Šventasis Dismas arba Šventasis Gerasis Plėšikas (lot. Sanctus Dismas), krikščioniškoje tradicijoje žinomas kaip Gerasis Plėšikas, yra viena paslaptingiausių ir kartu viltingiausių figūrų Naujajame Testamente. Nors Biblijoje (Luko evangelijoje 23, 39–43) jis minimas tik trumpame epizode ant Golgotos kalno, jo vaidmuo krikščioniškoje soteriologijoje (mokyme apie išganymą) yra esminis. Dismas yra vienintelis asmuo, kuriam pats Jėzus Kristus dar būdamas gyvas tiesiogiai pažadėjo dangaus karalystę. Jo vardas nėra minimas Šventajame Rašte, tačiau jis atkeliavo iš apokrifinės „Nikodemo evangelijos“ (lot. Evangelium Nicodemi) ir vėliau tvirtai įsišaknijo Bažnyčios tradicijoje bei liturgijoje.
Plėšiko vardas jam suteiktas ne dėl jo praeities nusikaltimų, kurie pagal to meto įstatymus buvo verti mirties bausmės, bet dėl radikalaus dvasinio lūžio ir gailestingumo akto paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Jis vadinamas Šventuoju Geruoju Plėšiku (lot. Sanctus Bonus Latro), nes vienintelis iš visų Golgotos liudininkų viešai pripažino savo kaltę, sudraudė besityčiojantį bendrininką ir apstulbusioje minioje atpažino kenčiantį Jėzų kaip Karalių bei Išganytoją. Teologinėje tradicijoje šis „gerumas“ simbolizuoja tobulą atgailą, kuri akimirksniu panaikina nuodėmės svorį, todėl jis tapo vilties ženklu, įrodančiu, jog Dievo karalystė yra pasiekiama net ir didžiausiam nusidėjėliui, jei šis sugeba nuoširdžiai nusižeminti ties mirties slenksčiu.
Dismo asmenybė reprezentuoja radikalų atsivertimą paskutinę gyvenimo akimirką. Būdamas nuteistas mirties bausme už nusikaltimus (tradicija sako, kad jis buvo plėšikas ar sukilėlis), jis sugebėjo atpažinti Kristaus dievystę pačiame didžiausiame pažeminime – ant kryžiaus. Šis tikėjimo aktas, atliktas tuomet, kai visi kiti mokiniai buvo išsiskirstę, pavertė jį „pirmąjį patekusį į rojų“. Šventasis Dismas laikomas kalinių, nuteistųjų mirti, atgailaujančių vagių ir laidojimo namų direktorių globėju. Jo minėjimo diena krikščionių kalendoriuje yra kovo 25-oji.
Dialogas ant kryžiaus ir Dievo gailestingumas
Esminis Dismo gyvenimo momentas įvyko ant kryžiaus, kai jis, kentėdamas baisius skausmus, sudraudė kitą kartu nukryžiuotą plėšiką (tradicijoje vadinamą Gestu), kuris tyčiojosi iš Jėzaus. Gerasis Plėšikas pripažino savo kaltę sakydamas: „Mes teisingai kenčiame, gauname, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Šis viešas kaltės pripažinimas ir teisingumo jausmas tapo jo dvasinio atgimimo pagrindu.
Po to sekė garsiausias jo kreipinys: „Jėzau, prisimink mane, kai nueisi į savo karalystę!“. Į tai Kristus atsakė istoriniais žodžiais: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (lot. Amen dico tibi hodie mecum eris in paradiso). Šis trumpas dialogas instituciniu požiūriu Bažnyčiai tapo įrodymu, kad Dievo gailestingumas nėra ribojamas laiko ar nuodėmių sunkumo, o lemiamą reikšmę turi nuoširdi atgaila.
Legendos apie ankstesnį susitikimą
Nors evangelijos tyli apie Dismo praeitį, hagiografinė literatūra, ypač „Arabiškoji vaikystės evangelija“, pasakoja legendą apie tai, kad Dismas ir Jėzus susitiko dar vaikystėje. Pasakojama, kad Šventajai Šeimai bėgant į Egiptą, juos sustabdė plėšikų gauja. Dismas, būdamas vienas iš jų, pamatęs kūdikį Jėzų, pajuto nepaaiškinamą pagarbą ir neleido kitiems plėšikams jų skriausti, netgi sumokėjo savo dalį, kad šeima būtų praleista.
Tikima, kad Marija tuomet jam padėkojo ir pranašavo, jog Dievas jam atlygins už šį gerumą. Nors tai tėra legenda, ji padeda krikščioniškajai sąmonei suprasti, kodėl Dismas ant kryžiaus taip greitai pajuto dvasinį ryšį su Išganytoju. Tai pabrėžia mintį, kad net ir klystantis žmogus savo širdyje gali turėti gėrio sėklą, kuri išdygsta pačią sunkiausią akimirką.
Institucinis kultas ir relikvijos
Šventojo Dismo kultas ypač išplito po Tridento susirinkimo, kai Bažnyčia norėjo pabrėžti asmeninio atsivertimo ir gailestingumo svarbą. Jo vardu pavadinta daugybė koplyčių kalėjimuose visame pasaulyje. Svarbiausia Dismo relikvija – jo kryžiaus skersinis (arba jo dalis) – saugoma Romos Šventojo Kryžiaus Jeruzalėje bazilikoje (Basilica di Santa Croce in Gerusalemme). Ši relikvija pritraukia tūkstančius piligrimų, ieškančių vilties savo pasiklydusiose gyvenimo istorijose.
Sąrašas: Šv. Dismo simbolika mene
- Kryžius – jo kankinystės ir išganymo įrankis.
- Virvės – plėšikai dažnai būdavo ne prikalami, o pririšami prie kryžiaus (nors Dismas dažnai vaizduojamas ir su žaizdomis).
- Žvilgsnis į Kristų – ikonografijoje jis visada vaizduojamas pasukęs galvą į Jėzaus pusę, priešingai nei blogasis plėšikas.
Gerasis Plėšikas teologijoje vadinamas „vagių karaliumi“, nes jis sugebėjo „pavogti“ dangų paskutinę akimirką. Jis yra pavyzdys to, ką teologai vadina „troškimo krikštu“ – nors jis nebuvo pakrikštytas vandeniu, jo tikėjimas ir troškimas būti su Dievu nuplovė visas jo nuodėmes.