Šventoji Scholastika (Scholastica) buvo VI amžiaus vienuolė, laikoma moterų benediktinių vienuolijos pradininke ir dvasine motina. Gimusi apie 480 metus Nursijoje, Italijoje, ji buvo šventojo Benedikto, Vakarų vienuolystės tėvo, sesuo dvynė. Nuo pat jaunystės Scholastika pasišventė Dievui, o vėliau apsigyveno netoli Monte Kasino (Monte Cassino) vienuolyno, kur įkūrė moterų bendruomenę, gyvenančią pagal brolio parengtą regulą. Nors istoriniuose šaltiniuose apie jos gyvenimą išliko nedaug detalių, pagrindinis jos paveikslas yra užfiksuotas šv. Grigaliaus Didžiojo „Dialoguose“, kur ji iškyla kaip meilės galios ir dvasinės laisvės pavyzdys.
Pagal tradiciją, brolis ir sesuo susitikdavo kartą per metus dvasiniams pokalbiams nedideliame namelyje už vienuolyno ribų. Paskutinis jų susitikimas, įvykęs 543 metais, tapo viena gražiausių krikščioniškos hagiografijos istorijų. Po visą dieną trukusių diskusijų apie dangiškąjį gyvenimą, Scholastika paprašė brolio pasilikti per naktį, kad jie galėtų tęsti pokalbį. Benediktas, griežtai laikydamasis savo paties nustatytos regulos, draudžiančios nakvoti už vienuolyno sienų, atsisakė. Tuomet Scholastika sudėjo rankas maldai, ir tuo metu giedrą dangų staiga perskrodė žaibai bei kilo tokia liūtis, kad Benediktas su palydovais negalėjo žengti nė žingsnio.
Benediktas sušuko: „Ką tu padarei, sesuo?“, o Scholastika atsakė: „Aš prašiau tavęs, ir tu manęs neišklausei; paprašiau Dievo, ir Jis mane išgirdo“. Šv. Grigalius Didysis šį įvykį komentavo teigdamas, kad Scholastika buvo stipresnė už savo brolį, nes „ji labiau mylėjo“. Ši naktis tapo paskutine jų bendryste žemėje – po trijų dienų, būdamas savo celėje, Benediktas išvydo Scholastikos sielą balandžio pavidalu kylančią į dangų. Jis liepė pargabenti sesers kūną ir palaidoti jį savo paties parengtoje kapavietėje, kad tie, kurių sielos buvo viena Dievuje, net ir po mirties nebūtų atskirti.
Dvasinė pusiausvyra ir benediktiniška regula
Šv. Scholastikos autoritetas benediktinių tradicijoje remiasi ne tik giminyste su šv. Benediktu, bet ir jos sugebėjimu sušvelninti griežtą įstatymo raidę meilės dvasia. Ji įrodė, kad taisyklės yra skirtos padėti žmogui artėti prie Dievo, tačiau pati meilė yra aukščiausias įstatymas. Jos įkurtos bendruomenės tapo pavyzdžiu moterų vienuolystei, kurioje malda (ora) ir darbas (labora) derinami su bendruomeniniu gyvenimu ir intelektualine veikla.
Mene šventoji Scholastika dažniausiai vaizduojama vilkinti juodą benediktinių habitą, laikanti abato lazdą arba knygą. Jos dažniausias atributas yra balandis, simbolizuojantis jos tyrą sielą, kylančią į dangų, bei ramybę. Kartais ji vaizduojama kartu su šv. Benediktu arba stebinti audrą, kuri primena apie jos maldos galią. Jos relikvijos kartu su brolio palaikais gerbiamos Monte Kasino abatijoje, nors dalis jų, pasak prancūzų tradicijos, viduramžiais buvo perkeltos į Lėmaną (Le Mans).
- Vasario 10 d. yra jos liturginio minėjimo diena.
- Ji laikoma vienuolių benediktinių, vaikų, kenčiančių nuo traukulių, ir apsaugos nuo audrų bei liūčių globėja.
Šv. Scholastikos palikimas šiandienos pasaulyje primena apie dvasinio ryšio svarbą ir tai, kad meilė yra galingiausia jėga, galinti perkeisti net gamtos dėsnius. Jos gyvenimas moko kantrybės ir gebėjimo laukti Dievo atsakymo į nuoširdų širdies troškimą. Šventoji Scholastika išlieka dangiškąja užtarėja visoms moterims, siekiančioms dvasinės gilumos ir norinčioms kurti bendruomenes, kuriose vyrauja tarpusavio supratimas ir dieviškoji ramybė.
Yra pasakojimų, kad Scholastika turėjo ypatingą ryšį su gamta, ypač su oru. Per tą lemtingą susitikimą su broliu Benediktu, kai ji norėjo, kad jis pasiliktų, ji meldėsi, kad kiltų tokia stipri audra, jog Benediktas negalėtų išvykti. Ir iš tiesų, Dievas išklausė jos maldos, ir prasidėjo toks smarkus lietus bei perkūnija, kad kelionė tapo neįmanoma. Tai rodo, kad jos malda turėjo didelę galią, netgi valdant stichijas. Šis įvykis pabrėžia, kad moters dvasinė jėga gali būti tokia pat galinga kaip ir vyro, ypač kai ji nukreipta į meilę ir bendruomenės išsaugojimą. Ji buvo tikra dvasinė lyderė, kurios žodis turėjo svorio.