Šventasis Simeonas Kvailys dėl Kristaus (gr. Συμεών ο Σαλός), dar žinomas kaip Simeonas Salosas, yra viena labiausiai gluminančių ir kartu žavingiausių asmenybių ankstyvosios krikščionybės istorijoje. Šis IV amžiaus Sirijos asketas atstovauja radikaliai dvasinei praktikai, vadinamajai „kvailystei dėl Kristaus“ (gr. salos), kurios esmė – sąmoningas socialinių normų laužymas ir beprotybės imitavimas. Simeonas gimė pasiturinčioje šeimoje Edesoje, tačiau po piligrimystės į Jeruzalę trisdešimt metų praleido dykumoje prie Negyvosios jūros, praktikuodamas griežtą askezę. Pajutęs Dievo pašaukimą grįžti į visuomenę, jis pasirinko Emesos (dabartinis Homsas) miestą, tačiau ne kaip pamokslininkas, o kaip žmogus, nusprendęs tapti „pasaulio šiukšle“, kad po bepročio kauke paslėptų savo neįtikėtiną šventumą ir išvengtų bet kokios žmogiškos šlovės.
Įžengimas į Emesos miestą tapo legendiniu epizodu, kuris iškart nustatė jo tolesnio gyvenimo toną ir parodė, kad Simeonas nesiruošia taikytis prie jokių padorumo standartų. Pamatęs negyvą, dvokiantį šunį ant šiukšlyno, jis nusijuosė savo virvę, pririšo ją gyvūnui prie kojos ir įžengė pro miesto vartus tempdamas maitą paskui save. Miesto vaikai jį apmėtė akmenimis ir šaukė „kvailys“, o Simeonas tuo džiaugėsi, nes tai buvo jo dvasinės strategijos dalis – tapti niekinamam, kad jo vidinis bendravimas su Dievu liktų nematomas. Šis radikalus nuolankumas buvo nukreiptas prieš didžiausią asketų nuodėmę – puikybę, kuri dažnai aplanko tuos, kuriuos visuomenė pradeda garbinti už jų pasiekimus.
Simeono gyvenimas mieste buvo nuolatinis provokacijų ir dvasinių pamokų rinkinys, kurį užrašė jo amžininkas vyskupas Leontijus. Jis negyveno vienuolyne ar bažnyčios prieangyje, o glaudėsi turgavietėse, valgydavo su vargšais ir nevengdavo lankytis vietose, kurios doriesiems krikščionims atrodė nepriimtinos. Visa tai buvo daroma tam, kad žmonės jį laikytų paprastu bepročiu ar net nusidėjėliu, kol jis slapta gydė ligonius, maitino alkanus ir savo maldomis gelbėjo miestą nuo nelaimių. Jo kvailystė buvo ne psichikos liga, o dvasinis „teatras“, skirtas apnuoginti visuomenės veidmainystę ir nukreipti dėmesį nuo savęs į Dievą.
Skandalingas elgesys bažnyčioje ir riešutų lietus
Simeono elgesys liturgijos metu keldavo didžiausią pasipiktinimą tarp tikinčiųjų, nes jis siekė parodyti, kad išorinis pamaldumas be vidinio turinio yra bevertis. Vieną sekmadienį įėjęs į bažnyčią, jis prisirinko riešutų ir pradėjo jais mėtyti į žmones bei gesinti žvakes. Kai jį bandė išvyti, jis šaukėsi Dievo vardu, tačiau darė tai taip keistai, kad niekas negalėjo suprasti, ar jis šventvagiavimas, ar meldžiasi. Tokiais veiksmais jis ne tik vengė pagarbos, bet ir testavo krikščionių kantrybę bei gailestingumą – ar jie sugebės pamatyti Dievo kūrinį žmoguje, kuris elgiasi visiškai netinkamai.
Kitas ryškus jo asmenybės bruožas buvo gebėjimas pasinaudoti humoru ir absurdu siekiant dvasinių tikslų. Kartą, norėdamas dar labiau save pažeminti, jis apsimetė, kad nori dalyvauti cirko pasirodyme ir pradėjo šokti kartu su akrobatais bei komikais. Žmonės juokėsi iš „kvailo vienuolio“, o jis tuo metu širdyje meldėsi už tuos pačius besijuokiančius žiūrovus. Simeonas puikiai suprato, kad juokas yra galingas ginklas prieš egocentrizmą, todėl leido sau tapti pajuokos objektu, kad tik niekas jo nelaikytų šventuoju ar autoritetu.
