Šventasis Jobas (Job) yra vienas paslaptingiausių ir giliausių Senojo Testamento personažų, kurio gyvenimo istorija tapo kantrybės, tikėjimo išbandymo ir žmogaus kančios prasmės simboliu. Nors Jobas dažniausiai suvokiamas kaip istorinė-literatūrinė figūra iš „Jobo knygos“, krikščioniškojoje, judėjiškojoje ir islamiškojoje tradicijose jis gerbiamas kaip realus asmuo, gyvenęs Uzo šalyje (manoma, tarp Arabijos ir Edomo). Jo gyvenimas pasakoja apie žmogų, kuris buvo „teisus ir dievobaimingas“, turėjo didžiulius turtus, gausią šeimą ir visuomenės pagarbą, tačiau per akimirką prarado viską.
Pagal Šventąjį Raštą, Dievas leido šėtonui išbandyti Jobo ištikimybę. Per vieną dieną Jobas neteko savo galvijų, tarnų, o baisiausia – visų savo dešimties vaikų. Galiausiai jį užklupo baisi liga (manoma, raupai ar pūliuojančios žaizdos), o jis pats atsidūrė už miesto ribų, sėdėdamas pelenuose ir grandydamas savo žaizdas puodšukiu. Nepaisant žmonos raginimų „prakeikti Dievą ir mirti“ bei draugų kaltinimų, kad jis tikriausiai nusidėjo, Jobas ištarė garsiąją frazę: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas ten ir sugrįšiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas!“.
Jobo drama pasiekia kulminaciją jo dialoguose su Dievu, kur jis drąsiai kelia klausimą apie nekaltųjų kančią. Galiausiai Dievas jam atsako ne paaiškindamas priežastis, o nurodydamas į kūrinijos didybę ir žmogaus proto ribotumą. Jobas nusižemina prieš Dievo paslaptį, o jo turtas, sveikata ir šeima vėliau buvo sugrąžinti dvigubai. Krikščioniškoje egzegezėje Jobas laikomas kenčiančio Kristaus provaizdžiu, kuris savo kantrybe nugalėjo piktąjį.
Kantrybė ir teisingas skundas
Šventojo Jobo figūra krikščioniškoje tradicijoje iškyla kaip atsvara nevilčiai. Jis moko, kad tikėjimas nėra sandoris su Dievu dėl sėkmės, bet pasitikėjimo ryšys net tada, kai viskas aplinkui griūva. Jobas įteisina žmogaus teisę „skųstis“ Dievui ir klausti „kodėl?“, tačiau kartu rodo kelią į galutinį pasidavimą Dievo apvaizdai. Jo kantrybė (patientia) nėra pasyvus susitaikymas, o aktyvi dvasinė kova išlaikyti savo žmogiškąjį orumą ir ryšį su kūrėju pačiomis žiauriausiomis sąlygomis.
Mene Šv. Jobas dažniausiai vaizduojamas sėdintis ant pelenų krūvos ar mėšlyno, išsekęs, aptekęs žaizdomis, tačiau su maldai sudėtomis rankomis arba žvelgiantis į dangų. Dažnai šalia jo vaizduojami trys draugai-paguodėjai, kurie labiau teisia nei guodžia. Viduramžių mene jis taip pat laikomas muzikantų globėju, nes, pasak kai kurių legendų, savo dainomis jis šlovino Dievą net ir sirgdamas.
- Gegužės 10 d. yra jo liturginio minėjimo diena (ypač Rytų Bažnyčiose).
- Jis laikomas sergančiųjų raupais, odos ligomis, muzikantų ir visų, patiriančių sunkius gyvenimo išbandymus ar netektis, globėju.
- Jo vardas tapo bendriniu žodžiu apibūdinti neįtikėtiną kantrybę („Jobo kantrybė“).
Šventojo Jobo palikimas šiandienos pasaulyje išlieka viena pagrindinių filosofinių ir teologinių atramų diskutuojant apie blogio problemą (teodicėją). Jo gyvenimo istorija drąsina neieškoti pigių atsakymų į sunkius klausimus, o tiesiog išbūti savo kančioje tikint, kad paskutinis žodis priklauso Dievo meilei. Jobas išlieka dangiškuoju užtarėju tiems, kurie jaučiasi Dievo apleisti ir siekia rasti prasmę ten, kur žmogiškoji logika pasiduoda.