Šventasis Izaokas Siras (Isaac Syrus), dar žinomas kaip Izaokas Ninevietis, buvo VII amžiaus mistikas, teologas ir vienas giliausių krikščioniškosios askezės mokytojų, kurio įtaka peržengė konfesines ribas. Gimęs Katare, prie Persijos įlankos, jis dar jaunystėje kartu su broliu įstojo į Mar Matų vienuolyną. Dėl savo šventumo ir neeilinės išminties jis buvo paskirtas Ninevės (dabartinis Irakas) vyskupu, tačiau šias pareigas ėjo vos penkis mėnesius. Pasakojama, kad pamatęs, jog žmonės labiau linkę ginčytis dėl įstatymų nei gyventi meilėje, jis pasakė: „Jei Evangelija čia nereikalinga, tai ką aš čia veikiu?“, ir pasitraukė į kalnus gyventi kaip atsiskyrėlis.
Izaokas Siras didžiąją gyvenimo dalį praleido visiškoje vienatvėje Huzistano kalnuose, studijuodamas Šventąjį Raštą ir grimzdamas į kontempliaciją. Senatvėje jis apako, kaip manoma, nuo nuolatinio skaitymo ir verkimo (mistinėje tradicijoje „ašarų dovana“ laikoma sielos apsivalymo ženklu). Jo parašyti „Asketiniai pamokymai“ tapo dvasine klasika, kurioje jis tyrinėja žmogaus sielos gelmes, Dievo meilės begalybę ir visos kūrinijos atpirkimo viltį. Jis mirė sulaukęs garbingo amžiaus Šaburo vienuolyne, palikdamas mokymą, kuris iki šiol laikomas krikščioniškojo misticizmo viršūne.
Begalinio gailestingumo ir meilės teologija
Izaoko Siro mokymas išsiskiria neįtikėtinu gailestingumu. Jis teigė, kad Dievo meilė yra tokia didelė, jog ji apima net ir tuos, kurie Jį atstumia. Viena garsiausių jo minčių yra apie „liepsnojančią širdį“: tai širdis, kuri dega meile visai kūrinijai – žmonėms, paukščiams, žvėrims ir net demonams. Jis mokė, kad krikščionis turi melstis už visus su ašaromis, nes viskas yra susiję Dievo meilės ryšiu. Pasak Izaoko, net pragaras nėra Dievo bausmė, o veikiau „meilės rykštė“ – kančia, kurią jaučia siela, suvokusi, kad ji atstūmė tokią begalinę meilę.
Jo asketinė sistema nėra nukreipta į savęs kankinimą, bet į sielos išlaisvinimą iš aistrų (puikybės, pykčio, pavydo), kad ji taptų skaidri kaip veidrodis, galintis atspindėti Dievo šviesą. Izaokas pabrėžė tylos (hesychia) svarbą, teigdamas, kad tyla yra būsimojo amžiaus kalba, o žodžiai tėra tik šio pasaulio įrankiai.
Mene šventasis Izaokas dažniausiai vaizduojamas kaip senas atsiskyrėlis su ilga barzda, vilkintis rytietiško vienuolio drabužiais, dažnai laikantis knygą arba suvyniotą ritinį su savo pamokymais. Jo žvilgsnis ikonose paprastai yra gilus ir ramus, atspindintis vidinę kontempliaciją.
- Sausio 28 d. (Rytų tradicijoje) yra jo pagrindinė liturginio minėjimo diena.
- Jis laikomas vienuolių, mistikų, teologų ir visų, ieškančių gilios vidinės ramybės bei Dievo gailestingumo pažinimo, užtarėju.
Šventojo Izaoko Siro palikimas šiandien ypač aktualus kaip atsvara religiniam fanatizmui ir teisiamam požiūriui į kitus. Jo gyvenimas ir raštai moko, kad tikrasis dvasingumas visada veda į didesnę atjautą ir ramybę. Jis išlieka dangiškuoju vadovu tiems, kurie trokšta peržengti paviršutinišką pamaldumą ir susitikti su Dievu savo širdies tyloje.
Izaokas Siras turėjo neįprastą požiūrį į nuodėmę ir Dievo gailestingumą. Jis mokė, kad Dievas yra labiau panašus į motiną, kuri myli savo vaikus, nei į griežtą teisėją. Jis teigė, kad net tie, kurie daro dideles klaidas, turi būti priimami su meile, nes Dievo meilė yra begalinė ir gydanti. Jo mokymai apie „širdies ašaras“ yra ne tik liūdesys dėl nuodėmių, bet ir džiaugsmingas susitikimas su Dievo artumu, kuris verčia sielą verkti iš laimės. Jis pats, būdamas atsiskyrėlis, patyrė didelę dvasinę kovą, tačiau visada grįždavo prie paprastumo ir nuolankumo. Jo gyvenimas liudija, kad didžiausia išmintis randama ne knygose, o širdies tyloje.