; ši bauda tebūna padalinta tarp karaliaus ir komisų, kaip ir kitos.
Item de eodem (Taip pat apie tą patį):
Bet jei kas nors iki šiol buvo laikomas vergijoje ir, gindamas savo laisvę, gavo teisėtą sprendimą bei tapo saugus, tenaudojasi jis laisve, o tas, kuris jį laikė vergijoje, nieko nebeturi mokėti.
Mums patiko, kad tie laisvieji žmonės mūsų komisų nebūtų spaudžiami jų vergų darbams; o kas tai padarys, teatlygina pagal tai, kaip esame nusprendę. (Pipino kapituliaras, apie 790 m.).
Vasalas gali palikti savo poną penkiais atvejais. Tarp jų skaitome:
Jei kas nors norės palikti savo vyresnįjį ir galės jam įrodyti vieną iš šių nusikaltimų: būtent, jei vyresnysis norės jį neteisingai pajungti vergijai… vasalui leidžiama jį palikti. (Prancūzų kapituliarai).
Šiuose įstatymuose esama mintinio ryšio.
XXV skyrius
Karys (miles) ar tarnas, negalėdamas pakęsti savo padėties, pabėgdavo nuo šeimininko. Tačiau kadangi jis turėjo vertę, kitur būdavo priimamas. Įstatymas gina tikrojo savininko interesus ir sako, kad pabėgėlis turi būti grąžintas; o jei kas nors sumuša šeimininko pasiuntinį, kuris ieško pabėgusio kario ar tarno, tesumoka dešimt tinų (veršių). Užsienyje situacija buvo panaši. Pabėgusius vergus mielai priimdavo, ir teisėtam savininkui dažnai tekdavo prašyti valdovo pagalbos, kad atgautų savo vergą.
XXV. De his, qui flagellantur, sua querentes (Apie tuos, kurie sumušami ieškodami savo turto):
Jei kieno nors karys ar tarnas pabėgtų pas kitą, ir tas, kurio karys ar tarnas pabėgo, nusiųstų savo pasiuntinį jiems susigrąžinti, ir tas pasiuntinis ten kieno nors būtų sumuštas bei nuplaktas, mūsų didžiūnų susirinkime nusprendėme, kad tas mušeika tesumoka X telyčių.
Jei kas nors priims kito pabėgusį tarną ir jį persekiojančiam šeimininkui tą dieną ar kada galės atsakys, ir nenorės jo pagal įstatymą grąžinti: tada teina pas vadovą (kunigaikštį), kurį tas turi, kad įvykdytų teisingumą, ir tesumoka jam 40 solidų už tai, kad priešingai įstatymui jį priėmė. (Alemanų teisynas).
XXVI skyrius
Įstatymų leidėjo rūpestis apima ir našles bei našlaičius. Ginami abiejų interesai: jei našlė lieka su vaikais, ji valdo vyro turtą našlaičių auginimui; jei ji išteka, gali pasiimti tik deramus drabužius. Jei iš santuokos palikuonių neliko, našlė valdo vyro turtą kaip naudos gavėja, tačiau po jos mirties turtas grįžta vyro tėvams; jei jų nėra – karaliui. Bavarų įstatymuose mintis tapati. Nuosavybė čia taip pat nepereina žmonai, ji tik iki gyvos galvos naudojasi tokia turto dalimi, kokia tektų vienam sūnui.
XXVI. De viduis et orphanis (Apie našles ir našlaičius):
Norime, kad ir našlės, ir našlaičiai būtų mūsų įstatymo dalyviai tokia sąlyga: jei kuri našlė liks su sūnumis bei dukterimis ir pažadės juos maitinti bei likti su jais, kol gyva, tegul turi mūsų jai suteiktą galią tai daryti ir niekas jos nebeturi versti tekėti. Jei ji, pakeitusi savo pasižadėjimą, vėl norėtų ištekėti ir palikti našlaičius, iš našlaičių turto tegul visiškai nieko sau nereikalauja, tik sau deramus drabužius.
Item de viduis (Taip pat apie našles):
O jei našlė liks be palikuonių ir pažadės likti neištekėjusi savo našlystėje, norime, kad ji turėtų galią visoms savo gėrybėms ir darytų su jomis, ką nori. Tačiau po jos mirties tos pačios gėrybės tegrįžta vyro tėvams, jei jų turi; jei ne – karalius tebūna įpėdinis.
Apie našles, kurios po savo vyro mirties lieka našlystėje, jos tegu turi lygią dalį tarp savo sūnų… iki savo gyvenimo pabaigos tevaldo naudos gavimo teise. (Bavarų teisynas).
Kad našlės, našlaičiai ir mažiau galingi po Dievo apsauga ir mūsų globa turėtų taiką bei savo teisingumą. (Bavarų kapituliaras, apie 810 m.).
