Attio kultas (Ἄττις / Attis) yra neatsiejama Didžiosios Motinos Kybelės religinės sistemos dalis, tačiau jis fokusuojasi į kiek kitokį aspektą – mirštantį ir prisikeliantį dievą, kuris simbolizuoja gamtos ciklą, augaliją ir dvasinį atgimimą per skausmą. Jei Kybelė šiame kulte reprezentavo amžiną, nekintančią žemės galią, tai Attis buvo trapus, mirtingas ir nuolat atsinaujinantis gyvybės pradas.
Mitinis siužetas: Tragedija po pušimi
Attio kulto pagrindas yra jo tragiška biografija, turinti keletą versijų, tačiau visos jos baigiasi tuo pačiu – savikastracija ir mirtimi.
- Stebuklingas gimimas: Dažniausiai pasakojama, kad Attis gimė iš upės nimfos Nanos, kuri pastojo nuo migdolo ar granato medžio vaisiaus. Tai iškart susiejo jį su medžių ir vaisingumo simbolika.
- Meilės trikampis: Kybelė pamilo jaunąjį piemenį Attį, tačiau šis ketino vesti karaliaus dukrą. Pavydo ir įniršio apimta deivė pasirodė vestuvių puotoje ir sukėlė visiems dalyviams dievišką beprotybę.
- Auka: Išprotėjęs Attis pabėgo į kalnus ir po pušimi pats save kastravo. Iš jo kraujo išaugo gėlės (našlaitės), o jis pats mirė.
- Išsaugojimas: Kybelė, gailėdamasi dėl savo poelgio, išmeldė Dzeuso, kad Attio kūnas nepūtų, jo plaukai nuolat augtų, o mažasis pirštas judėtų. Tai simbolizavo pergalę prieš galutinę mirtį.
Kulto apeigos: „Liūdesio ir džiaugsmo savaitė“
Attio kultas Romoje buvo švenčiamas kovo mėnesį, per pavasario lygiadienį. Šios iškilmės buvo dramatiškas spektaklis, suskirstytas į fazes:
- Arbor Intrat (Kovo 22 d.): Miško brolija, vadinama dendrophori (mednešiai), į Kybelės šventyklą įnešdavo nukirstą pušį, apvyniotą vilna ir papuoštą našlaitėmis. Šis medis simbolizavo mirusį Attį.
- Tristia (Liūdesys): Prasidėdavo pasninko ir oficialaus gedulo laikotarpis. Tikintieji verkdavo ir dainuodavo raudas, imituodami Kybelės sielvartą ieškant savo mylimojo.
- Dies Sanguinis (Kovo 24 d.): Jau aptarta „Kraujo diena“, kai skausmas pasiekdavo kulminaciją. Tai buvo Attio laidotuvių diena.
- Hilaria (Kovo 25 d.): Džiaugsmo šventė, skirta Attio prisikėlimui. Roma užsipildydavo karnavalais ir puotomis, švenčiant pavasario pergalę prieš žiemą.
Simbolika ir teologija
Attio kultas buvo itin populiarus tarp paprastų žmonių, nes jis siūlė tai, ko trūko oficialiai valstybinei religijai:
- Identifikacija su kančia: Tikintieji jautė asmeninį ryšį su kenčiančiu dievu. Jo žaizdos ir mirtis buvo jų pačių sunkaus gyvenimo atspindys.
- Vaisingumo magija: Attis buvo laikomas „nupjauta varpa“ (kaip javai pjaunami pjautuvu), kurios auka užtikrina būsimą derlių.
- Dvasinis nemirtingumas: Vėlyvojoje Romos imperijoje Attis buvo interpretuojamas kaip saulės dievybė arba dangaus skliautas. Tikėta, kad sekant jo pavyzdžiu ir dalyvaujant misterijose, žmogaus siela po mirties gali pasiekti amžinąją palaimą.
Daugelyje ankstyvosios krikščionybės tyrimų pastebima, kad Attio kulto pavasario šventės savo struktūra (kančia – mirtis – trijų dienų gedulas – džiaugsmingas prisikėlimas) turi stebėtinų paralelių su Velykų ciklu. Nors teologiškai tai visiškai skirtingos sistemos, kultūrinė dirva, kurioje plito krikščionybė, buvo giliai įdirbta būtent tokių „mirštančių ir prisikeliančių“ dievų kultų.