Šventasis Niketas Gotas (Niketas ho Gothos) buvo IV amžiaus krikščionių kankinis, kurio gyvenimas ir mirtis tapo krikščionybės plitimo tarp germanų genčių simboliu. Nors istoriniuose šaltiniuose jis dažniausiai minimas kaip uolus misionierius ir dvasinis lyderis, krikščioniškoji tradicija pabrėžia dramatišką jo asmenybės virsmą. Gimęs ir augęs gotų genties žemėse (dabartinės Rumunijos ir Moldovos teritorija), Niketas priklausė karių sluoksniui, kur jėga ir negailestingumas kovos lauke buvo laikomi didžiausiomis dorybėmis. Prieš priimdamas krikštą, jis dalyvavo gentiniuose karuose, tačiau, susipažinęs su gotų vyskupo Teofilio bei jo įpėdinio Ulfilos (Wulfila) mokymu, jis visiškai atsisakė smurto ir tapo nenuilstamu Evangelijos skelbėju tarp savo tautiečių.
Niketo veikla vyko itin pavojingu laikotarpiu, kai gotų gentys buvo pasidalijusios į dvi stovyklas: krikščionybę palaikančio Fritigerno ir pagoniškąsias tradicijas ginančio Atanaricho. Niketas, naudodamasis savo, kaip buvusio kario, autoritetu, drąsiai skelbė krikščionybę, padėdamas kurti gotų raštiją ir versdamas liturginius tekstus. Tačiau pagonių vadas Atanarichas, matydamas krikščionybę kaip grėsmę senajai santvarkai, pradėjo masinius persekiojimus. 372 metais Niketas buvo suimtas. Nepaisant kankinimų ir raginimų išsižadėti Kristaus bei grįžti prie kariškos šlovės ir protėvių dievų, jis išliko tvirtas, kol galiausiai buvo nuteistas mirti sudeginant ant laužo.
Pasakojama, kad jo kūnas liko ugnies nepaliestas, o tai dar labiau sustiprino jo kultą tarp gotų ir aplinkinių tautų. Jo draugas Marianas naktį slapta paėmė kankinio palaikus ir nuvežė juos į Mažąją Aziją, kur Mopsuestijos mieste (dabartinė Turkija) buvo pastatyta jo vardo bažnyčia. Šventasis Niketas tapo pavyzdžiu žmogaus, kuris sugebėjo „perkalti kalaviją į arklą“, paaukodamas savo fizinę jėgą dvasinei tarnystei.
Kariškos dvasios perkeitimas ir misija
Šventojo Niketo istorija krikščioniškoje tradicijoje yra unikali tuo, kad ji parodo krikščionybės galią civilizuoti brutalią karių kultūrą. Niketas mokė, kad tikroji drąsa pasireiškia ne žudant priešus, o gebėjimu atleisti ir paaukoti gyvybę už tiesą. Jo atsivertimas nebuvo vien asmeninis sprendimas – tai buvo bandymas pakeisti visą gotų visuomenę, suteikiant jai moralinius pagrindus, kurie vėliau padėjo šioms gentims integruotis į krikščioniškąją Europą.
Mene šventasis Niketas Gotas dažniausiai vaizduojamas dvejopai: arba kaip jaunas karys su šarvais, laikantis kryžių, arba vilkintis Bizantijos stiliaus drabužiais su palmės šaka rankoje. Dažnas jo atributas yra ugnis arba laužas, primenantis jo kankinystės būdą. Rytų Bažnyčios ikonografijoje jis itin gerbiamas kaip vienas iš „Didžiųjų kankinių“.
- Rugsėjo 15 d. yra jo liturginio minėjimo diena (tiek Vakarų, tiek Rytų Bažnyčiose).
- Jis laikomas kareivių, atsivertusių nusikaltėlių ir tų, kurie kovoja su savo smurtine praeitimi, užtarėju.
- Jo relikvijos vėliau buvo perkeltos į Veneciją ir Serbijos vienuolynus, kur jos iki šiol yra piligrimystės objektai.
Šv. Niketo palikimas šiandien primena apie tai, kad jokia praeitis negali užkirsti kelio į šventumą, jei žmogus randa drąsos pripažinti klaidą ir pasukti meilės keliu. Jo gyvenimas moko, kad didžiausia pergalė yra pergalė prieš savo paties pyktį ir puikybę. Šventasis Niketas išlieka dangiškuoju užtarėju visiems, ieškantiems dvasinės ramybės po gyvenimo audrų ir norintiems savo jėgas skirti kuriamajam darbui.