Šventasis Lukas (Lucas) – evangelistas, apaštalo Pauliaus bendražygis, gydytojas ir, pagal krikščioniškąją tradiciją, pirmasis krikščionių ikonografas. Jis yra trečiosios Evangelijos ir Apaštalų darbų knygos autorius. Lukas gimė Antiochijoje (dabartinė Turkija), graikų kilmės šeimoje. Būdamas išsilavinęs žmogus, jis puikiai valdė graikų kalbą, o jo rašymo stilius pasižymi literatūriniu meistriškumu ir istorine precizika, todėl jis dažnai vadinamas pirmuoju Bažnyčios istoriku.
Luko evangelija pasižymi ypatingu dėmesiu vargšams, moterims ir nusidėjėliams, todėl dažnai vadinama „Gailestingumo evangelija“. Tik Lukas aprašo tokius jautrius epizodus kaip Kristaus gimimo detalės, piemenėlių apsilankymas, palyginimai apie sūnų palaidūną bei gailestingąjį samarietį. Manoma, kad Lukas rėmėsi tiesioginiu Mergelės Marijos liudijimu, nes jo tekste gausu detalių apie Jėzaus vaikystę, kurios nepaminėtos kitose evangelijose.
Po atsivertimo Lukas lydėjo apaštalą Paulių jo misionieriškose kelionėse. Paulius savo laiškuose jį vadina „mylimiausiuoju gydytoju“ (Lucas medicus carissimus). Po Pauliaus kankinystės Romoje, Lukas tęsė evangelizaciją Graikijoje ir Egipte. Mirė sulaukęs 84 metų Bojotijoje (Graikija), o jo relikvijos šiandien gerbiamos Paduvoje (Italija), Šv. Justinos bazilikoje (Basilica di Santa Giustina).
Menininkų ir gydytojų užtarėjas
Pagal seną tradiciją, Šv. Lukas nutapė pirmąjį Švč. Mergelės Marijos atvaizdą (ikoną). Nors istoriškai tai sunku įrodyti, ši legenda pabrėžia Luko gebėjimą „nutapyti“ Kristaus ir Marijos paveikslus žodžiais. Viduramžiais visoje Europoje kūrėsi Šv. Luko gildijos, vienijusios dailininkus, o jis pats tapo neatsiejamu meno ir medicinos jungiamuoju simboliu.
Mene Šv. Lukas beveik visada vaizduojamas su savo simboliu – sparnuotu jaučiu. Jautis simbolizuoja auką (Evangelija prasideda Zacharijo auka šventykloje) ir Kristaus kunigystę. Dažnai jis vaizduojamas rašantis knygą arba tapantis Madonos paveikslą.
- Spalio 18 d. yra jo liturginio minėjimo diena.
- Jis laikomas gydytojų, chirurgų, dailininkų, ikonografų, notarų ir skulptorių globėju.
Šventojo Luko palikimas šiandienos pasaulyje primena apie intelektualinio pasirengimo ir jautrumo žmogaus kančiai svarbą. Jis įrodė, kad mokslas (medicina) ir tikėjimas gali puikiai derėti tarpusavyje, tarnaujant tiesai ir gailestingumui. Jo raštai išlieka pagrindiniu šaltiniu tiems, kurie ieško istoriškai pagrįsto ir dvasia turtingo žvilgsnio į krikščionybės ištakas.
Įdomu tai, kad Lukas savo raštuose skyrė išskirtinį dėmesį maldai. Jis vienintelis iš evangelistų užfiksavo Jėzų besimeldžiantį svarbiausiais gyvenimo momentais, pavyzdžiui, krikšto metu ar prieš pasirenkant dvylika apaštalų. Tai atskleidžia Luko norą parodyti žmogiškąjį Jėzaus ryšį su Dievu Tėvu.
Dar vienas intriguojantis faktas yra Luko naudojama kalba. Būdamas išsilavinęs graikas, jis vartojo medicininius terminus, kurių kitų evangelistų tekstuose nerasime. Pavyzdžiui, aprašydamas stebuklingus išgijimus, jis vartoja žodžius, būdingus to meto gydytojų užrašams. Tai tarsi patvirtina jo profesinę praeitį. Lukas taip pat yra vienintelis evangelistas, kuris savo knygas dedikavo konkrečiam asmeniui, vardu Teofilis. Tai rodo, kad jis siekė pateikti tikslų ir patikimą istorinį pasakojimą, skirtą išsilavinusiam skaitytojui, norinčiam geriau pažinti krikščionybės ištakas. Jo tekstai išlieka svarbiu tiltu tarp antikos kultūros ir krikščioniškojo tikėjimo gelmių.