Dauguma žmonių, atsivertę Bibliją, tikisi rasti vieningą ir nekintantį tekstų rinkinį, tačiau tiesa yra kur kas spalvingesnė. Krikščionybės istorijoje egzistuoja grupė tekstų, kurie tarsi stovi ant „šventumo slenksčio“ – jie nėra visiškai prilyginami pagrindiniam kanonui, bet ir nėra atmetami kaip klaidingi. Rytų krikščionybėje ši grupė vadinama anagignoskomena (gr. ἀναγιγνωσκόμενα). Šis terminas, pažodžiui reiškiantis „tai, kas skaitoma“ arba „skaitytini dalykai“, atveria duris į sudėtingą Biblijos formavimosi procesą ir teologinius ginčus, kurie tęsiasi iki šių dienų.
Terminas anagignoskomena kyla iš senosios graikų kalbos veiksmažodžio anagignosko, reiškiančio „skaityti“. Ankstyvojoje Bažnyčioje dvasininkai ir teologai susidūrė su iššūkiu: kurios knygos yra tiesioginis Dievo įkvėptas žodis, o kurios – tiesiog geras, pamokantis skaitinys?
Dauguma šių tekstų į krikščioniškąją tradiciją atkeliavo per Septuagintą (Septuaginta) – III–II a. pr. Kr. atliktą Senojo Testamento vertimą į graikų kalbą. Tuo metu graikiškai kalbantys žydai diasporoje (ypač Aleksandrijoje) į savo raštų rinkinius įtraukė daugiau tekstų nei tie, kurie buvo skaitomi Palestinoje hebrajų kalba. Kai krikščionybė pradėjo plisti graikiškai kalbančiame pasaulyje, būtent Septuaginta tapo pagrindine apaštalų ir pirmųjų krikščionių Biblija.
Tačiau vėliau, gryninant kanoną, iškilo klausimas: jei šių knygų nėra originaliame hebrajiškame kanone (vadinamajame Masoreto tekste), ar jos gali būti laikomos dogmų šaltiniu? Čia ir atsiranda anagignoskomena sąvoka. Tai tekstai, kurie yra naudingi sielai, pamokantys, tinkami skaityti pamaldų metu ar namuose, tačiau jie neturi tokio paties autoriteto kaip pranašų ar Mozės knygos sprendžiant esminius tikėjimo klausimus.
Rytų ir Vakarų požiūris
Svarbu suprasti, kad tai, ką stačiatikiai (ortodoksai) vadina anagignoskomena, kitose krikščionybės šakose turi kitus pavadinimus ir statusą. Tai sukuria tam tikrą terminų painiavą:
- Katalikų Bažnyčia: Šiuos tekstus vadina deuterokanoniškomis (lot. deuterocanonici) knygomis. Katalikams jos yra lygiavertės pagrindiniam kanonui ir laikomos pilnaverčiu Dievo žodžiu.
- Protestantai: Šias knygas vadina apokrifais (gr. ἀπόκρυφος – paslėptas). Dauguma protestantiškų Biblijos leidimų jų iš viso neįtraukia arba spausdina atskirame priede, pabrėždami, kad jos nėra Dievo įkvėptos.
- Stačiatikiai: Naudoja anagignoskomena terminą. Jie laikosi aukso vidurio – knygos yra šventos, jos yra Biblijos dalis, bet jų statusas yra „skaitytinis“, t. y. jos skirtos dvasiniam ugdymui, o ne naujų dogmų kūrimui.
Biblijos sandaros palyginimas
| Tradicija | Senojo Testamento knygų skaičius | Požiūris į papildomas knygas |
| Protestantai | 39 knygos | Laiko apokrifais (neįtraukia į kanoną). |
| Katalikai | 46 knygos | Laiko deuterokanoniškomis (lygiavertės). |
| Stačiatikiai | Virš 50 knygų | Laiko anagignoskomena (pamokančios, šventos). |
Pagrindinės knygos, patenkančios į šią grupę
Nors skirtingos Rytų Bažnyčios (pvz., Graikijos, Rusijos ar Gruzijos) turi šiek tiek besiskiriančius sąrašus, paprastai prie anagignoskomena priskiriami šie tekstai:
- Tobito knyga (Tobit): Graži istorija apie tėvo ir sūnaus ištikimybę, angelo Rapolo palydą ir dvasinį išgydymą.
- Juditos knyga (Iudith): Pasakojimas apie drąsią našlę, kuri išgelbsti savo tautą nužudydama priešų karvedį Holoferną.
- Išminties knyga (Sapientia Salomonis): Filosofinis kūrinys apie teisingumą, sielos nemirtingumą ir Dievo išmintį.
- Siracho knyga (Sirach): Didžiulis etinių patarimų ir gyvenimiškos išminties rinkinys, itin vertinamas dėl praktinių pamokymų.
- Barucho knyga (Baruch): Pranašo Jeremijo raštininko parašytas tekstas apie atgailą ir vilties sugrįžimą.
- Makabiejų knygos (Maccabaeorum I, II, III): Aprašo žydų sukilimą prieš helenistinę priespaudą, kovą už tikėjimo laisvę ir kankinystę.
Verta paminėti, kad stačiatikių Biblijoje rasime ir tokių tekstų, kurių nėra katalikiškoje versijoje, pavyzdžiui, Manaso malda (Oratio Manassae) ar 151-oji psalmė (Psalmus CLI).
Kodėl šios knygos yra svarbios šiandien?
Gali kilti klausimas: kam vargintis skaitant „antros eilės“ tekstus? Tačiau anagignoskomena knygos užpildo istorinę ir dvasinę spragą tarp Senojo ir Naujojo Testamento. Be jų sunku suprasti daugelį dalykų, kurie vėliau pasirodo Evangelijose:
- Maldos už mirusius ir kankinystė: Makabiejų knygose pirmą kartą aiškiai suformuluojama mintis apie pagalbą mirusiems ir džiaugsmą mirti už tikėjimą.
- Angelų hierarchija: Tobito knyga suteikia mums žinių apie angelų veiklą žmogaus gyvenime, kurios nėra kitose Senojo Testamento dalyse.
- Etikos pamatai: Siracho knyga šimtmečius buvo pagrindinis krikščioniško auklėjimo vadovėlis.
Šie tekstai yra tarsi tiltas. Jie parodo, kaip judaizmas evoliucionavo, kaip keitėsi žmonių mąstymas laukiant Mesijo ir kaip formavosi tos vertybės, kurias vėliau perėmė Jėzus ir apaštalai.
Anagignoskomena – tai pagarbos ženklas tradicijai. Tai pripažinimas, kad ne viskas, kas vertinga, privalo būti „dogma“. Šie tekstai primena krikščionims, kad tikėjimo kelionė yra plati, o Biblija – tai ne tik įstatymų rinkinys, bet ir didžiulė dvasinės išminties biblioteka. Nors jie stovi šiek tiek nuošaliau nuo pagrindinės dogminės ugnies, jų šviesa padėjo milijonams tikinčiųjų rasti ramybę ir atsakymus į kasdienius gyvenimo iššūkius.