Šventoji Pelagija (Pelagia), dar žinoma kaip Pelagija Antiochietė arba Pelagija Atgailautoja, buvo V amžiaus krikščionių šventoji, kurios gyvenimo istorija yra vienas dramatiškiausių radikalaus atsivertimo pavyzdžių ankstyvosios Bažnyčios istorijoje. Nors jos biografija laikui bėgant įgijo legendinių bruožų, pagrindinis pasakojimas remiasi diakono Jokūbo liudijimu. Pelagija buvo garsi Antiohijos (dabartinė Turkija) šokėja ir aktorė, garsėjusi ne tik neįtikėtinu grožiu, bet ir palaidu gyvenimo būdu bei didžiuliais turtais, dėl kurių buvo praminta „Margarita“ (perlu).
Lūžis jos gyvenime įvyko, kai ji, pasidabinusi prabangiais drabužiais ir brangenybėmis, prajojo pro grupę vyskupų, susirinkusių į sinodą prie Šv. Julijono bažnyčios. Visi dvasininkai nusuko akis, išskyrus vyskupą šv. Noną Edasietį. Jis pastebėjo, kad ši moteris skiria daugiau dėmesio savo išoriniam grožiui puoselėti nei krikščionys savo sieloms. Kitą dieną Pelagija, vedama smalsumo ar dvasinio akstino, užsukto į bažnyčią ir išgirdo Nono pamokslą apie paskutinįjį teismą bei sielos vertę. Sukrėsta iki širdies gelmių, ji puolė dvasininkui į kojas, prisipažino esanti „nuodėmių bedugnė“ ir paprašė krikšto.
Po krikšto Pelagija išdalino visą savo turtą vargšams, paleido tarnus ir, apsivilkusi vyriškais drabužiais, slapta išvyko į Jeruzalę. Čia ji apsigyveno ant Alyvų kalno esančioje celėje, pasivadinusi Pelagijumi. Ji gyveno griežtoje atsiskyrėlystėje ir maldoje, garsėdama kaip „bebarzdis vienuolis“. Tik po jos mirties, apie 457 metus, kai broliai ruošė kūną laidojimui, paaiškėjo tikroji jos tapatybė. Šis atradimas sukėlė didžiulį dvasinį pakylėjimą, o Pelagija tapo krikščioniškosios atgailos idealu.
Dvasinis virsmas ir identiteto perkeitimas
Šventosios Pelagijos istorija krikščioniškoje tradicijoje simbolizuoja visišką atsiribojimą nuo pasaulio tuštybės. Jos sprendimas dėvėti vyriškus drabužius (praktika, vadinama transvestitiniu monastizmu) ankstyvojoje krikščionybėje buvo suvokiamas ne kaip lyties keitimas, o kaip bandymas radikaliai paslėpti savo praeitį ir lytinį patrauklumą, siekiant tapti „beasmeniu“ Dievo tarnu. Ji įrodė, kad žmogaus praeitis, kad ir kokia triukšminga ar nuodėminga ji būtų, negali sukliudyti pasiekti aukščiausią šventumo laipsnį.
Mene Šv. Pelagija dažnai vaizduojama dvejopai: arba kaip prabangi Antiohijos moteris, nusimetanti papuošalus, arba kaip išsekusi atsiskyrėlė celėje. Dažnai jos atributas yra perlų vėrinys, kurį ji pameta, simbolizuojantį žemiškų gėrybių išsižadėjimą vardan „dangaus perlo“. Jos istorija yra viena iš pagrindinių temų, nagrinėjančių „puolusios moters“ atsivertimą, greta šv. Marijos Magdalietės ir šv. Marijos Egiptietės.
- Spalio 8 d. yra jos liturginio minėjimo diena (tiek Vakarų, tiek Rytų Bažnyčiose).
- Ji laikoma aktorių, atgailaujančių nusidėjėlių ir tų, kurie siekia radikalaus gyvenimo būdo pakeitimo, globėja.
- Jos kapavietė Jeruzalėje, ant Alyvų kalno, iki šiol yra piligrimystės vieta, gerbiama tiek krikščionių, tiek musulmonų bei žydų (siejančių šią vietą su pranaše Hulda).
Šv. Pelagijos palikimas primena, kad tikrasis grožis yra sielos būsena, o ne išorinė apdaila. Jos gyvenimas drąsina mus nebijoti dvasinių krizių, nes būtent jos gali tapti vartais į naują, prasmingesnį gyvenimą. Pelagija išlieka dangiškąja užtarėja visiems, kurie jaučiasi pasiklydę savo malonumų ieškojimuose ir trokšta rasti tikrąją vidinę laisvę.