Taigi esama dalykinio ryšio.
XXVII skyrius
Neretai pasitaikydavo moterų pagrobimo atvejų. Tiek bažnytinė, tiek pasaulietinė valdžia griežtai kovoja su šiuo nusikaltimu. Sakoma, kad jei kas nors pagrobia merginą prieš jos valią ir be tėvų leidimo, privalo ją grąžinti tėvams, net jei ją išprievartavo. Moteris gali priklausyti bet kam kitam, tik ne pagrobėjui; o pagrobėjas tegyvena ekskomunikuotas amžinai be santuokos vilties.
XXVII. De raptu puellarum (Apie merginų pagrobimą):
Jei kas nors iš karių, susitepęs begėdiškumu, pagrobtų kokią merginą sau į žmonas be tėvų leidimo, nusprendėme merginą grąžinti tėvams, net jei tas prieš ją smurtą būtų panaudojęs; ir pagrobėjas tesumoka X telyčių už pagrobimą, nors vėliau ir susitaikytų su merginos tėvais. Jei tai bandytų daryti koks nors vargšas iš prastuomenės, teatlygina už pagrobimą V telyčiomis.
Dėl susižadėjusių merginų, kurias kiti pagrobė, Ankyros sinode skaitome: „Susižadėjusias merginas, kurias vėliau kiti pagrobė, nuspręsta išlaisvinti ir grąžinti tiems, kuriems jos anksčiau buvo pažadėtos…“ (Bažnytinis kapituliaras, 818–819 m.).
Jei kas nors pagrobtų mergelę prieš jos ir jos tėvų valią, tesumoka 40 solidų jai ir kiti 40 tebūna sumokėti į iždą. (Bavarų teisynas).
XXVIII skyrius
Keli Šventojo Stepono įstatymai reguliuoja vergų padėtį. Išryškėja vienas aspektas, ginantis šeimininkų nuosavybės teisę. Tai galioja ir šiame punkte, kalbančiame apie tai, jei laisvasis ar vergas ištvirkauja su kito tarnaitė (verge).
Kad laisvieji išlaikytų savo laisvę nesuteptą, draudžiame jiems ištvirkauti su kitų tarnaitėmis. Jei kas nors tai padarys, pirmiausia tebūna sumuštas; jei dar kartą – vėl sumuštas ir nuskustas; jei trečią kartą padarys – tebūna vergas kartu su tarnaitė. Jei tarnaitė nuo jo pastoja, bet gimdydama miršta, tegu duoda kitą tarnaitę vietoj jos. Pas mus laisvasis trečiuoju atveju tampa vergu; pagal užsienio įstatymą jis turi išlaisvinti vergę. Jei su tarnaitė ištvirkauja kitas vergas: tebūna sumuštas ir nuskustas. Jei tarnaitė gimdydama miršta, vergas tebūna parduotas ir kaina pasidalinta. Užsienio įstatymai taip pat gina savininko interesus, sakydami, kad reikia išlaisvinti vergę arba atlyginti šeimininkui; taigi tarp vietinių ir užsienio įstatymų yra mintinis ryšys.
XXVIII. De fornicatoribus cum ancillis alterius (Apie ištvirkaujančius su svetimomis tarnaitėmis):
Kad laisvieji savo laisvę išlaikytų nesuteptą, norime jiems nustatyti įspėjimą. Kas nusižengdamas ištvirkauja su svetima tarnaitė, težino esąs kaltas ir už tą patį nusikaltimą pirmiausia tebūna nuplaktas. Jei antrą kartą su ta pačia ištvirkautų, vėl tebūna nuplaktas ir nuskustas. O jei trečią kartą – tebūna vergas kartu su tarnaitė arba teišperka save. Jei tarnaitė nuo jo pastos ir negalės pagimdyti bei gimdydama mirs, teatlygina už ją kita tarnaitė.
De servorum fornicacione (Apie tarnų ištvirkavimą):
Svetimas tarnas taip pat, jei su svetima tarnaitė ištvirkauja, tebūna nuplaktas ir nuskustas. Ir jei tarnaitė nuo jo pastos bei gimdydama mirs, tarnas tebūna parduotas ir pusė kainos teatiduota tarnaitės šeimininkui, o kita pusė telieka tarno šeimininkui.
Jei ištvirkautų su tarnaite mergele, tesumoka 4 solidus. (Bavarų teisynas).
Jei kas nors eina pas savo tarnaitę ir susilaukia iš jos vaiko, teišlaisvina ją ir teatlieka I metų atgailą. (Merseburgo penitencialas).
Dėl kraujomaišos… Jei tai vergas ar atleistinis, tebūna sumuštas daugybe kirčių, ir jei jo šeimininkas leis jam vėl į tokį nusikaltimą įpulti, pats tesumoka LX solidų ponui karaliui. (Karaliaus Pipino kapituliaras, 754–755 m.).
