Tosefta (aramėjiškai תוספתא – „papildymas“ arba „priedas“) – tai fundamentalus rabiniškosios literatūros veikalas, sudarytas iš žodinių įstatymų, kurie nebuvo įtraukti į pagrindinį judaizmo teisės kodeksą – Mišną (משנה).
Nors Tosefta savo struktūra ir turiniu yra glaudžiai susijusi su Mišna, ji tarnauja kaip išsamesnis paaiškinimas, pateikiantis papildomų teisinių nuomonių, tradicijų ir diskusijų.
Tosefta buvo sudaryta maždaug tuo pačiu laikotarpiu kaip ir Mišna arba netrukus po jos, t. y. II a. pabaigoje – III a. pradžioje.
- Sudarytojai: Tradiciškai manoma, kad pagrindiniai Toseftos redaktoriai buvo Rabis Chija (Rabbi Hiyya) ir Rabis Ošaja (Rabbi Oshaia). Jie buvo žymiausi savo kartos mokytiniai, gyvenę ir dirbę Izraelio žemėje (Eretz Yisrael).
- Turinys: Tekstą sudaro vadinamosios Baraitos (ברייתות – „išorinės pamokos“) – tai tanaimų (Mišnos laikų mokytinių) mokymai, kurie dėl įvairių priežasčių nepateko į galutinę Rabio Jehudos ha-Nasi redaguotą Mišnos versiją.
Struktūra
Tosefta beveik identiškai atkartoja Mišnos sandarą. Ji yra padalinta į šešis skyrius (eiles), vadinamus Sedarim (סדרים):
- Zeraim (זרעים – „Sėklos“): Žemės ūkio įstatymai ir maldos.
- Moed (מועד – „Nustatytas laikas“): Šabatas ir šventės.
- Nashim (נשים – „Moterys“): Santuoka, skyrybos ir šeimos teisė.
- Nezikin (נזיקין – „Žalos“): Civilinė ir baudžiamoji teisė, teismai.
- Kodashim (קדשים – „Šventi dalykai“): Šventyklos apeigos ir aukojimai.
- Tohorot (טהרות – „Tyrumas“): Ritualinio tyrumo ir netyrumo įstatymai.
Kiekviena eilė susideda iš traktatų (Masechtot), kurių iš viso Toseftoje yra 59 (palyginimui, Mišnoje – 63).
Ryšys su Mišna
Tosefta nėra savarankiškas kodeksas; ji dažniausiai skaitoma ir studijuojama kartu su Mišna. Jos santykį su pagrindiniu tekstu galima suskirstyti į tris funkcijas:
- Komentavimas: Tosefta paaiškina lakoniškas ir kartais dviprasmiškas Mišnos formuluotes.
- Papildymas: Pateikiamos alternatyvios tanaimų nuomonės, kurios Mišnoje buvo praleistos siekiant glaustumo.
- Prieštaravimas: Kai kuriais atvejais Toseftos pateikiamos taisyklės tiesiogiai prieštarauja Mišnos sprendimams, atspindėdamos tuo metu egzistavusią teisinę įvairovę.
Istorinė ir religinė reikšmė
Mokslininkams ir teologams Tosefta yra neįkainojamas šaltinis dėl kelių priežasčių:
- Kalba: Ji parašyta tanaimiška hebrajų kalba su aramėjų kalbos priemaišomis, atspindinčia to meto Palestinos regiono šnektą.
- Kontekstas: Toseftoje gausu pasakojimų (Agada), kurie suteikia daugiau istorinio ir socialinio konteksto apie gyvenimą II–III a. Judėjoje.
- Talmudo pagrindas: Vėlesni žydų išminčiai, kurdami Jeruzalės ir Babilono Talmudus, rėmėsi būtent Toseftos medžiaga, diskutuodami apie Mišnos įstatymus.
Svarbiausi rankraščiai
Iki mūsų dienų išliko keli pagrindiniai Toseftos rankraščiai, padedantys atkurti autentišką tekstą:
- Vienos rankraštis (Codex Vienna): XIV a. rankraštis, laikomas vienu tiksliausių.
- Erfurto rankraštis (Codex Erfurt): XII a. pabaigos rankraštis, rastas Vokietijoje.
Tosefta taip pat atskleidžia, kaip dinamiškai formavosi ankstyvoji rabiniškoji tradicija po Antrosios Šventyklos sugriovimo. Šis laikotarpis buvo kupinas teisinių ginčų, skirtingų mokyklų varžymosi ir bandymų išsaugoti religinę tapatybę be centrinės šventyklos. Toseftoje išlikę mokytojų dialogai ir nesutarimai leidžia matyti, kad judaizmas nebuvo monolitiška sistema, o gyvas, nuolat besikeičiantis diskursas.