Didysis skilimas (lot. Magnum Schisma), dar žinomas kaip Rytų–Vakarų skilimas ar tiesiog 1054 m. schizma, nėra tik sausa data istorijos vadovėlyje. Tai dramatiškas krikščionybės šeimos lūžis, po kurio vienas tikėjimo medis galutinai skilo į dvi pagrindines šakas: Romos Katalikų Bažnyčią vakaruose ir Rytų Ortodoksų Bažnyčią (Stačiatikių Bažnyčią) rytuose. Nors 1054-ieji laikomi oficialiais „skyrybų“ metais, įtampa tarp Romos ir Konstantinopolio kaupėsi šimtmečius, o jos priežastys buvo tiek dvasinės, tiek visiškai žemiškos.
Skilimas neįvyko per vieną naktį. Tai buvo ilgalaikis procesas, kurį kurstė trys pagrindiniai nesutarimų blokai:
1. Politiškas ir kultūrinis susvetimėjimas
Žlugus Vakarų Romos imperijai, Roma ir Konstantinopolis (Constantinopolis) pradėjo gyventi skirtingais ritmais. Vakaruose popiežius tapo ne tik dvasiniu, bet ir politiniu lyderiu, o Rytuose Bažnyčia liko glaudžiai susijusi su galinga Bizantijos imperijos (Imperium Romanum Orientale) valdžia. Kalbinis barjeras taip pat darė savo: Vakaruose dominavo lotynų kalba, o Rytuose – graikų. Tai vedė į abipusį nesupratimą ir kultūrinį „atšalimą“.
2. Ginčas dėl valdžios: kas čia viršininkas?
Tai buvo pati jautriausia tema. Romos popiežius teigė turintis tiesioginę jurisdikciją ir valdžią virš visos krikščionybės, nes jis yra šv. Petro įpėdinis. Konstantinopolio patriarchas ir kiti Rytų lyderiai su tuo nesutiko. Jie pripažino Romos vyskupą kaip garbės lyderį, vadinamą Pirmasis tarp lygiųjų (Primus inter pares), tačiau manė, kad visi svarbiausi sprendimai turi būti priimami bendrai, o ne vienasmeniškai iš Romos.
3. Teologinis pleištas: „Filioque“ klausimas
Vakarų Bažnyčia į tikėjimo išpažinimą savavališkai įterpė žodį Filioque (reiškiantį „ir iš Sūnaus“), teigdama, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir iš Sūnaus. Rytų krikščionys tai laikė teologine klaida ir erezija, nes tai keitė ankstyvųjų ekumeninių susirinkimų patvirtintą formulę be bendro sutarimo.
Esminiai skirtumai: Trumpas palyginimas
Dėl skilimo susiformavo dvi tradicijos, kurios skiriasi ne tik maldos žodžiais, bet ir ritualais:
| Sritis | Romos Katalikų Bažnyčia | Rytų Ortodoksų Bažnyčia |
| Vadovas | Popiežius (vienvaldis autoritetas) | Patriarchai (kolegialus valdymas) |
| Eucharistija | Naudojama nerauginta duona (azyma) | Naudojama rauginta duona (prosphora) |
| Žegnojimasis | Penkiais pirštais, iš kairės į dešinę | Trimis pirštais, iš dešinės į kairę |
| Celibatas | Privalomas visiems dvasininkams | Kunigai gali būti vedę (vyskupai – ne) |
| Kalba | Istoriškai lotynų | Istoriškai graikų (arba vietinės kalbos) |
Lemtingi 1054 metai: Ekskomunika ant altoriaus
Konfliktas pasiekė viršūnę, kai į Konstantinopolį atvyko popiežiaus Leono IX delegacija, vadovaujama griežtojo kardinolo Humberto (Humbertus de Silva Candida). Po nesėkmingų derybų su patriarchu Mykolu Kerularijumi (Michael Cerularius), 1054 m. liepos 16 d. kardinolas tiesiog Šv. Sofijos sobore (Hagia Sophia) ant altoriaus padėjo ekskomunikos bulę – dokumentą, kuriuo patriarchas atskiriamas nuo Bažnyčios. Kerularijus neliko skolingas ir ekskomunikavo popiežiaus legatus.
