Šventasis Onufrijus Didysis (lot. Onuphrius Magnus, gr. Ονούφριος), gyvenęs IV–V amžiuje, yra viena paslaptingiausių ir vizualiai įsimintiniausių krikščionybės dykumos tėvų figūrų. Gimęs Egipte, galimai karališkoje šeimoje (pasak kai kurių hagiografinių šaltinių, jo tėvas buvo Persijos karalius), Onufrijus pasirinko radikalų vienatvės ir askezės kelią, tapdamas dvasinio atsiskyrimo simboliu. Jo gyvenimas Egipte, Tėbaidos dykumoje, truko net šešiasdešimt metų visiškoje vienatvėje, kol jį atsitiktinai rado kitas šventasis asketas – Pafnutijus. Onufrijaus biografija yra ne tik istorija apie žmogų, bet ir pasakojimas apie žmogaus dvasios triumfą prieš fizinius poreikius bei visišką pasikliovimą Dievo apvaizda.
Onufrijus krikščioniškoje tradicijoje atpažįstamas kaip labiausiai barzdotas šventasis. Ikonografijoje jis vaizduojamas kaip itin senas, sudžiūvęs vyras, kurio vienintelis „drabužis“ yra milžiniška, balta, iki pat žemės siekianti barzda. Ši barzda simbolizuoja ne tik bėgantį laiką ir asmeninės išvaizdos nepaisymą, bet ir dvasinį tyrumą bei atsiskyrimą nuo civilizacijos malonumų. Pasak legendos, kai jis dykumoje liko visiškai nuogas, nes jo drabužiai sutrūnijo, Dievas jam leido užsiauginti tokią barzdą, kad ši pridengtų jo kūną ir saugotų nuo dykumos karščio bei nakties šalčio.
Šventasis Onufrijus Didysis laikomas audėjų, besimokančiųjų vaikščioti vaikų bei visų, ieškančių dvasinės stiprybės vienatvėje, globėju. Jo gyvenimas moko, kad žmogus, atsisakęs visko, randa viską Dievuje. Nors jis nevaldė jokių materialių turtų ir neturėjo institucinės galios, jo dvasinis autoritetas po mirties tapo toks milžiniškas, kad jo kultas išplito ne tik Egipte ir Viduriniuose Rytuose, bet ir Bizantijoje bei Vakarų Europoje. Onufrijaus atminimo diena, birželio 12-oji, krikščioniškajame pasaulyje minima kaip radikalaus nuolankumo ir ištikimybės savo pašaukimui šventė.
Pasitraukimas į dykumą ir dvasinis lūžis
Jaunystėje Onufrijus įstojo į vieną iš Tėbaidos vienuolynų (Ermopolio apylinkėse), tačiau netrukus pajuto troškimą gyventi dar griežtesnę askezę – būti hermitu. Įkvėptas pranašo Elijo ir Jono Krikštytojo pavyzdžių, jis paliko bendruomenę ir pasitraukė gilyn į dykumą. Kelio pradžioje jį lydėjo Dievo angelas, parodęs vietą, kur Onufrijus praleis likusį gyvenimą. Tai buvo nedidelė ola, prie kurios augo viena finikinė palmė ir tekėjo silpnas vandens šaltinis – vienintelis jo išgyvenimo garantas atšiauriomis dykumos sąlygomis.
Šešiasdešimt metų jis nesutiko nė vieno žmogaus, maitinosi tik palmės vaisiais ir laukinėmis šaknimis. Šis laikotarpis Onufrijų pavertė dvasiniu milžinu, kurio kasdienybė buvo nepertraukiama malda ir kova su dvasinėmis pagundomis. Jis įrodė, kad žmogaus kūnas gali prisitaikyti prie minimaliausių išteklių, kai siela maitinama Dievo malone. Jo istorija, užrašyta Šv. Pafnutijaus, tapo kertiniu tekstu vienuolystės istorijoje, pabrėžiančiu, kad hermito gyvenimas yra sunkiausia, bet ir pati garbingiausia dvasinės tarnystės forma.