Asmeninis skurdas ir institucinių turtų nebuvimas
Skirtingai nei vėlesni didieji vyskupai ar kardinolai, Simeonas Kvailys neturėjo jokio santykio su instituciniu turtu ar finansine galia. Jis gyveno iš to, ką žmonės jam numesdavo kaip išmaldą, tačiau ir tuos menkus resursus jis tuoj pat atiduodavo dar skurdesniems. Jo asmeninis turtas apsiribojo tik drabužiais, kuriuos jis dėvėjo, ir virve, kuria tempdavo savo „turtą“. Simeonas įrodė, kad asketas gali daryti milžinišką įtaką bendruomenei neturėdamas jokio oficialaus statuso, dešimtinių ar žemės nuosavybės.
Institucinė Bažnyčia į jį žiūrėjo įtariai, kol po jo mirties nepaaiškėjo tikroji jo gyvenimo istorija ir gausybė liudijimų apie stebuklus, įvykusius per jo „beprotybę“. Simeono pavyzdys rodo, kad dvasinė galia gali būti visiškai atskirta nuo materialinės gerovės ir kad šventumas gali egzistuoti pačiose purviniausiose miesto vietose. Jis neturėjo pavaldinių, tačiau jo dvasinis autoritetas po mirties tapo toks didelis, kad jo kultas išplito po visą Bizantijos imperiją.
Radikalus nuolankumas kaip kova su puikybe
Simeono strategija buvo paremta mintimi, kad didžiausias pavojus sielai yra kitų žmonių pagyros. Jis sąmoningai darydavo dalykus, kurie kėlė pasibjaurėjimą: pavyzdžiui, viešai valgydavo mėsą pasninko metu, kad visi jį laikytų apsirijėliu, nors naktimis slapta budėdavo maldoje. Šis dvasinis maskavimasis leido jam išlikti laisvam nuo socialinių lūkesčių ir visiškai atsiduoti Dievui. Jo „kvailystė“ buvo pasirinktas kryžius, kurį nešti buvo kur kas sunkiau nei gyventi tylioje dykumoje.
Tik nedaugelis artimų draugų žinojo jo paslaptį, tačiau Simeonas juos prisaikdino tylėti iki pat jo mirties. Jis suprato, kad pasaulis dažnai vertina tik išorę, todėl davė pasauliui tai, ko šis tikėjosi – beprotį, už kurio slėpėsi genialus teologas ir maldos žmogus. Jo gyvenimas buvo nuolatinis priminimas, kad Dievo išmintis pasaulio akyse dažnai atrodo kaip kvailystė (1 Kor 1, 25), o Simeonas šią Biblijos tiesą pavertė savo gyvenimo realybe.
Mirtis ir paslapties atskleidimas
Šventasis Simeonas mirė apie 588 metus visiškoje vienumoje, savo lūšnelėje turgavietėje. Jo kūnas buvo rastas gulintis ant žemės be jokių iškilmingų drabužių ar pagarbos ženklų. Tik tuomet, kai jo draugas Jonas Išpažinėjas atskleidė tikrąją Simeono tapatybę ir jo atliktus žygdarbius dykumoje, miestas suprato, kas gyveno tarp jų. Miestiečiai, kurie anksčiau jį stumdė ir juokėsi, dabar su ašaromis akyse palydėjo jo palaikus į amžinojo poilsio vietą.
Po mirties Simeonas buvo kanonizuotas ir tapo vienu pagrindinių „kvailių dėl Kristaus“ pavyzdžių stačiatikių bei katalikų tradicijose. Jo istorija moko, kad tiesa ir gėris ne visada turi patrauklią formą ir kad kartais reikia tapti „kvailiu“, kad išsaugotum išmintį širdyje. Jis paliko pasaulį be jokių materialinių gėrybių, tačiau su neįkainojamu dvasiniu palikimu, kuris iki šiol kviečia susimąstyti apie krikščioniško nuolankumo ribas.