Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika (Basilica di San Francesco d’Assisi) yra motininė pranciškonų ordino bažnyčia ir viena svarbiausių piligrimystės vietų Italijoje. 1228 metais, praėjus vos dvejiems metams po šv. Pranciškaus mirties, popiežius Grigalius IX padėjo pirmąjį šventovės akmenį ant kalvos, kuri anksčiau buvo vadinama „Pragaro kalva“ (nes ten vykdavo bausmės), tačiau po bazilikos statybų ji buvo pervadinta į „Rojaus kalvą“. 2000 metais šis kompleksas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip unikalus žmogaus kūrybinio genijaus pavyzdys.
Architektūrinė struktūra: Dvi bažnyčios viename
Bazilika pasižymi unikalia konstrukcija – ją sudaro dvi viena virš kitos pastatytos bažnyčios bei po jomis esanti kripta su šventojo palaikais.
- Žemutinė bazilika (Basilica inferiore): Pastatyta romaniškuoju stiliumi, pasižymi žemais skliautais, storomis sienomis ir prieblanda, kuri sukuria ramią, kontempliatyvią atmosferą. Ji turėjo atlaikyti viršutinės bažnyčios svorį ir tarnauti kaip šventojo kapo saugykla. Jos sienas puošia geriausių to meto meistrų (Cimabue, Simone Martini) darbai.
- Aukštutinė bazilika (Basilica superiore): Tai visiškas kontrastas žemutinei daliai. Ji pastatyta itališkosios gotikos stiliumi – erdvi, šviesi, su aukštais smailėjančiais skliautais ir didžiuliais langais. Ši dalis buvo skirta iškilmingoms ceremonijoms ir popiežiaus priėmimams.
- Kripta: 1818 metais, po ilgų paieškų, po pagrindiniu altoriumi buvo rasti paslėpti šv. Pranciškaus palaikai (jie buvo paslėpti iškart po mirties, bijant, kad relikvijos nebus pavogtos ar išniekintos). Dabar tai pati švenčiausia komplekso vieta, kurioje piligrimai meldžiasi prie paprasto akmeninio sarkofago.
Meno revoliucija: Giotto ir Cimabue
Šv. Pranciškaus bazilika yra laikoma Vakarų renesanso meno lopšiu. Būtent čia dailininkai pradėjo tolti nuo plokščio, sustingusio bizantiško stiliaus ir pasuko link humanizmo bei realizmo.
Svarbiausias bazilikos lobis – Giotto di Bondone freskų ciklas Aukštutinėje bazilikoje, vaizduojantis 28 šv. Pranciškaus gyvenimo scenas. Giotto padarė revoliuciją: jis pirmasis pradėjo vaizduoti šventuosius su tikromis emocijomis, gamtos peizažus su perspektyva ir žmones, kurie turi svorį ir tūrį. Viena garsiausių freskų – „Pranciškus pamokslauja paukščiams“ – tapo šventojo meilės gamtai simboliu.
Žemutinėje bazilikoje taip pat galima išvysti Cimabue nutapytą Pranciškaus portretą, kuris laikomas vienu autentiškiausių, nes dailininkas rėmėsi žmonių, asmeniškai pažinojusių šventąjį, prisiminimais.
1997 metų žemės drebėjimas ir atstatymas
1997 metais Asyžių sukrėtė stiprus žemės drebėjimas. Jo metu įgriuvo dalis Aukštutinės bazilikos skliautų, pražudydami keturis žmones (du vienuolius ir du architektus) bei sudaužydami tūkstančius kvadratinių metrų neįkainojamų viduramžių freskų į smulkias šukes. Šis įvykis sukrėtė visą pasaulį. Atstatymo darbai buvo vadinami „didžiausia dėlionės istorijoje“ – specialistai iš milijonų skeveldrų vėl surinko Giotto ir Cimabue freskų fragmentus. Po dvejų metų bazilika vėl buvo atvėrusi duris lankytojams, pademonstruodama neįtikėtiną restauratorių kantrybę ir meistriškumą.