Lietuvos istorijos padangėje XVI amžius yra neatsiejamas nuo vienos pavardės, kuri tuo metu skambėjo garsiau nei paties valdovo – tai Radvilos. O tarp jų ryškiausiai švietė Mikalojus Radvila Juodasis (Mikołaj Radziwiłł Czarny), žmogus, kurį amžininkai ne veltui vadino „nekartuotu Lietuvos karaliumi“. Jei reikėtų išrinkti asmenybę, kuri labiausiai prisidėjo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) aukso amžiaus ir jos dvasinio bei politinio suvereniteto, tai neabejotinai būtų šis Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis kancleris.
Mikalojus Radvila Juodasis nebuvo tiesiog politikas; jis buvo strategas, kurio ambicijos sutapo su valstybės interesais. Jo galia buvo tokia milžiniška, kad jis galėjo sau leisti diktuoti sąlygas net Lenkijos karalystei, aršiai gindamas LDK savarankiškumą. Jis buvo pagrindinis Liublino unijos priešininkas, siekęs, kad Lietuva išliktų lygiateisė partnerė, o ne Lenkijos provincija. Tai nebuvo vien politinė taktika – tai buvo jo giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad Lietuvos valstybė turi savo veidą, savo kultūrą ir savo dvasinę kryptį, kurios negalima ištirpdyti svetimoje sistemoje. Tačiau didžiausią ir palikusią giliausią pėdsaką pergalę jis pasiekė ne mūšio lauke, o dvasinėje sferoje.
Reformacijos lyderis ir dvasinis revoliucionierius
Radvilos Juodojo atsivertimas į evangelikų reformatų tikėjimą buvo momentas, pakeitęs Lietuvos kultūrinį veidą. Tai nebuvo tik asmeninis pasirinkimas – tai buvo valstybinio masto įvykis. Tapęs aistringu reformatu, jis pavertė savo dvarus Vilniuje, Kėdainiuose ir Biržuose intelektualiniais centrais, kuriuose rinkosi mokslininkai, teologai, filosofai ir politikai. Jo dėka LDK tapo viena moderniausių ir tolerantiškiausių valstybių Europoje, kurioje laisvai diskutavo geriausi to meto protai, o religinė įvairovė buvo ne grėsmė, o valstybės stiprybė.
Vienas didžiausių jo paminklų istorijoje – Brastos Biblija (Biblia Brzeska). 1563 metais Radvilos lėšomis išspausdinta pirmoji pilna Biblija lenkų kalba (tuometine LDK elito kalba) buvo ne tik religinis tekstas, bet ir poligrafijos šedevras. Tai buvo milžiniškas projektas, kainavęs tiek, kiek vidutinio dydžio karas. Tačiau Radvila suprato: tauta, kuri skaito Dievo žodį savo kalba, yra tauta, kurios neįmanoma palaužti intelektualiai. Brastos Biblija tapo ne tik Reformacijos simboliu, bet ir kultūrinės savivertės manifestu.
Intelektas prieš dogmas
Radvila Juodasis puikiai suprato, kad tikėjimas be mokslo yra tik prietarai. Jis kūrė mokyklas, rėmė spaustuves, steigė parapines mokyklas ir kvietė mokslininkus iš visos Europos. Jo dvare skambėjo ne tik maldos, bet ir politinės filosofijos debatai, diskusijos apie valstybės valdymą, teisę, žmogaus laisvę ir atsakomybę. Jis buvo tas žmogus, kuris įskiepijo Lietuvos bajorijai mintį, kad LDK pilietis yra laisvas žmogus, atsakingas tiesiogiai prieš Dievą ir savo sąžinę, o ne aklai paklūstantis svetimoms hierarchijoms.
Reformatai, kuriuos jis globojo, atnešė į Lietuvą naują švietimo modelį: mokyklas, kuriose mokyta ne tik tikėjimo, bet ir matematikos, istorijos, retorikos, logikos. Tai buvo tikras kultūrinis renesansas, kuris iškėlė Lietuvos bajoriją į intelektualinį Europos žemėlapį.
Net ir jo mirtis 1565 metais buvo simboliška. Jis mirė pačiame savo galios ir įtakos žydėjime, palikdamas Lietuvą kaip modernią, intelektualiai stiprią valstybę. Nors vėliau Kontrreformacija sugebėjo susigrąžinti daugumą jo šeimos narių į katalikybės glėbį, Radvilos Juodojo pasėta laisvamanybės, valstybinio pasididžiavimo ir švietimo sėkla niekada neišnyko. Jo įkurti centrai – Biržai, Kėdainiai, Dubingiai – tapo Reformacijos židiniais, kurių šviesa neužgeso net per audringiausius laikus.