Angkor Vatas

Angkor Vatas (Angkor Wat), kurio pavadinimas khmerų kalba reiškia „Miestas-šventykla“, stovi netoli Siem Rypo miesto Kambodžoje. Ją XII a. pirmoje pusėje pastatė khmerų imperatorius Sūrjavarmanas II kaip savo valstybinę šventyklą ir būsimą mauzoliejų. Skirtingai nei dauguma kitų to meto regiono šventyklų, Angkor Vatas iš pradžių buvo dedikuotas induistų dievui Višnui, o ne Šivai. Tačiau bėgant amžiams ir keičiantis religinei aplinkai, XIV a. pabaigoje šventykla organiškai transformavosi į budistų vienuolyną, kuriuo išliko iki pat šių dienų. Šis kompleksas yra toks svarbus Kambodžai, kad jo siluetas puošia šalies valstybinę vėliavą.

Architektūrinis kosmoso modelis

Angkor Vato struktūra nėra atsitiktinė – tai žemiška hinduistų kosmologijos reprezentacija, vadinamoji „mikrokosmoso kopija“. Centrinis bokštas simbolizuoja šventąjį Meru kalną, kuris induizme ir budizme laikomas dievų buveine ir visatos centru. Penki bokštai, primenantys lotoso žiedus, atkartoja penkias Meru kalno viršūnes, o juos supanti gynybinė siena simbolizuoja pasaulio kalnus.

Ypatingą reikšmę turi milžiniškas, 190 metrų pločio gynybinis griovys, užpildytas vandeniu. Jis ne tik saugojo šventyklą, bet ir simbolizavo kosminį vandenyną, supačią visatą. Inžineriniu požiūriu šis griovys atliko kritinę funkciją – jis palaikė pastovų gruntinio vandens lygį po šventykla, neleisdamas smiltainio pamatams susmukti po milžinišku statinio svoriu drėgnuoju sezonu. Įdomu tai, kad pagrindinis įėjimas į šventyklą yra nukreiptas į vakarus (dažniausiai induistų šventyklos nukreiptos į rytus) – tai dar kartą patvirtina jos funkciją kaip mauzoliejaus, nes vakarai simbolizuoja mirtį ir saulėlydį.

Akmens drožybos šedevrai ir Apsaros

Vienas didžiausių Angkor Vato lobių yra jo sienas puošiantys bareljefai, kurie tęsiasi šimtus metrų. Šie raižiniai pasakoja epines istorijas iš „Ramajanos“ ir „Mahabharatos“, vaizduoja karaliaus Sūrjavarmano II triumfą ir teismų scenas. Žymiausias iš jų – Pieno vandenyno plakimas, kuriame dievai ir demonai kovoja dėl amžinojo gyvenimo eliksyro. Raižinių detalumas yra stulbinantis: kiekvienas karys, kiekvienas dramblys ir kiekviena dievybė išskobta su neįtikėtinu preciziškumu tiesiai į smiltainio sienas.

Tačiau šventyklos gyvybę geriausiai perteikia tūkstančiai Apsarų – dangiškųjų nimfų. Angkor Vato sienose galima suskaičiuoti daugiau nei 3 000 šių grakščių būtybių skulptūrų. Kiekviena jų yra unikali: jų veido bruožai, papuošalai ir sudėtingos šukuosenos skiriasi, o jų švelnios šypsenos suteikia masyviam akmeniniam statiniui lengvumo ir moteriškos energijos pojūtį. Šis ansamblis yra geriausias khmerų „aukso amžiaus“ įrodymas, kai architektūra ir menas susiliejo į tobulą visumą.

Skaitykite daugiau..
Angkor Vatas yra unikalus tuo, kad jo išorinė siena, supanti pagrindinį kompleksą, simbolizuoja kalnus, supantys visatą, o gilus išorinis griovys vaizduoja vandenyną. Šis vandens ratas nebuvo tik dekoracija; jis padėjo palaikyti šventyklos pamatų stabilumą drėgname klimate. Be to, nors šventykla skirta Višnui, jos galerijų sienose esantys ilgiausi pasaulyje reljefai pasakoja ne tik hinduistines istorijas. Vienoje galerijoje išsamiai pavaizduota garsioji Kurukšetros mūšio scena iš „Mahabharatos“, kurioje Višnus, per savo inkarnaciją Krišną, dalyvauja. Tačiau kitoje pusėje galima pamatyti ir khmerų kariuomenės pergales prieš čamų karius, kas rodo, kaip religinė simbolika buvo susipynusi su karaliaus galia ir istorija. Kai šventykla tapo budistine, reljefai nebuvo sunaikinti, o kai kurie hinduistiniai motyvai buvo tiesiog perprasminti budistine dvasia, rodydami religinio lankstumo pavyzdį. Ši vieta išsaugojo senovės khmerų pasaulėžiūrą, kur dievai ir karalius buvo neatsiejami.