Krikščionybės istorijoje donatistai (lot. Donatistae) užima ypatingą vietą kaip viena griežčiausių ir labiausiai užsispyrusių grupių, kuri IV–V a. beveik visiškai paralyžiavo Romos Afrikos (dabartinis Tunisas ir Alžyras) bažnytinį gyvenimą. Pats pavadinimas kilo iš vyskupo Donato (Donatus Magnus), kuris tapo šio judėjimo lyderiu ir kurio vardu buvo pradėti vadinti visi jo šalininkai. Tai nebuvo tiesiog teologinis ginčas apie Dievo prigimtį; tai buvo radikalus judėjimas, kėlęs esminį klausimą: ar Bažnyčia turi būti tobula „šventųjų bendruomenė“, ar ji yra „atvira ligoninė“, kurioje vietos atsiranda ir nusidėjėliams?
Viskas prasidėjo kai baisusis imperatorius Diokletianas (Diocletianus) persekiojo (303–313 m.) krikščionis. Krikščionys buvo verčiami atiduoti šventąsias knygas sudeginimui ir aukoti pagonių dievams. Tie dvasininkai, kurie palūžo ir atidavė raštus valdžiai, gavo paniekinamą vardą – traditores (lot. „išdavikai“, pažodžiui – „atidavėjai“).
Kai persekiojimai baigėsi, Bažnyčia susidūrė su dilema: ką daryti su šiais „išdavikais“? Nuosaikioji pusė siūlė leisti jiems atgailauti ir grįžti į pareigas. Tačiau Afrikos krikščionys, pasižymėję itin karštu temperamentu ir kankinystės kultu, manė kitaip. 311 m. Kartaginos vyskupu buvo išrinktas Cecilijonas (Caecilianus). Oponentai pareiškė, kad jo įšventinimas negalioja, nes vienas iš jį konsekravusių vyskupų buvo „traditor“.
Donatas Didysis ir „šventųjų Bažnyčios“ idėja
Maištininkai išsirinko savo vyskupą – Majoriną, kurį netrukus pakeitė Donatas Didysis (Donatus Magnus). Būtent jo vardu judėjimas ir buvo pavadintas. Donatas buvo charizmatiškas lyderis, valdęs savo bendruomenę beveik 40 metų.
Donatistų teologija buvo paprasta, bet negailestinga:
- Bažnyčia privalo būti šventa ir nesutepta.
- Sakramentai (krikštas, kunigystės šventimai, Eucharistija), kuriuos teikia nuodėmingas dvasininkas, yra negaliojantys.
- Jei dvasininkas yra „išdavikas“, jis praranda Dievo malonę, todėl negali jos perduoti kitiems.
- Kiekvienas, pakrikštytas „išdaviko“, turi būti perkrikštijamas donatistų Bažnyčioje.
Donatistams Bažnyčia buvo mažas, tyras likutis, apsuptas pūvančio pasaulio. Jie save laikė vienintele tikra Bažnyčia, o likusį krikščionišką pasaulį – išdavikų sąjungininkais.
Šv. Augustinas: Teologinė kova už vienybę
Didžiausiu donatistų priešininku tapo Hipono vyskupas Šv. Augustinas (Aurelius Augustinus Hipponensis). Jis suprato, kad donatistų idėja padaro sakramentus priklausomus nuo žmogaus asmeninio šventumo, o tai yra pavojinga.
Augustinas suformulavo principą, kuris tapo katalikybės pamatu: Ex opere operato (lot. „iš paties atlikto veiksmo“). Jis teigė, kad sakramento galia kyla iš Dievo, o ne iš kunigo moralės. Kunigas yra tik instrumentas – kaip vamzdis, kuriuo teka vanduo. Jei vamzdis purvinas, vanduo vis tiek išlieka švarus, nes jo šaltinis yra Dievas.
Augustinas priminė biblinį palyginimą apie kviečius ir rauges: Bažnyčioje iki pat pasaulio pabaigos kartu augs ir šventieji, ir nusidėjėliai. Tik Dievas paskutinio teismo dieną juos atskirs.
Cirkumcelionai: Donatizmo „kovinis sparnas“
Donatizmas nebuvo tik intelektualinis ginčas. Prie jo prisijungė cirkumcelionai (lot. circumcelliones) – radikalios valstiečių ir skurdžių grupės. Jie vadino save „Kristaus kariais“, klajojo po kaimus ginkluoti lazdomis (kurias vadino „Izraeliu“) ir puldinėjo katalikus bei žemvaldžius.
Tai suteikė donatizmui socialinio maišto atspalvį. Cirkumcelionai troško kankinystės – kartais jie net patys puldavo ant ginkluotų kareivių ar šokdavo nuo uolų, tikėdami, kad taip iškart pateks į dangų. Šis smurtas privertė imperinę valdžią imtis griežtų represijų.
Judėjimo saulėlydis ir išlikusi pamoka
411 m. Kartaginoje įvyko didžiulis susirinkimas, kuriame Augustinas nugalėjo donatistus debatuose. Imperatorius paskelbė donatizmą neteisėtu, jų turtas buvo konfiskuotas, o susirinkimai uždrausti. Nors judėjimas susilpnėjo, jis visiškai neišnyko iki pat VII a., kai Šiaurės Afriką užkariavo arabai.
Donatizmo istorija paliko gilų pėdsaką Vakarų civilizacijoje. Ji privertė Bažnyčią pripažinti, kad institucija negali reikalauti absoliutaus narių tobulumo, norėdama išlikti veiksminga. Donatistai priminė apie šventumo siekį, tačiau jų pavyzdys parodė, kad fanatiškas tyrumo ieškojimas dažnai veda į izoliaciją, neapykantą ir galutinį žlugimą.