Vienas ryškiausių ir kontroversiškiausių XI amžiaus Bizantijos veikėjų, patriarchas Mykolas I Cerularijus (Μιχαήλ Α΄ Κηρουλάριος), gimė apie 1000-uosius metus Konstantinopolyje. Nors jo vardas dažniausiai minimas kalbant apie krikščionių Bažnyčios skilimą, jo gyvenimo kelias ir ambicijos atskleidžia kur kas sudėtingesnį politinį bei dvasinį portretą nei tiesiog užsispyrusio dvasininko įvaizdis.
Ankstyvieji metai ir kelias į sostą
Mykolas gimė kilmingoje ir įtakingoje šeimoje, tad jo karjeros pradžia buvo susijusi su valstybės tarnyba, o ne vienuolynu. Jis ruošėsi tapti aukšto rango valdininku, tačiau apie 1040 metus įsivėlė į opoziciją imperatoriui Michailui IV. Nors tiesioginis dalyvavimas sąmoksle nėra iki galo patvirtintas, Cerularijus buvo pašalintas iš politinės arenos ir priverstas priimti vienuolio įžadus – tai buvo įprastas Bizantijos būdas neutralizuoti pernelyg ambicingus aristokratus.
Tačiau likimas jam buvo palankus. Pasikeitus valdžiai, naujasis imperatorius Konstantinas IX Monomachas pasitikėjo Mykolu ir 1043 metais paskyrė jį Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu. Nuo tos akimirkos Cerularijus ėmė kryptingai stiprinti patriarchato autoritetą, siekdamas, kad bažnytinė valdžia Bizantijoje būtų bent jau lygi imperatoriaus galiai.
Didžioji schizma: lemtingieji 1054-ieji
Cerularijus buvo griežtas Rytų tradicijų gynėjas. Įtampa tarp Konstantinopolio ir Romos brendo ištisus šimtmečius, tačiau būtent Mykolo valdymo metais ji pasiekė kritinį tašką. Nesutarimų ašis sukosi ne tik apie dogmas, pavyzdžiui, dėl Šventosios Dvasios išėjimo (Filioque), bet ir apie praktinius dalykus: neraugintos duonos naudojimą Eucharistijai, sabato pasninką, dvasininkų celibatą.
1054 metais į Konstantinopolį atvyko popiežiaus Leono IX delegacija, vadovaujama griežto ir principingo kardinolo Humberto iš Silva Kandidos. Susidūrimas buvo neišvengiamas – abu lyderiai, Mykolas ir Humbertas, pasižymėjo nelanksčiu charakteriu ir tvirtu įsitikinimu dėl savo teisumo. Po nesėkmingų derybų, liepos 16 dieną, kardinolas Humbertas Šv. Sofijos sobore (Ναός της Αγίας του Θεού Σοφίας) padėjo ant altoriaus ekskomunikos dokumentą – Bulla excommunicationis Michaelis Cerularii, vėliau vadintą ir Libellus Excommunicationis, ir Bulla Humberti.
Mykolas Cerularijus reagavo žaibiškai: jis sušaukė sinodą ir ekskomunikavo popiežiaus legatus. Nors tuo metu tai buvo suvokiama kaip asmeninis konfliktas, o ne dviejų Bažnyčių išsiskyrimas, šis įvykis vėliau imtas laikyti simboline Didžiosios schizmos pradžia.
Politinė galia ir nuopuolis
Po 1054 metų Cerularijus pasiekė savo galios viršūnę. Jis tapo toks įtakingas, kad galėjo lemti, kas sėdės Bizantijos soste. Jis prisidėjo prie imperatoriaus Michailo VI nuvertimo ir padėjo iškilti Izaokui I Komnenui. Pasak kai kurių šaltinių, tikėdamasis dar labiau sustiprinti patriarchato autoritetą, Mykolas netgi pradėjo avėti purpurinius batus – privilegiją, tradiciškai skirtą tik imperatoriui.
Tačiau jo ambicijos tapo jo paties spąstais. Imperatorius Izaokas I, pajutęs grėsmę savo autoritetui, 1058 metais įsakė suimti patriarchą ir jį ištremti. Mykolas Cerularijus mirė pakeliui į tremties vietą Prokoniso saloje 1059-ųjų sausį.
Nors jis mirė būdamas nemalonėje, stačiatikių pasaulyje Cerularijus ilgai buvo gerbiamas kaip tvirtas tradicijų sergėtojas – žmogus, kuris nebijojo pasipriešinti nei Vakarams, nei pačiam imperatoriui, gindamas tai, ką laikė tikruoju tikėjimu. Jo vardas liko istorijoje kaip vienas iš ryškiausių figūrų, nulėmusių Rytų ir Vakarų krikščionybės kelių išsiskyrimą.