Susitikimas su Pafnutijumi ir mirtis
Savo gyvenimo pabaigoje Onufrijus sulaukė svečio – vienuolio Pafnutijaus, kuris klajojo po dykumą ieškodamas šventųjų vyrų. Pafnutijus iš pradžių išsigando pamatęs keistą, plaukuotą būtybę, panašią į žvėrį, tačiau Onufrijus jį nuramino prabilęs žmogaus balsu. Onufrijus papasakojo savo gyvenimo istoriją, atskleisdamas, kaip Dievas jį saugojo ir maitino visus tuos dešimtmečius. Šis susitikimas buvo lemtingas, nes Onufrijus nujautė savo artėjančią mirtį ir norėjo, kad Pafnutijus taptų jo gyvenimo liudininku.
Paskutinę savo gyvenimo dieną Onufrijus pasidalijo su Pafnutijumi savo menka duonos atsarga, kurią jam stebuklingai atnešdavo angelas. Pasimeldęs ir palaiminęs svečią, Onufrijus ramiai atidavė sielą Dievui. Vos jam mirus, ola sugriuvo, palmė nudžiūvo, o šaltinis nuseko – tai buvo ženklas, kad ši vieta tarnavo tik šio vienintelio šventojo poreikiams. Pafnutijus palaidojo jį oloje, užvertęs ją akmenimis, ir grįžęs į pasaulį papasakojo apie Onufrijų, taip įamžindamas jo vardą amžiams.
Ikonografija ir dvasinė simbolika
Šventojo Onufrijaus vaizdavimas krikščioniškame mene yra vienas unikaliausių. Jis beveik visada vaizduojamas nuogas, o jo intymumą dengia tik neįtikėtino ilgio balta arba žila barzda. Dažnai šalia jo piešiama palmė su dvylika kekėmis datulių (po vieną kiekvienam metų mėnesiui), angelai, nešantys jam Eucharistiją, arba du liūtai, kurie, pasak legendos, padėjo Pafnutijui iškasti kapą šventajam. Ši simbolika pabrėžia gamtos ir dangaus jėgų tarnystę tiems, kurie visą gyvenimą paskyrė Dievui.
Sąrašas: Šv. Onufrijaus atributai mene
- Palmė – simbolizuoja Dievo pagalbą ir maitinimą dykumoje.
- Du liūtai – gyvūnijos pasaulio nuolankumas ir pagalba kankinio/asketo laidojimui.
- Olifantas (arba molinis indas) – kartais vaizduojamas kaip aliuzija į vandenį.
- Barzda – svarbiausias ženklas, rodantis asmeninės išvaizdos ignoravimą vardan sielos turtų.
Onufrijaus palikimas yra gyvas ne tik Rytų krikščionybėje, bet ir Italijoje, Ispanijoje bei Lietuvoje, kur jo vardo bažnyčios ar koplyčios (pavyzdžiui, Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje esantys akcentai) primena apie dykumos dvasingumą. Jis išlieka vilties simboliu visiems, kurie jaučiasi apleisti ar vieniši, primindamas, kad dvasinė pilnatvė įmanoma net ir pačiomis skurdžiausiomis sąlygomis. Onufrijus Didysis moko mus, kad tikroji prabanga yra širdies ramybė ir bendrystė su Kūrėju.
Dar vienas mažai žinomas faktas yra tas, kad Onufrijus laikomas audėjų ir keliautojų globėju. Jo ilga barzda, kurią minėjote, liaudies tradicijoje buvo lyginama su dangiškuoju audiniu, dengiančiu jo nuogumą. Kai kurie senieji tekstai teigia, kad šventasis kalbėdavo su laukiniais dykumos žvėrimis, kurie jam paklusdavo lyg naminiams gyvūnams. Tai simbolizuoja prarastą rojaus harmoniją, kurią šventasis sugebėjo atkurti savo viduje. Nors jis gyveno visiškai atsiskyręs, jo malda buvo skirta visam pasauliui. Onufrijus moko, kad tikra laisvė prasideda tada, kai žmogus išmoksta atsisakyti visko, kas laikina, ir pasitiki vien tik Dievo valia. Jo gyvenimas yra priminimas, jog dvasinė stiprybė auga tyloje.