Šventasis Marinas (lot. Marinus) yra viena unikaliausių figūrų krikščionybės istorijoje, kurios gyvenimas tapo pagrindu ne tik dvasinei tradicijai, bet ir seniausios pasaulyje išlikusios respublikos – San Marino – įkūrimui. Jis gimė IV amžiaus pradžioje Loparo (Loparo) saloje, Dalmatijoje (dabartinė Kroatija), ir pagal profesiją buvo akmenskaldis. Šis amatas vėliau tapo simboliniu jo gyvenimo pamatu, kai jis, bėgdamas nuo imperatoriaus Diokletiano krikščionių persekiojimų, persikėlė per Adrijos jūrą į Riminį (Ariminum). Ten jis dirbo rekonstruodamas miesto sienas, tačiau jautė stiprų dvasinį pašaukimą siekti ramybės ir vienatvės, todėl galiausiai pasitraukė į Titano kalno (Mons Titanus) viršūnę.
Titano kalnas tapo Marino prieglobsčiu, kur jis pasistatė nedidelę celę ir koplyčią, skirdamas laiką maldai ir darbui. Jo šventumas bei asketiškas gyvenimo būdas greitai pritraukė kitus tikinčiuosius, ieškojusius dvasinės laisvės ir saugumo nuo imperijos priespaudos. Pasakojama, kad viena vietos kilmingoji moteris, vardu Felicissima, padovanojo Marinui kalną, kuriame jis įkūrė pirmąją krikščionių bendruomenę. Šis įvykis, tradiciškai datuojamas 301-aisiais metais, laikomas San Marino valstybės pradžia. Marinas savo pasekėjams paliko testamentinę frazę: „Palieku jus laisvus nuo abiejų vyrų“ (Relinquo vos liberos ab utroque homine), turėdamas omenyje tiek imperatoriaus, tiek popiežiaus politinę valdžią.
Dvasinis pamatas ir valstybingumo simbolika
Šventasis Marinas krikščioniškajame mene dažniausiai vaizduojamas su akmenskaldžio įrankiais arba laikantis trijų Titano kalno viršūnių modelį, papuoštą bokštais. Jo asmenybė įkūnija krikščioniškąjį idealą, kuriame fizinis darbas dera su giliu dvasingumu, o asmeninė laisvė yra neatsiejama nuo Dievo baimės. San Marino respublikos gyventojams jis yra ne tik religinis globėjas, bet ir politinis tėvas, kurio vertybės suformavo valstybės devizą – Libertas (Laisvė). Jo kultas išliko nepakitęs per šimtmečius, o jo relikvijos saugomos didingoje Šventojo Marino bazilikoje (Basilica di San Marino), kuri yra pagrindinė šalies šventovė.
Šio šventojo istorija moko mus apie tylią, bet galingą drąsą kurti savo bendruomenę remiantis dvasiniais principais, o ne jėga ar smurtu. Nors apie patį Mariną išliko nedaug tiesioginių rašytinių šaltinių, jo palikimas yra apčiuopiamas per tūkstantmetę valstybės tradiciją, kuri sugebėjo išlikti nepriklausoma net ir didžiausių Europos karų sūkuryje. Šventojo Marino diena, minima rugsėjo 3-iąją, yra didžiausia nacionalinė šventė, sujungianti religines apeigas su valstybinėmis iškilmėmis, primenančiomis apie akmenskaldžio iš Dalmatijos pastatytą „Laisvės uolą“.
- Pagrindinė globos sritis: San Marino respublika, akmenskaldžiai ir dvasinės laisvės ieškotojai.
- Svarbiausia vieta: Šv. Marino bazilika (Basilica di San Marino) Titano kalno viršūnėje.