XXIX skyrius
Šis skyrius taip pat nagrinėja šeimininko ir tarnaitės santykį. Įstatymas neleidžia, kad koks nors laisvasis vestų kito tarnaitę, nes taip šeimininkas patiria nuostolį, prarasdamas savo tarnaitę. Salijų įstatymas numato panašiai; jo nurodymas netgi griežtesnis tuo atveju, kai laisva moteris tampa vergo žmona. Tada ir moteris tampa verge, o visą jos turtą gauna vergo šeimininkas.
XXVIIII. De his, qui petunt sibi ancillas in uxores (Apie tuos, kurie prašo sau tarnaičių į žmonas):
Kad nė vienas iš tų, kurie laikomi laisvaisiais, nedrįstų niekam padaryti neteisybės, nustatėme baimę ir įspėjimą, nes šiame karališkajame susirinkime nuspręsta, jog jei koks nors laisvasis pasirinks santuoką su kito tarnaitė, žinant tarnaitės šeimininkui, praradęs savo laisvės statusą tebūna amžinas vergas.
Jei koks nors laisvasis vestų svetimą tarnaitę, pats tebūna įtrauktas į vergiją su ja. Dėl šio straipsnio visų nuspręsta, kad jei laisva moteris bet kokį tarną paimtų į santuoką, ne tik su pačiu tarnu telieka vergijoje, bet ir visas turtas, kurį turi… teatitenka šeimininkui, kurio tarną ji paėmė į santuoką. (Salijų teisyno papildymas).
XXX skyrius
Šventojo Stepono XXX straipsnis liečia šeimos gyvenimą. Jei kas nors įžūliai, nekęsdamas savo žmonos, palieka savo tėvynę, žmona tevaldo vyro gėrybes ir niekas jos neturi versti tekėti; jei ji savo noru išteka, be savo drabužių nieko negali pasiimti. Jei dėl to vyras sugrįžta, jis gali vesti kitą tik su vyskupo leidimu. Pagal tai santuoka gali būti nutraukta. Užsienio įstatymuose paprastai matome santuokos neišardomumą, tačiau tam tikrais atvejais – jei vyras negali susilaikyti arba svetimavimo atveju – ji gali būti nutraukta.
XXX. De his, qui extra regnum suas fugiunt uxores (Apie tuos, kurie iš karalystės bėga nuo savo žmonų):
Kad abiejų lyčių tauta gyvuotų pagal tam tikrą įstatymą ir be neteisybių, šiame karališkajame dekrete nustatyta, jog jei kas nors, apimtas įžūlumo, dėl pasibjaurėjimo žmona pabėgtų iš tėvynės, žmona tevaldo visa, kas buvo vyro valdžioje, kol norės laukti vyro, ir niekas nedrįstų jos versti į kitą santuoką. O jei savo noru norės tekėti, pasiėmusi sau deramus drabužius ir palikusi kitas gėrybes, tegali eiti į santuoką. Ir jei vyras apie tai išgirdęs grįžtų, tenebūna jam leista vesti kitą, išskyrus savo žmoną, nebent su vyskupo leidimu.
Jei kas nors, spaudžiamas neišvengiamos būtinybės, pabėgtų į kitą kunigaikštystę ar provinciją… o jo žmona… nenorėtų sekti paskui jį, ji visą laiką, kol gyvas jos vyras… tepasilieka neištekėjusi. Mat tas vyras… jei negali susilaikyti, gali su atgaila pasiimti kitą žmoną. (Vermerijos dekretas, 758–768 m.).
XXXII skyrius
Šventasis Steponas numatė priemones ir prieš padegėjus. Kas padega kito namą, teatstato jį ir teatlygina už sudegusius baldus, o be to tesumoka 12 tinų, kurios vertos 40 solidų. Šventojo Stepono įstatymas beveik pažodžiui sutampa su alemanų ir bavarų įstatymais.
XXXII. De incendiis mansionum (Apie namų padegimus):
Jei kas nors dėl priešiškumo kito pastatus ugnimi sudegins, nusprendėme, kad ir pastatus teatstato, ir visa, kas iš baldų sudegė, ir be to XVI telyčias, kurios vertos XL solidų.
Jei kas nors kito namą naktį padegtų… ir bus rastas bei įrodytas, viską, kas ten sudegė, panašiai teatstato ir virš to 40 solidų tesumoka. (Alemanų teisynas).
Dėl namų padegimo ir jų atlyginimo. Jei kas nors dėl kokio pavydo ar neapykantos naktį ugnį pakištų ir padegtų laisvojo ar tarno namą: pirmiausia pagal asmens kokybę visus pastatus teatlygina bei teatstato… Tada už namo stogą tesumoka 40 solidų. (Bavarų teisynas).
