Šventoji Afra (Afra de Augusta Vindelicorum) buvo IV amžiaus krikščionių kankinė, kurios gyvenimo istorija ir atsivertimas tapo vienu gražiausių ankstyvosios Bažnyčios pavyzdžių, rodančių, kad jokia praeities nuodėmė neužveria kelio į šventumą. Nors tikslios jos gyvenimo detalės laikui bėgant persipynė su legendomis, istoriškai patvirtinta, kad ji buvo nužudyta apie 304 metus Augsburge (Vokietija), imperatoriaus Diokletiano persekiojimų laikotarpiu. Pagal tradiciją, Afra buvo kilusi iš Kipro ir prieš atsivertimą vertėsi prostitucija Augsburge, kur kartu su savo motina Hilarija vadovavo namams, skirtiems pagonių deivės Veneros kultui.
Lūžis Afros gyvenime įvyko, kai į jos namus, bėgdami nuo persekiojimų, pasibeldė dvasininkai – vyskupas Narcizas ir diakonas Feliksas. Afra juos priglaudė, manydama, kad tai paprasti svečiai, tačiau dvasininkų pamaldumas ir jų skelbiamas mokslas apie Kristų taip sujaudino moterį, kad ji kartu su visa šeima ir tarnaitėmis priėmė krikštą. Pasakojama, kad ji ne tik atsisakė savo ankstesnio gyvenimo būdo, bet ir tapo viena uoliausių bendruomenės narių. Kai prasidėjo masiniai suiminėjimai, Afra buvo atpažinta kaip krikščionė. Teismo metu jai buvo siūloma grįžti prie ankstesnio verslo ir paaukoti stabams, kad išgelbėtų gyvybę, tačiau ji atsakė: „Mano kūnas nusidėjo, bet tegu jis dabar nuplauna tą nuodėmę per kančią; aš neaukosiu demonams, nes esu Kristaus nuosavybė“.
Afra buvo pasmerkta mirčiai sudeginant. Ji buvo pririšta prie stulpo saloje Lecho upėje ir aplink ją uždegtas laužas. Liudininkai pasakojo, kad ji mirė melsdamasi ir dėkodama Dievui už galimybę savo krauju paliudyti tikėjimą. Kitą dieną jos motina Hilarija ir trys tarnaitės – Dignė, Eunomija ir Eutrepija – surado Afros kūną nesudegusį ir jį palaidojo. Už šį gailestingumo darbą jos taip pat buvo suimtos ir nužudytos, tapdamos Augsburgo kankinių grupės dalimi.
Atgailos ir dvasinio atgimimo simbolis
Šv. Afros asmenybė krikščioniškoje tradicijoje užima ypatingą vietą kaip „atgailaujančios nusidėjėlės“ pavyzdys, panašiai kaip Šv. Marija Magdalietė ar Šv. Marija Egiptietė. Jos istorija pabrėžia, kad krikštas visiškai perkeičia žmogaus tapatybę, o kankinystė yra aukščiausia meilės išraiška, nuplaunanti bet kokią praeities dėmę. Viduramžiais Afros kultas Augsburge buvo toks stiprus, kad ji tapo viso regiono globėja, o jos kapas tapo viena svarbiausių piligrimystės vietų Pietų Vokietijoje.
Mene šventoji Afra dažniausiai vaizduojama pririšta prie stulpo arba ant laužo, apsupta liepsnų. Dažnai jos atributas yra pušies kankorėžis (Augsburgo miesto simbolis) arba palmės šaka, reiškianti pergalę per kankinystę. Kartais ji vaizduojama kartu su vyskupu Narcizu, primenant apie jos atsivertimo aplinkybes. Jos relikvijos saugomos didingoje Šv. Ulricho ir Šv. Afros bazilikoje Augsburge (Basilika Sankt Ulrich und Afra), kur jos ilsisi vėlyvojo renesanso sarkofage.
- Rugpjūčio 7 d. yra jos liturginio minėjimo diena.
- Ji laikoma Augsburgo miesto, atgailaujančių moterų, vaistažolių rinkėjų ir asmenų, patyrusių seksualinį išnaudojimą ar priespaudą, globėja.
Šventosios Afros palikimas šiandienos pasaulyje primena apie žmogaus orumą ir galimybę pradėti viską iš naujo, nepaisant visuomenės pasmerkimo ar praeities šešėlių. Jos gyvenimas moko drąsos ginti savo įsitikinimus net tada, kai už juos tenka mokėti didžiausią kainą. Afra išlieka dangiškąja užtarėja visiems, kurie ieško dvasinio išsivadavimo ir nori savo gyvenimą paversti tyra auka tiesos ir meilės vardan.