Antikos pasaulyje mažai kas kėlė tokį visuomenės susidomėjimą ir kartu pasibjaurėjimą kaip galiai (Γάλλοι / Galli) – eunuchai, tarnavę Didžiajai Motinai Kybelei (Κυβέλη / Cybele). Tai nebuvo paprasti dvasininkai; tai buvo asmenys, kurie vardan savo deivės visiškai atsisakė savo vyriškos tapatybės ir pasirinko gyvenimą socialinėse bei biologinėse paraštėse.
Galių institucija nebuvo atsitiktinis religinis reiškinys. Jų egzistavimas tiesiogiai atkartojo Kybelės mylimojo Attio (Ἄττις) mitą. Pasak legendos, Attis save kastravo, apimtas dieviškos beprotybės, o galiai tikėjo, kad pakartodami šį veiksmą jie tampa artimesni dievybei ir mirtingojo kūno ribas iškeičia į dvasinę tarnystę.
Šis virsmas buvo laikomas ne tik auka, bet ir radikalia transformacija, kurios metu asmuo nustodavo būti vyru, bet netapdavo ir moterimi, užimdamas unikalią „trečiosios lyties“ vietą antikos sociume.
Iniciacija: „Kraujo diena“ ir eviratio
Tapimas galiu nebuvo ilgas dvasinis procesas – tai buvo staigus, kruvinas ir viešas aktas. Svarbiausios apeigos vykdavo pavasario festivalio metu, per „Kraujo dieną“ (Dies Sanguinis).
- Religinė ekstazė: Skambant orgiastinei muzikai – būgnams (tympana), cimbolams ir klykiantiems frygiškiems ragams – kandidatai pasinerdavo į transą.
- Savanoriškas žalojimas: Pasiekę kulminaciją, ekstazės apimti vyrai aštriais titnago peiliais arba molio šukėmis atlikdavo savikastraciją (eviratio).
- Virsmas: Po šio akto jie bėgdavo per miestą, laikydami savo lytinius organus, ir mesdavo juos į vieną iš namų. To namo šeimininkai privalėjo naujajam galiui suteikti moteriškus drabužius.
Išvaizda ir gyvenimo būdas: tarp dviejų pasaulių
Galiai išsiskyrė iš bet kurios kitos dvasininkų grupės savo provokuojančia išvaizda. Jie buvo gyvas „svetimo“ ir „egzotiško“ Rytų pasaulio įsikūnijimas Romos gatvėse.
- Išvaizda: Jie nešiojo ryškias, moteriškas sukneles, gausiai dažydavosi veidus, puošėsi masyviais auskarais bei vėriniais, o jų plaukai būdavo ilgi ir dažnai balinti.
- Klajokliškumas: Galiai neturėjo pastovios gyvenamosios vietos. Jie buvo vadinami metragiurtais (μητραγύρτης / metragyrtes) – deivės elgetomis, kurie klajojo gatvėmis, pranašavo ateitį ir prašė išmaldos, už tai siūlydami deivės palaiminimą.
- Elgesys: Jų pasirodymai būdavo teatriški – jie šaukdavo, dainuodavo aukštais balsais ir viešai plakdavosi rimbais, demonstruodami savo atsparumą skausmui.
Romos paradoksas: oficialūs, bet niekinami
Galių statusas Romoje buvo kupinas prieštaravimų. Nors Kybelės kultas buvo oficialus ir valstybės pripažintas, patys galiai buvo laikomi „nevyriškais“ ir pavojingais Romos vertybėms (virtus).
Ilgą laiką Romos piliečiams buvo įstatymu draudžiama tapti galiais. Roma norėjo deivės globos, bet bijojo jos kunigų pavyzdžio. Galiai buvo laikomi būtinu blogiu: jie atliko ritualus, kurių joks „tikras romėnas“ negalėjo atlikti, tačiau jų egzistavimas buvo reikalingas užtikrinti dieviškąją palanką imperijai.
Su krikščionybės kilimu galių institucija tapo pagrindiniu puolimo objektu. Ankstyvieji krikščionių autoriai juos naudojo kaip pagoniško iškrypimo ir moralinio nuosmukio pavyzdį. Galiausiai, stiprėjant krikščioniškai moralei ir imperatoriams uždraudus savižalą, galiai išnyko kartu su kitais senojo pasaulio kultais, palikdami tik archeologinius radinius ir šiurpius amžininkų aprašymus