XXXIII skyrius
Viduramžių vaizduotė sukūrė raganas, strigas. Buvo tikima, kad jos gali pavirsti gyvūnais arba suvalgyti žmones; nors jau Karolio Didžiojo kapituliarai, o dar anksčiau „Rotario ediktas“, aiškiai skelbė, kad niekas neturi žudyti svetimos tarnaitės kaip raganos (striga ar masca), nes krikščionis negali tuo tikėti ir apskritai neįmanoma, kad moteris suvalgytų gyvą vyrą. Šventasis Steponas jomis tikėjo ir nurodė, kad radus tokį asmenį, jis turi būti pristatytas kunigui, kuris jį mokytų tikėjimo, o asmuo privalėtų pasninkauti. Jei randa antrą kartą – vėl tepasninkauja, o po to ant krūtinės, kaktos ir tarp menčių bažnytiniu įkaitintu raktu tebus išdegintas ženklas. Nusidėjus trečią kartą, asmuo perduodamas pasaulietiniams teisėjams. Iš to matyti, kad vengrų įstatymas skyrėsi nuo užsienio įstatymų.
XXXIII. De strigis (Apie raganas):
Jei bus rasta kokia nors ragana, pagal teisminį įstatymą tebūna nuvesta į bažnyčią ir pavesta kunigui pasninkui bei tikėjimo mokymui; po pasninko tegrįžta namo. Jei antrą kartą bus rasta tame pačiame nusikaltime, tepaklūsta panašiam pasninkui; po pasninko gi kryžiaus pavidalu ant krūtinės, kaktos ir tarp menčių įkaitintu bažnytiniu raktu pažymėta tegrįžta namo. Trečią kartą – tebus perduota teisėjams.
Jei kas nors, velnio suklaidintas, tikės pagal pagonių papročius, kad koks nors vyras ar moteris yra ragana ir valgo žmones, ir dėl to ją sudegins… bus baudžiamas mirties bausme. (Saksų kapituliaras, 775–790 m.).
XXXIV skyrius
Prie šio prietaringo vaizduotės pasaulio priklausė ir kenkianti moteris, malefica. Tačiau nors raganomis strigomis Karolis Didysis jau abejojo, maleficomis tikėjo net 850 m. Pavijos sinodas. Jo nuostatos ne kartą net žodžiais sutampa su Šv. Stepono įstatymu.
XXXIIII. De maleficis (Apie burtininkes):
Kad Dievo kūrinys liktų apsaugotas nuo bet kokio piktavalių kenkimo, pagal senato dekretą nustatome didelės baimės įspėjimą nuodytojams ir burtininkams, kad joks asmuo burtais ar nuodais nedrįstų kurio nors žmogaus išvaryti iš sveiko proto ar nužudyti. O jei kas nors po šio laiko tai išdrįstų, tebus atiduotas į burtų pažeisto asmens ar jo tėvų rankas jų nuožiūra teisti. Jei bus rasta naudojančių burtus pelenuose ar panašiai, vyskupų tebūna pataisyti rykštėmis.
XXXV skyrius
Kad šalyje būtų taika, įsakome, kad niekas kitas kito nepultų; o jei visgi užpultų kito namus, kad šeimininką nužudytų ir jo gėrybes išplėštų, ir jei šeimininkas būdamas namuose ginasi ir žūsta, užpuolikas tebus nubaustas taip pat, kaip tas, kuris prieš kitą išsitraukia kalaviją. Jei kovoje žūsta pats užpuolikas, jokia išpirka (compositio) nepriklauso. Jei išpanas puola ne pats, o siunčia savo karius, teišperka savo smurtą 100 tinų. Jei laisvasis puola kito trobą ar namą, tesumoka dešimt tinų. Jei paprastas žmogus įsiveržia į kito panašaus žmogaus namelį, penkiomis telyčiomis teatlygina už įsiveržimą. Užsienyje panaši situacija sukūrė panašius įstatymus; čia esama mintinio ryšio.
XXXV. De invasione domorum (Apie įsiveržimą į namus):
Norime, kad būtų tvirta taika ir vienybė tarp vyresnių ir jaunesnių pagal apaštalą: „Būkite visi vienminčiai“. Ir niekas kitas kito nedrįstų užpulti. Jei koks nors iš komisų po šios bendrosios tarybos nutarimo būtų toks užsispyręs, kad kito namuose ieškotų jam pražudyti… jei šeimininkas bus namuose ir su juo kovos ar jį nužudys, teatlygina pagal įstatymą dėl kalavijo ištraukimo. O jei komisas ten žus, teguli be išpirkos. Jei jis ne pats ateis, bet savo karius siųs, šimtu telyčių teatlygina už įsiveržimą.
<…>