Nors tuo metu tai atrodė kaip eilinė dvasininkų kaktomuša, ryšiai niekada nebuvo atstatyti. Prarają galutinai užtvirtino 1204 m. IV kryžiaus žygis, kurio metu Vakarų riteriai nusiaubė Konstantinopolį. Tik 1965 m. popiežius Paulius VI ir patriarchas Atenagoras I oficialiai atšaukė šias tarpusavio ekskomunikas, tačiau Bažnyčios iki šiol lieka atskiros.
Svarbi detalė: Nors 1054-ieji yra oficiali data, paprastiems tikintiesiems prireikė dar poros šimtmečių, kol jie tikrai pajuto, kad nebepriklauso vienai bendruomenei. Tai buvo labiau elito ir politikų kova, kuri galiausiai pakeitė visą krikščionybės veidą.
Dokumentai susiję su Didžiuoju skilimu
1. Libellus Excommunicationis (1054) – Ekskomunikos raštas. Popiežiaus legatų dokumentas, padėtas ant Konstantinopolio Šv. Sofijos altoriaus, kuriuo ekskomunikuojamas patriarchas Mykolas Kerularijus; laikomas tiesioginiu ir formaliu Didžiojo skilimo aktu.
2. Μιχαὴλ Κηρουλάριος – Ἐπιστολαί – Patriarcho Mykolo Kerularijaus laiškai. Laiškų rinkinys, kuriame Kerularijus kaltina Romą liturginėmis ir doktrininėmis naujovėmis, ypač dėl neraugintos duonos ir kitų lotyniškų praktikų; vienas svarbiausių Rytų argumentų šaltinių prieš skilimą. Kerularijus teigė, kad nerauginta duona iškreipia Eucharistijos simboliką, nes lotynai ją naudojo Mišiose, o Rytai laikė, kad Kristus Paskutinėje vakarienėje vartojo raugintą duoną kaip „gyvosios“ Bažnyčios ženklą.
3. Epistolae Leonis IX – Popiežiaus Leono IX laiškai. Laiškai, kuriuose Leonas IX remiasi Pseudo-Isidoro dekretalais ir teigia popiežiaus viršenybę, atsakydamas Kerularijui; šie tekstai sudaro pagrindinį Vakarų teologinį ir kanoninį argumentą prieš Rytus.
4. Responsa ad Michael Cerularius (1054) – Atsakymai Mykolui Kerularijui. Popiežiaus legatų teologiniai atsakymai į Kerularijaus kaltinimus, atskleidžiantys, kad abi pusės jau kalbėjo viena kitai pro šalį ir nebesugebėjo rasti bendros teologinės kalbos.
5. Synodikon tes Orthodoxias – Stačiatikių ortodoksijos sinodikonas. Dokumentas, XI a. papildytas anti-lotyniškais anatemos pareiškimais, tapęs teologiniu Rytų atsiribojimo manifestu ir vienu svarbiausių ortodoksinės savivokos tekstų.
6. Prieš graikų kaltinimus (Adversus Graecorum calumnias) – Humbertus Silvae-Candidae (1053–1054) – Poleminis traktatas, kuriame Humbertas atsako į graikų priekaištus dėl lotynų liturgijos. Didžioji teksto dalis skirta ginčui dėl neraugintos duonos (azymų) naudojimo Eucharistijoje ir lotyniškos praktikos gynybai; vienas svarbiausių XI a. šaltinių, formavusių teologinę įtampą prieš 1054 m. skilimą.
7. De Primatu Romani Pontificis – Apie Romos popiežiaus primatą. XI a. Vakarų teologų traktatai, grindžiantys popiežiaus viršenybę visoje Bažnyčioje; šie tekstai tapo ideologiniu ir kanoniniu pagrindu, kuriuo rėmėsi Romos pozicija skilimo metu.
8. Chronographia – Michael Psellos – Chronografija. Bizantijos intelektualo Pselo kronika, aprašanti Kerularijaus veiklą, politinį kontekstą ir įtampas tarp Konstantinopolio ir Romos; svarbus Rytų naratyvinis šaltinis.
9. Historia – Ioannes Skylitzes – Istorija. Bizantijos kronika, fiksuojanti Kerularijaus konfliktus su imperatoriumi ir Romos Bažnyčia; vienas pagrindinių istorinių šaltinių apie skilimo politinį ir religinį foną.
10. Annales Romani (XI a.) – Romos metraščiai. Lotyniški metraščiai, aprašantys popiežiaus legatų kelionę į Konstantinopolį, ekskomunikos įvykius ir Romos reakciją; svarbus Vakarų pusės istorinis liudijimas.