Šventasis Niklausas iš Fliue (Niklaus von Flüe), dar vadinamas Broliu Klausu (Bruder Klaus), yra svarbiausias Šveicarijos šventasis, taikdarys ir mistikas, gyvenęs penkioliktajame amžiuje. Jis gimė 1417 metais Obvaldeno (Obwalden) kantone, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Prieš pasirinkdamas atsiskyrėlio kelią, Niklausas gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą: buvo sėkmingas ūkininkas, narsus kareivis, ėjęs karininko pareigas, ir gerbiamas teisėjas bei tarybos narys. Kartu su žmona Dorotea Vys (Dorothea Wyss) jis nugyveno dvidešimt penkerius metus ir susilaukė dešimties vaikų, tačiau visą tą laiką jį lydėjo stiprūs dvasiniai regėjimai ir troškimas visiškai atsiduoti Dievui.
1467 metais, būdamas penkiasdešimties ir gavęs žmonos bei šeimos pritarimą, jis nusprendė palikti namus ir tapti atsiskyrėliu. Niklausas apsigyveno Ranfto (Ranft) tarpeklyje, visai netoli savo buvusios sodybos, kur pasistatė kuklią celę ir koplyčią. Pasakojama, kad ten jis praleido dvidešimt metų visiškai nevalgydamas ir negerdamas, o jo vienintelis maistas buvo Švč. Sakramentas. Šis stebuklingas pasninkas buvo oficialiai tirtas tuometinės valdžios ir patvirtintas kaip tikras. Jo dvasinė šlovė greitai peržengė Alpių kalnus – į jo celę patarimo keliaudavo paprasti žmonės, dvasininkai ir Europos politiniai lyderiai, kuriuos traukė jo neįtikėtina išmintis ir ramybė.
Didžiausią politinę įtaką šventasis padarė 1481 metais, kai Šveicarijos kantonai atsidūrė ant pilietinio karo ribos. Per Štanso susirinkimą (Stanser Verkommnis) kilus aštriems ginčams dėl naujų narių priėmimo ir teritorijų pasidalijimo, Niklausas atsiuntė trumpą, bet gilią žinią, kurioje ragino kantonus nesipriešinti vieni kitiems ir saugoti vienybę. Šis patarimas suveikė stebuklingai: priešininkai susitaikė, o pasirašyta sutartis padėjo pamatus Šveicarijos konfederacijos stabilumui. Būtent dėl šio nuopelno jis gerbiamas kaip tėvynės tėvas (Pater Patriae), sugebėjęs dvasinėmis priemonėmis užkirsti kelią liejamam kraujui.
Šventasis Niklausas iš Fliue mirė 1487 metais savo celėje, o jo kultas išplito žaibiškai. Popiežius Pijus XII jį kanonizavo 1947 metais, patvirtindamas jo kaip nacionalinio globėjo statusą. Ikonografijoje jis dažniausiai vaizduojamas vilkintis paprastą pilką habitą, basas, rankose laikantis lazdą arba rožinį. Jo atvaizduose dažnai matomas meditacijos ratas, simbolizuojantis Švč. Trejybę, kurią jis nuolat apmąstydavo savo vienatvėje. Šventasis iki šiol yra pavyzdys, kaip asmeninė dvasinė auka ir atsiribojimas nuo pasaulio gali tarnauti bendrajam labui ir taikai tarp tautų.