Šventasis Juozapas Kupertinas (lot. Josephus de Cupertino) buvo italų pranciškonas konventualas, mistikas, pagarsėjęs neįtikėtinais levitacijos reiškiniais bei dvasine išmintimi, kuri pranoko jo menką išsilavinimą. Gimęs 1603 metais Kupertine, netoli Lečės, jis augo labai skurdžiose sąlygose. Vaikystėje Juozapas buvo laikomas negabiu, išsiblaškiusiu ir netgi „kvailu“, dėl ko gavo pravardę „Bocca Aperta“ (atvira burna). Jis nesėkmingai bandė mokytis amato, o jo bandymai įstoti į vienuolyną iš pradžių baigdavosi nesėkmėmis dėl jo nesugebėjimo susikoncentruoti ir akivaizdaus neišmanymo. Galiausiai 1625 metais jis buvo priimtas į pranciškonų vienuolyną kaip tarnas, o vėliau, pastebėjus jo nuolankumą bei pamaldumą, jam buvo leista ruoštis kunigystei.
Juozapo kelias į kunigystę laikomas stebuklingu, nes jis nesugebėjo išmokti beveik nieko, išskyrus vieną Biblijos ištrauką. Egzamino metu egzaminuotojas atsitiktinai paprašė jo pakomentuoti būtent tą vienintelę jam žinomą dalį, todėl 1628 metais jis buvo įšventintas kunigu. Netrukus po šventimų Juozapo gyvenime pradėjo reikštis neįprasti fenomenai: gilios ekstazės metu jis pradėdavo kilti į orą. Šie levitacijos atvejai vykdavo viešai – šventųjų Mišių metu, meldžiantis prie Švč. Mergelės Marijos paveikslų ar tiesiog išgirdus Dievo vardą. Liudininkai pasakojo, kad jis galėdavo ilgai sklandyti virš altoriaus ar vienuolyno sode, visiškai nereaguodamas į aplinką.
Dėl šių reiškinių Juozapas sulaukė ne tik tikinčiųjų susižavėjimo, bet ir didelio Šv. Oficijos (Inkvizicijos) įtarumo. Jis buvo ne kartą tardomas, tiriamas ir galiausiai izoliuotas nuo visuomenės, kad jo ekstazės nekeltų sumaišties. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido uždaruose vienuolynuose, nuolatinėje tremtyje ir griežtoje priežiūroje. Nepaisant to, jo dvasinis autoritetas tik augo – pas jį patarimo slapta lankydavosi net aukščiausi Bažnyčios hierarchai ir pasaulietiniai valdovai, stebėdamiesi jo gebėjimu paprastai paaiškinti sudėtingas teologines tiesas. Šventasis mirė 1663 metais Ozime, iki paskutinės akimirkos išlikęs nuolankus ir dėkingas už savo „mažumą“.
Skrydžių mistika ir dvasinė prasmė
Juozapo Kupertino levitacijos nebuvo savitiksliai triukai, o gilios mistinės sąjungos su Dievu fizinė išraiška. Jis pats savo būsenas vadindavo „galvos svaigimu“ ir bandydavo jų išvengti, tačiau meilė kūrėjui tiesiogine prasme keldavo jį nuo žemės. Bažnyčios istorijoje jis išliko kaip asmenybė, parodžiusi, kad Dievo malonė veikia nepriklausomai nuo žmogaus intelektualinių pajėgumų. Jo gyvenimas tapo gyvu priekaištu tiems, kurie dvasinį gyvenimą bandė paversti vien sausu akademiniu mokslu, pamiršdami širdies uolumą.
Nors Inkvizicija jį laikė pavojingu keistuoliu, paprasti žmonės jame matė Dievo vaiką, kuriam negalioja fizikos dėsniai. Juozapas mokė, kad didžiausias stebuklas yra ne skrydis oru, o sugebėjimas kantriai pakelti pažeminimus ir ligas. Jo askezė buvo itin griežta, tačiau jis niekada neprarado džiaugsmo ir vaikiško pasitikėjimo apvaizda. Jis tikėjo, kad kiekviena siela gali „skristi“ pas Dievą, jei tik ji atsikrato puikybės ir žemiškų prisirišimų naštos.
Studentų globėjas ir atminimas
Juozapas Kupertinas 1767 metais buvo paskelbtas šventuoju ir tapo vienu mylimiausių studentų bei egzaminus laikančiųjų globėjų. Jo paties sunki mokymosi patirtis ir stebuklingai išlaikyti egzaminai tapo vilties šaltiniu visiems, kurie susiduria su akademiniais sunkumais. Taip pat jis oficialiai pripažintas lakūnų, astronautų ir keliaujančiųjų oru globėju. Mene jis dažniausiai vaizduojamas sklandantis ore priešais Nukryžiuotąjį arba Švč. Mergelę Mariją, vilkintis pilką pranciškonų sutaną.
- Rugsėjo 18-oji yra oficiali jo liturginio minėjimo diena.
- Jo palaikai gerbiami Šv. Juozapo Kupertino bazilikoje Ozime, kur piligrimai iki šiol prašo pagalbos moksluose.
Šventojo palikimas šiuolaikiniame pasaulyje primena apie intelekto ribas ir dvasinės intuicijos galią. Juozapas Kupertinas įrodė, kad net tie, kuriuos visuomenė atstumia kaip „netinkamus“ ar „lėtus“, gali pasiekti aukščiausią dvasinę pilnatvę. Jo figūra moko pagarbos kiekvienam asmeniui ir primena, kad tikrasis pažinimas kyla iš meilės. Šiandien jis išlieka dangiškuoju advokatu visiems, kurie jaučiasi neįvertinti ar negeba susidoroti su šiuolaikinio pasaulio reikalavimais, kviesdamas pakelti akis į dangų.