Šventasis Meinardas (vok. Meinhard von Segeberg) yra laikomas pirmuoju Livonijos vyskupu ir krikščionybės pradininku dabartinės Latvijos teritorijoje. Jis gimė Vokietijoje, Holšteino regione, ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido kaip rugpjūtininkų vienuolis Zėgebergo vienuolyne. Dvyliktojo amžiaus pabaigoje Meinardas pajuto stiprų pašaukimą nešti krikščioniškąjį mokymą į pagoniškas žemes prie Dauguvos upės žiočių, kur tuo metu aktyviai prekiavo Brėmeno ir Liubeko pirkliai. Jo misija prasidėjo apie 1184 metus, kai kartu su pirklių laivais jis pasiekė livių gyvenamas vietoves, siekdamas ne jėga, o žodžiu ir pavyzdžiu palenkti vietos gyventojus į naująjį tikėjimą.
Pradėjęs veiklą svetimame krašte, Meinardas turėjo rasti bendrą kalbą ne tik su vietos genčių vadais, bet ir su kaimyninių žemių valdovais, kurie turėjo politinę įtaką šiame regione. Jis kreipėsi į Polocko kunigaikštį Vladimirą, prašydamas leidimo pamokslauti, nes Polockas tuo metu rinko duoklę iš livių. Gavęs sutikimą, Meinardas apsistojo Ikškilės vietovėje, kur pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Jo pamokslai iš pradžių buvo sutikti su atsargumu, tačiau jo asmeninis pamaldumas ir taikus būdas padėjo užmegzti pirmuosius ryšius su vietos bendruomene, o kai kurie livių didžiūnai sutiko priimti krikštą.
Siekdamas apsaugoti naujai atsivertusius krikščionis nuo nuolatinių kaimyninių genčių užpuolimų, Meinardas pasiūlė pastatyti tvirtesnius pastatus nei įprastos medinės livių trobos. Jis pasikvietė akmenskaldžius iš Gotlando salos, kad šie Ikškilėje ir Salaspilyje pastatytų mūrines pilis bei bažnyčias. Tai buvo revoliucinis lūžis regiono architektūroje, nes iki tol Livonijoje mūrinė statyba nebuvo žinoma. Vietos gyventojams buvo pažadėta apsauga mūrų viduje, jei jie priims krikštą ir taps krikščioniškos bendruomenės nariais, tačiau šis susitarimas vėliau tapo įvairių konfliktų ir neįvykdytų pažadų priežastimi.
Vyskupystė ir dvasinis autoritetas
Meinardo pastangos neliko nepastebėtos Bažnyčios hierarchų Vokietijoje. 1186 metais Brėmeno arkivyskupas Hartvigas II įšventino Meinardą į Livonijos vyskupus, taip suteikdamas jo misijai oficialų statusą ir bažnytinę autonomiją. Ikškilė tapo vyskupijos centru, o Meinardas – pirmuoju ganytoju, atsakingu už sielovadą milžiniškoje ir sunkiai prieinamoje teritorijoje. Nepaisant garbingo titulo, jis išliko ištikimas savo vienuoliškai prigimčiai, gyvendamas kukliai ir dalindamasis visais sunkumais su savo mokiniais bei bendražygiais, kurie padėjo jam skelbti Evangeliją atšiauriomis sąlygomis.
Vyskupo veikla neapsiribojo vien apeigomis, jis turėjo spręsti ir sudėtingus socialinius klausimus, kylančius dėl susidūrimo tarp krikščioniškosios moralės ir vietinių papročių. Meinardas stengėsi įtikinti livius atsisakyti stabmeldystės ir žiaurių ritualų, tačiau jo galia buvo labiau moralinė nei fizinė. Nors kai kurie genčių vadai nuoširdžiai priėmė naująjį tikėjimą, didžioji dalis gyventojų krikštą matė tik kaip politinę priemonę gauti paramą kovose su priešais. Kai tik pavojaus grėsmė praeidavo, daugelis livių grįždavo prie senųjų dievų, o tai vyskupui kėlė didžiulį dvasinį sielvartą ir vertė ieškoti naujų būdų tikėjimui įtvirtinti.
Iššūkiai ir paskutinieji gyvenimo metai
Paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį Meinardas praleido didelėje įtampoje, matydamas, kad jo taiki misija pradeda strigti dėl vietinių gyventojų nepastovumo. Liviai, pajutę, kad mūrinių pilių teikiama apsauga turi savo kainą – prievolę Bažnyčiai ir naujų taisyklių laikymąsi, pradėjo atvirai maištauti. Buvo atvejų, kai ką tik pakrikštyti asmenys Dauguvos upėje demonstratyviai nuplaudavo krikštą, teigdami, kad grįžta prie savo protėvių papročių. Meinardas atsidūrė sudėtingoje padėtyje: jis neturėjo pakankamai karinės galios maištams slopinti, o jo dvasiniai argumentai ne visada pasiekdavo užkietėjusias širdis.
Matydamas tokią situaciją, vyskupas Meinardas kreipėsi į popiežių Klemensą III, o vėliau ir į Celestiną III, prašydamas paramos. Popiežiai savo bulėse ragino riterius ir piligrimus vykti į Livoniją ginti naujai įkurtos Bažnyčios, tačiau Meinardas asmeniškai vengė tiesioginio smurto naudojimo misijos tikslams pasiekti. Jis suprato, kad jėga įdiegtas tikėjimas nebus nuoširdus, todėl iki pat mirties stengėsi išlaikyti dialogą su livių vyresniaisiais. Jo gyvenimo pabaiga buvo paženklinta vienatvės ir nuolatinio rūpesčio dėl būsimos misijos likimo, nes politinė situacija Baltijos jūros pakrantėse tapo vis labiau nenuspėjama.
Mirtis ir atminimo kanonizavimas
Šventasis Meinardas mirė 1196 metais Ikškilėje, kur ir buvo palaidotas savo pastatytoje katedroje. Jo įpėdiniu tapo Bertoldas, kuris pasirinko gerokai griežtesnį ir kovingesnį kelią, pradėdamas ginkluotus kryžiaus žygius prieš pagonis. Po šimto metų, kai Livonijos vyskupijos centras buvo perkeltas į Rygą, Meinardo palaikai buvo iškilmingai pervežti į Rygos katedrą ir ten perlaidoti. Jo asmenybė išliko svarbi net ir pasikeitus politinėms formacijoms, nes jis buvo atpažįstamas kaip tas, kuris padėjo pamatus krikščioniškai civilizacijai šiame regione, nesiekdamas asmeninės naudos ar svetimų žemių užgrobimo.
Šiuolaikinio Meinardo pripažinimo viršūnė buvo pasiekta 1993 metais, kai popiežius Jonas Paulius II savo vizito Latvijoje metu oficialiai paskelbė jį šventuoju ir atkūrė jo kultą. Meinardas gerbiamas kaip apaštališkos drąsos ir misionieriško pasišventimo pavyzdys, o jo atminimo diena minima rugpjūčio 14-ąją. Jo įkurtos bažnyčios Ikškilėje griuvėsiai, šiandien stūksantys saloje viduryje tvenkinio, yra tapę svarbia piligrimystės vieta, primenančia apie sunkią ir pasiaukojančią krikščionybės pradžią Baltijos šalyse. Šis šventasis lieka vienybės simboliu, jungiančiu skirtingas krikščioniškas konfesijas ir tautas, siekiančias pažinti savo dvasines šaknis.