Biblijos puslapiuose Estera pasirodo ne kaip herojė nuo pat pirmos akimirkos, o kaip tyli, nuolanki našlaitė, kurios likimą nulėmė neįtikėtini istorijos posūkiai. Jos kelias primena lėtą, bet neišvengiamą brendimą: nuo paklusnios merginos, gyvenančios tremtyje, iki ryžtingos tautos gelbėtojos, kurios vardas tapo nemirtingas. Tai viena įspūdingiausių moterų figūrų visame Senajame Testamente.
Tikrasis Esteros vardas buvo Hadaša (hebr. Hadassah), reiškiantis „mirtą“ – augalą, simbolizuojantį taiką, tyrumą ir ištikimybę. Ji buvo Benjamino giminės žydaitė, gyvenusi Persijos sostinėje Sūzuose, kur žydai buvo ištremti po Babilono nelaisvės. Anksti netekusi tėvų, ji buvo užauginta savo pusbrolio Mordechajaus, kuris tapo ne tik jos globėju, bet ir dvasiniu mokytoju, formavusiu jos tikėjimą, tapatybę ir moralinį stuburą.
Vėliau ji gavo vardą Estera, kuris turi dvejopą reikšmę. Persiškai jis siejamas su žodžiu „žvaigždė“ (stara), o hebrajiškai vardo šaknis s‑t‑r reiškia „paslėpta“ arba „paslaptis“. Šis dvilypumas idealiai atspindi jos gyvenimą: ji švietė Persijos dvare kaip žvaigždė, tačiau ilgą laiką slėpė savo kilmę, tarsi Dievo ranka būtų pridengusi ją iki tinkamo momento.
Esteros kelias į karalienės sostą nebuvo jos pačios ambicija. Ji buvo viena iš daugelio merginų, paimtų į karaliaus Ahasuero (dažnai tapatinamo su Kserksu I) haremą po to, kai karalienė Vašti buvo nušalinta už nepaklusnumą. Tačiau būtent šiame etape atsiskleidžia pirmieji jos charakterio bruožai, kurie vėliau taps lemtingi.
Ji pasižymėjo išmintimi ir saiku. Kol kitos merginos rinkosi gausybę papuošalų ir brangių audinių, norėdamos padaryti įspūdį karaliui, Estera prašė tik to, ką jai patarė eunuchas Hegajas. Ji pasitikėjo ne išorine prabanga, o savo prigimtiniu orumu ir kuklumu. Biblija pabrėžia, kad kiekvienas, matęs Esterą, pajusdavo jai palankumą. Tai buvo ne vien fizinis grožis, bet vidinė šviesa, kurią pastebėjo net pagonių valdovas.
Tikrasis Esteros portretas atsiskleidžia krizės akivaizdoje, kai piktasis Hamanas suplanuoja žydų tautos sunaikinimą. Mordechajus paragino ją užtarti savo tautą prieš karalių, tačiau Estera iš pradžių dvejojo – įžengti pas karalių nekviečiamai reiškė mirtį. Tai buvo momentas, kai jos likimas galėjo pasisukti bet kuria kryptimi.
Šioje akimirkoje įvyksta jos vidinė transformacija. Ji nereaguoja impulsyviai, bet pirmiausia įsako visai Sūzų žydų bendruomenei pasninkauti ir melstis kartu su ja. Tai rodo, kad Estera suprato: politinė pergalė neįmanoma be dvasinio užnugario. Po trijų dienų pasninko ji ištaria žodžius, tapusius jos gyvenimo devizu: „Jei žūsiu, tai žūsiu.“ Tai ne fatalizmas, o sąmoningas apsisprendimas rizikuoti gyvybe dėl kitų. Ji nustoja būti pasyvi stebėtoja ir tampa aktyvia politine figūra.
Estera nebuvo impulsyvi herojė; ji buvo strategė. Užuot iškart išliejusi tiesą karaliui, ji surengė dvi prabangias puotas. Ji puikiai suprato karaliaus charakterį, jo silpnybes ir savimeilę. Ji pasirinko tinkamą momentą, kai jo širdis buvo palankiausia, o Hamanas – labiausiai pasitikintis savimi. Jos kalba puotos metu yra retorikos šedevras: ji nepuola Hamano tiesiogiai, o pirmiausia apeliuoja į savo pačios pažeidžiamumą ir karaliaus nuostolius, kuriuos šis patirtų praradęs savo karalienę ir jos tautą. Tik tada ji atskleidžia Hamano klastą.
Ši scena yra vienas stipriausių moters politinės išminties pavyzdžių Senajame Testamente. Estera išgelbėjo savo tautą ir pakeitė Persijos imperijos istorijos eigą. Jos drąsa tapo Purimo šventės pagrindu – švente, kuri iki šiol minima kaip Dievo apvaizdos ir žmogaus ryžto triumfas.