Saulius iš Tarso (Saulus Tarsensis) yra viena dramatiškiausių Biblijos figūrų, kurios vardas tapo bekompromisės religinės uolumo ir vėlesnio radikalaus atsivertimo simboliu. Prieš tapdamas krikščionybės ramsčiu – apaštalu Pauliumi – jis buvo žinomas kaip vienas pavojingiausių ir aršiausių ankstyvosios Bažnyčios persekiotojų. Jo kilmė, išsilavinimas ir teisinis statusas pavertė jį unikaliu, tačiau itin pavojingu priešininku pirmiesiems Jėzaus sekėjams.
Saulius gimė apie 5–10 m. po Kr. Tarso mieste (Tarsus), Kilikijos provincijos sostinėje (dabartinė Turkija). Tarsas tuo metu buvo klestintis helenistinės kultūros, filosofijos ir prekybos centras.
- Hebriškoji šaknis: Jis priklausė Benjamino genčiai ir gavo hebrajišką vardą Sha’ul (Saulius), pirmojo Izraelio karaliaus garbei. Jis buvo „žydas iš žydų“, griežtai laikęsis protėvių tradicijų.
- Romos pilietybė: Skirtingai nei daugelis Palestinos žydų, Saulius iš tėvo paveldėjo Romos pilietybę. Šis statusas jam suteikė ypatingas teisines privilegijas visoje imperijoje, įskaitant teisę į teisingą teismą ir apsaugą nuo žeminančių bausmių.
Būdamas jaunas, Saulius išvyko į Jeruzalę studijuoti Šventojo Rašto ir Įstatymo. Jo mokytoju tapo garsiausias to meto rabiškosios tradicijos autoritetas Gamalielis. Čia Saulius tapo fariziejumi – religinės grupės, pasižymėjusios itin griežtu Mozės įstatymo ir žodinių tradicijų laikymusi, nariu.
Sauliui krikščionybė, kurią jis vadino „Kelio“ sekta, atrodė kaip mirtina erezija, griaunanti judaizmo pamatus. Jis tikėjo, kad skelbti nukryžiuotąjį Jėzų Mesiju yra piktžodžiavimas Dievui, todėl laikė savo šventa pareiga šį judėjimą sunaikinti fizine jėga.
Pirmasis kraujas: Šventasis Steponas
Saulius pirmą kartą tiesiogiai pasirodo biblinėje scenoje per pirmojo krikščionių kankinio Stepono (Stephanus) nužudymą. Nors pats akmenų nemetė, Saulius saugojo budelių drabužius ir visa širdimi pritarė šiai egzekucijai. Šis įvykis tapo masinių persekiojimų Jeruzalėje pradžia, o Saulius tapo pagrindiniu jų koordinatoriumi.
Smurtinė misija ir „niokojama Bažnyčia“
Istoriniai šaltiniai Saulių apibūdina kaip negailestingą strategą. Gavęs vyriausiųjų kunigų įgaliojimus, jis neapsiribojo Jeruzale:
- Jis įsiverždavo į privačius krikščionių namus, keldamas baimę šeimoms.
- Jėga tempdavo tiek vyrus, tiek moteris į kalėjimus.
- Naudojo kankinimus, siekdamas priversti tikinčiuosius piktžodžiauti ir išsižadėti Kristaus.
Būtent šis nepasotinamas uolumas paskatino jį vykti į Damaską, kad suimtų ten pasitraukusius krikščionis ir surakintus atgabentų į Jeruzalę teismui. Tai buvo paskutinė Sauliaus kaip persekiotojo kelionė, nes būtent joje įvyko mistinis susidūrimas, užbaigęs Sauliaus iš Tarso epochą ir pradėjęs apaštalo Pauliaus istoriją.
Lūžis kelyje į Damaską ir vardo pakeitimas
Lemtingas lūžis įvyko Damasko kelyje, kai Saulių staiga apakino iš dangaus tvykstelėjusi šviesa ir jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“. Šis asmeninis susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi Kristumi akimirksniu sugriovė visą jo ankstesnę nuostatų sistemą: tas, kurį jis laikė mirusiu eretiku, pasirodė esąs gyvasis Viešpats. Tris dienas praleidęs visiškoje tamsoje ir maldoje, Saulius buvo pagydytas mokinio Ananijo, o jo fizinis regėjimo susigrąžinimas simbolizavo dvasinį praregėjimą. Siekdamas pabrėžti savo naująjį nuolankumą ir tapatybę Kristuje, jis pasirinko lotynišką vardą Paulius (Paulus), reiškiantį „mažąjį“, ir iš negailestingo persekiotojo tapo didžiausiu krikščionybės skelbėju istorijoje.
Saulius „išsinėrė“ iš savo fanatiško, smurtinio uolumo ne dėl naudos, o todėl, kad jo sena pasaulėžiūra tiesiog sudužo susidūrus su tiesa. Tai nebuvo persirengimas – tai buvo esminis lūžis, po kurio senasis Saulius tiesiog nustojo egzistuoti.
Daugeliui amžininkų tai iš tiesų atrodė kaip apgaulė. Krikščionys Damaske ir Jeruzalėje iš pradžių juo netikėjo, manė, kad tai „trojos arklys“ – gudrus planas įsiskverbti į jų vidų ir visus suimti. Tačiau Pauliaus gyvenimo darbai ir laiškai įrodė, kad tai buvo ne kaukė, o visiška atgaila (metanoia).
Šventumas per pasiaukojimą ir meilę
Tapęs apaštalu, Paulius visą likusį gyvenimą paskyrė tam, ką anksčiau bandė sunaikinti. Jo „gerumas“ nebuvo tiesiog mandagumas, o radikali meilė (agapē), kurią jis aprašė savo garsiame „Giesmėje meilei“. Jis apkeliavo tūkstančius kilometrų, kentė kalėjimus, laivo sudužimus ir galiausiai kankinio mirtį Romoje, tačiau nebekovojo smurtu – jo vienintelis ginklas buvo žodis. Paulius sugebėjo savyje sujungti rūsčią teisingumo paiešką su begaliniu gailestingumu, mokydamas, kad joks žmogus, net ir toks nusidėjėlis kaip jis pats, nėra per toli nuo Dievo malonės. Šiandien jis gerbiamas kaip šventasis ne todėl, kad buvo neklystantis, o todėl, kad sugebėjo visiškai išsižadėti savo ego vardan tiesos ir tarnystės kitiems.