Šv. Augustinas Kenterberietis (Augustine of Canterbury) buvo vienas svarbiausių ankstyvųjų viduramžių krikščionių misionierių, benediktinų vienuolis ir pirmasis Kenterberio arkivyskupas, pelnęs „Anglų apaštalo“ titulą. Apie jo ankstyvąjį gyvenimą Italijoje žinoma nedaug, tačiau iki 595 metų jis tapo Šv. Andriejaus vienuolyno Romoje prioru. Šis vienuolynas buvo įkurtas popiežiaus Grigaliaus I Didžiojo, kuris pasirinko būtent Augustiną vadovauti ambicingai misijai į tuometinę pagonišką Britaniją. 596 metais Augustinas kartu su keturiasdešimties vienuolių grupe iškeliavo į šiaurę, siekdamas atversti anglosaksus į krikščionybę ir atkurti Bažnyčios struktūrą buvusioje Romos provincijoje.
Kelionė nebuvo lengva; pasiekę Prancūziją, misionieriai išsigando pasakojimų apie anglosaksų žiaurumą ir norėjo grįžti, tačiau popiežius Grigalius I juos paragino tęsti darbą. 597 metais Augustinas išsilaipino Taneto saloje, Kento karalystėje. Tuometinis Kento karalius Etelbertas, nors ir pagonis, priėmė misionierius palankiai, nes jo žmona Berta buvo krikščionė, Prancūzijos frankų princesė. Karalius leido vienuoliams apsigyventi Kenterberyje ir skelbti Evangeliją, tačiau pats iš pradžių krikštytis neskubėjo, kol galiausiai pasidavė Augustino žodžių ir vienuolių gyvenimo būdo įtakai.
Augustino veikla Kente buvo itin sėkminga: per 597 metų Kalėdas buvo pakrikštyta tūkstančiai žmonių, o pats karalius Etelbertas tapo krikščionimi. Gavęs sėkmės patvirtinimą, popiežius Grigalius I paskyrė Augustiną arkivyskupu ir suteikė jam įgaliojimus steigti naujas vyskupijas visoje saloje. Kenterberyje jis įkūrė Kristaus bažnyčią, kuri tapo dabartinės Kenterberio katedros pirmtake, taip pat Šv. Petro ir Povilo vienuolyną, vėliau pavadintą jo vardu. Jo pastangomis buvo padėti pamatai Anglijos bažnytinės hierarchijos struktūrai, kuri su tam tikrais pakeitimais išliko iki šių dienų.
Iššūkiai ir santykiai su vietos krikščionimis
Vienas didžiausių iššūkių Augustinui buvo bandymas suvienyti savo misiją su jau egzistavusia keltų krikščionių bendruomene vakarinėje Britanijos dalyje. Keltų vyskupai turėjo savo tradicijas, kurios skyrėsi nuo Romos papročių, pavyzdžiui, Velykų datos skaičiavimo metodiką ir tonzūros formą. Augustinas surengė keletą susitikimų su vietos dvasininkais, tačiau derybos nepavyko dėl kultūrinių skirtumų ir, pasak kai kurių metraštininkų, Augustino diplomatijos stokos. Keltų vyskupai įsižeidė, kai Augustinas neatsistojo jų pasveikinti, palaikę tai arogancijos ženklu, todėl bendros sąjungos sukurti nepavyko.
Nepaisant šios nesėkmės, Augustinas tęsė savo darbą pietinėje Anglijoje, įšventindamas naujus vyskupus Londone ir Ročesteryje. Jis vadovavosi popiežiaus Grigaliaus patarimu nesunaikinti pagoniškų šventyklų, o jas pašventinti ir pritaikyti krikščioniškam kultui, taip pat išlaikyti tam tikrus vietos papročius, suteikiant jiems naują prasmę. Tokia inkultūracijos strategija padėjo lengviau integruoti naująjį tikėjimą į anglosaksų visuomenę ir užtikrino ilgalaikį krikščionybės stabilumą regione, padarydama Kentą svarbiausiu dvasiniu centru.
Mirtis ir istorinė reikšmė
Šv. Augustinas Kenterberietis mirė 604 metų gegužės 26 dieną, praėjus vos keleriems metams po atvykimo į Britaniją, tačiau jo nuveiktas darbas buvo fundamentalus. Jis buvo palaidotas Kenterberyje, o jo kapas tapo viena svarbiausių piligrimystės vietų viduramžių Anglijoje. Nors jam nepavyko pakrikštyti visos salos per savo trumpą valdymo laikotarpį, jis užtikrino tiesioginį ryšį tarp Anglijos Bažnyčios ir Romos sosto, kas turėjo milžinišką įtaką šalies kultūrinei ir politinei raidai ateinančius tūkstantį metų.
- Gegužės 27-oji yra jo oficiali minėjimo diena katalikų ir anglikonų kalendoriuose.
- Jis laikomas Anglijos bažnytinės hierarchijos pradininku ir Kenterberio kėdės įkūrėju.
Augustino palikimas matomas ne tik religiniame kontekste, bet ir raštijos bei švietimo srityje, nes misionieriai kartu su savimi atsivežė knygų, lotynų kalbos žinių ir romėniškos teisės principų. Jo įkurtas vienuolynas Kenterberyje šimtmečius tarnavo kaip mokslo židinys. Šv. Augustino istorija primena apie drąsą eiti į nežinią ir gebėjimą sukurti kažką tvaraus iš mažų pradmenų. Šiandien jis gerbiamas kaip asmenybė, padėjusi krikščioniškos Europos pamatus šiaurėje.