Pasakojimas apie evangelikus reformatus prasideda ne nuo maišto gatvėse, o nuo tylaus intelektualinio lūžio, kuris XVI a. Europą sudrebino labiau nei bet koks karas. Kol Martynas Liuteris Vokietijoje kalė savo tezes, Šveicarijos miestuose – Ciuriche ir Ženevoje – brendo dar radikalesnė mintis. Čia Huldrychas Cvinglis ir vėliau Jonas Kalvinas nusprendė, kad Bažnyčios nebereikia tiesiog „pataisyti“; ją reikėjo perkonstruoti iš pagrindų, pašalinant viską, kas per tūkstantmetį užgožė grynąjį Biblijos žodį.
Pats pavadinimas „evangelikai reformatai“ slepia jų tapatybės esmę. Žodis „evangelikai“ reiškia „evangelijos žmonės“ – tuos, kurie tikėjimą grindžia vien Šventuoju Raštu, o ne tradicijomis ar bažnytine hierarchija. Tai bendras protestantų vardas, tačiau „reformatai“ yra siauresnis, tikslesnis terminas, kilęs iš lotyniško reformare – „atnaujinti“, „perkeisti“. Šis pavadinimas atsirado XVI a., kai Kalvino ir Cvinglio sekėjai save laikė ne Bažnyčios griovėjais, o jos tikraisiais atnaujintojais, grąžinančiais krikščionybę prie pirmųjų amžių paprastumo ir tyrumo. Todėl „evangelikai reformatai“ iš esmės reiškia „tuos, kurie atnaujino Bažnyčią pagal Evangeliją“. Šis vardas pabrėžia jų siekį ne kurti naują religiją, o išvalyti senąją nuo visko, kas, jų manymu, buvo pridėta per šimtmečius – nuo perteklinių ritualų iki dvasininkų privilegijų. Tai vardas, kuriame telpa ir teologinė drąsa, ir intelektualus nuoseklumas, ir gili pagarba Dievo žodžiui.
Šio judėjimo esmė – absoliutus Dievo suverenitetas. Reformatai tikėjo, kad jei Dievas yra visagalis, vadinasi, žmogus savo pastangomis, aukomis ar gerais darbais negali „nusipirkti“ vietos danguje. Viskas yra Dievo malonė. Čia atsiranda ir garsioji, dažnai šiurpą kėlusi predestinacijos idėja. Tai nebuvo aklas fatalizmas, o veikiau dvasinis užnugaris: tikėjimas, kad Dievas savo išmintimi dar prieš pasaulio sukūrimą pasirinko tuos, kuriuos išgelbės. Kalvinistui tai suteikė neapsakomą drąsą – jei tave pasirinko pats Visatos kūrėjas, ko tau bijoti žemėje?
Reformatai sukūrė ir visai kitokią bendruomenės tvarką. Jie atsisakė vyskupų ir griežtos hierarchijos, ją pakeisdami sinodais ir išrinktais vyresniaisiais – presbiteriais. Tai buvo demokratijos užuomazgos religiniame rūbe. Jų maldos namai tapo šviesūs ir tušti, nes reformatai tikėjo, kad joks paveikslas, skulptūra ar auksu tviskantis altorius neturi atitraukti žmogaus nuo to, kas svarbiausia – skaitomo Šventojo Rašto ir pamokslo. Intelektas tapo jų pamaldumo forma.
Tačiau norint suprasti, kas yra evangelikai reformatai, būtina juos atskirti nuo kitų evangelikų grupių. Evangelikai apskritai yra plati protestantizmo šaka, kuriai priklauso liuteronai, baptistai, metodistai, sekmininkai ir daugybė kitų bendruomenių. Reformatai yra tik viena iš šių šakų – ta, kuri remiasi Kalvino ir Cvinglio mokymu.
Kuo reformatai skiriasi nuo kitų evangelikų?
- Nuo liuteronų: liuteronai išlaikė daugiau liturgijos, sakramentų teologija jiems artimesnė katalikybei, o reformatai Eucharistiją supranta simboliškai, be realios Kristaus kūno ir kraujo buvimo.
- Nuo baptistų: baptistai krikštija tik suaugusius, reformatai – ir kūdikius; baptistai pabrėžia asmeninį atsivertimą, reformatai – Dievo suverenumą.
- Nuo sekmininkų: sekmininkai akcentuoja Šventosios Dvasios dovanas, charizmas, kalbėjimą kalbomis; reformatai laikosi santūrios, racionalios teologijos.
- Nuo metodistų: metodistai pabrėžia šventėjimą ir moralinį tobulėjimą, reformatai – Dievo malonę ir išrinkimą.
Reformatai yra racionaliausia, intelektualiausia protestantizmo kryptis – jų tikėjimas remiasi logika, tvarka, disciplina ir aiškia bendruomenės struktūra.
Lietuvoje šis tikėjimas rado neįtikėtinai palankią dirvą tarp aukščiausios bajorijos. XVI a. viduryje įtakingiausia Lietuvos giminė – Radvilos – tapo reformatų globėjais. Radvila Juodasis ir Radvila Rudasis Biržus bei Kėdainius pavertė „protestantiškomis respublikomis“, kurios tapo intelektualiniais visos valstybės centrais. Reformatai į Lietuvą atnešė ne tik naują maldą, bet ir modernų švietimą, skatino rašyti ir spausdinti knygas gimtąja kalba, nes kiekvienas tikintysis privalėjo pats suprasti, ką skaito. Kėdainiai tuo metu tapo unikalios tolerancijos pavyzdžiu, kur viename mieste sugyveno reformatai, stačiatikiai, arianai ir žydai.
Reformatai Lietuvoje taip pat sukūrė savitą bendruomeninę savivaldą. Kiekviena parapija turėjo savo vyresniuosius, sinodus, mokyklas, o jų bažnyčios buvo ne tik maldos namai, bet ir švietimo centrai. Reformatai pirmieji Lietuvoje įkūrė parapines mokyklas, kuriose mokė ne tik tikėjimo, bet ir matematikos, istorijos, retorikos. Tai buvo tikras kultūrinis renesansas.
Vėliau prasidėjusi Kontrreformacija ir jėzuitų veikla sugrąžino didžiąją dalį Lietuvos elito į katalikybės glėbį, tačiau reformatų dvasia niekur nedingo. Šiaurės Lietuvoje, Biržų ir Papilio kraštuose, ši tradicija išliko gyva per šimtmečius, suformuodama specifinį „reformatišką“ charakterį – darbštų, santūrų, kiek uždarą, bet be galo gerbiantį mokslą ir tiesą. Evangelikai reformatai Lietuvos istorijoje paliko žymę ne per ritualų gausą, o per pastangas išmokyti žmogų mąstyti savo galva ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą prieš Dievą ir visuomenę.
Evangelikai reformatai Lietuvoje yra maža, bet labai istoriškai reikšminga bendruomenė. Jie išlaikė savo sinodinę struktūrą, paprastą liturgiją, pagarbą Šventajam Raštui ir intelektualinį tikėjimo pobūdį. Jų bažnyčios – nuo Biržų iki Kėdainių – tebėra gyvi liudijimai apie laikus, kai Lietuva buvo viena iš svarbiausių protestantizmo židinių Rytų Europoje.