„Kraujo diena“ (Dies Sanguinis) – tai šiurpiausia, tačiau kartu ir svarbiausia Kybelės bei Attis kulto pavasario festivalio dalis. Kovo 24-oji Romos kalendoriuje žymėjo dvasinės beprotybės, fizinio skausmo ir radikalaus atsidavimo kulminaciją, po kurios sekdavo džiaugsmingas atgimimas.
Kybelės kultas – tai senovės Frygijoje kilusi Didžiosios Motinos deivės garbinimo tradicija, pasižymėjusi ekstazinėmis apeigomis, savanoriška kastracija ir ritualiniu atgimimo simbolizmu.
Attio kultas – tai Kybelės mitologijoje išaugusi religinė tradicija, garbinusi jaunuolį Attį kaip mirštantį ir prisikeliantį dieviškosios Motinos palydovą, kurio savikastracija tapo pagrindiniu kulto apeigų modeliu.
Tai nebuvo paprasta šventė; tai buvo ritualinis transas, kurio metu kraujas tiesiogine prasme liejosi gatvėmis, siekiant atgaivinti mirusį dievą ir apvalyti tikinčiųjų sielas.
Ritualo chronologija: Pavasario „Didžioji savaitė“
Dies Sanguinis vykdavo kovo 24 dieną, po to, kai į miestą būdavo iškilmingai įnešta šventoji pušis (Arbor intrat), simbolizuojanti mirusį Attį. Prieš šią dieną kulto nariai pasninkaudavo ir gedėdavo, ruošdami savo kūnus bei protus didžiausiam išbandymui.
Kas vyko per „Kraujo dieną“?
Šios dienos atmosfera būdavo persmelkta isterijos ir religinio fanatizmo. Viskas vykdavo pagal griežtą, nors iš šalies chaotiškai atrodančią schemą:
- Sensorinis puolimas: Gatvėse aidėdavo kurtinantis triukšmas – žemi būgnų dūžiai (tympana), žvengiantys cimbolai ir klykiantys frygiški ragai. Šis garsas turėjo sukelti transą, padedantį atsiriboti nuo realybės.
- Ekstatiškas šokis: Kybelės kunigai (galiai) ir paprasti tikintieji šokdavo iki visiško išsekimo, purtydami galvas taip stipriai, kad jų ilgi plaukai plaikstydavosi į visas puses.
- Savižala: Pasiekę aukščiausią ekstazės tašką, dvasininkai pradėdavo save plakti rimbais, prie kurių galų būdavo pritvirtinti kauliukai arba aštrios šukės. Jie pjaustydavo sau rankas ir pečius aštriais peiliais, o jų kraujas turėjo apšlakstyti altorių ir šventąją pušį.
- Kulminacija – Eviratio: Būtent šią dieną nauji nariai, pasidavę bendram fanatizmui, viešai atlikdavo savikastraciją. Tikėta, kad šis veiksmas atkartoja Attis auką ir galutinai sujungia žmogų su Didžiąja Motina.
Kraujo simbolika
Kodėl būtent kraujas? Kulto sekėjams jis turėjo dvi pagrindines reikšmes:
- Gyvybės srovė: Kraujas buvo laikomas gyvybės esencija. Aukodami savo kraujį, galiai tikėjo, kad jie „maitina“ žemę ir padeda Attisui prisikelti iš mirusiųjų.
- Apvalymas: Skausmas ir žaizdos buvo matomos kaip būdas išsilaisvinti iš žemiškų nuodėmių ir aistrų kalėjimo.
Kas vyko po to? Nuo gedulo iki Hilaria
Nors Dies Sanguinis buvo tamsi ir kruvina, ji tarnavo kaip būtinas perėjimas. Naktį po „Kraujo dienos“ būdavo paskelbiama, kad dievas Attis prisikėlė.
Jau kitą dieną, kovo 25-ąją, prasidėdavo Hilaria – džiaugsmo diena. Tai būdavo karnavalų, juoko ir puotų laikas, kai visa Roma švęsdavo pergalę prieš mirtį. Kontrastas tarp vakar dienos kraujo ir šiandienos juoko buvo esminis šio kulto bruožas, pabrėžiantis gamtos atsinaujinimo stebuklą.
Romos istorikai rašo, kad krikščionys vėliau šį pavasario ciklą naudojo kaip pavyzdį savo Velykų tradicijoms aprašyti, tačiau pabrėždavo, kad krikščioniškoji auka yra dvasinė, o ne kruvina ir fiziškai žalojanti.