Durkheimas

Emilis Diurkheimas (Émile Durkheim, 1858–1917) – prancūzų mąstytojas, kuris pavertė sociologiją akademine disciplina. Jis siekė įrodyti, kad visuomenė yra savarankiška realybė (sui generis), kurią galima tirti tokiais pat griežtais metodais kaip ir gamtos mokslus.

Esminis Diurkheimo indėlis – socialinio fakto sąvoka. Jis teigė, kad sociologijos objektas yra reiškiniai, kurie egzistuoja už individo ribų ir daro jam prievartinį poveikį.

• Savybės: Socialiniai faktai (teisė, moralė, papročiai, valiuta) egzistavo iki individo gimimo ir egzistuos po jo mirties.
• Metodas: Socialinius faktus reikia tirti kaip „daiktus“ (comme des choses), remiantis stebėjimu ir statistika, o ne psichologine savijauta.

Savo veikale „Apie visuomeninio darbo pasidalijimą“ (1893) Diurkheimas analizavo, kas laiko visuomenę vienybėje:

• Mechaninis solidarumas: Būdingas tradicinėms visuomenėms, kur žmonės yra panašūs, atlieka tas pačias funkcijas, o bendruomenę vienija bendra religija ir griežtos bausmės.
• Organinis solidarumas: Būdingas modernioms visuomenėms, kur dėl didelio darbo pasidalijimo žmonės tampa skirtingi, bet priklausomi vieni nuo kitų (kaip organai kūne).

Savižudybės tipologija

Veikale „Savižudybė“ (1897) Diurkheimas įrodė, kad net toks asmeniškas aktas yra nulemtas socialinių priežasčių. Jis išskyrė keturis tipus pagal individo integraciją ir visuomenės reguliavimą:

1. Egoistinė: kyla dėl per mažos integracijos (individas jaučiasi izoliuotas).
2. Altruistinė: kyla dėl per didelės integracijos (aukos vardan grupės, pvz., kamikadzės).
3. Anominė: kyla dėl normų žlugimo ar staigių pokyčių (ekonominės krizės, kai senos taisyklės nebegalioja).
4. Fatalistinė: kyla dėl per didelio reguliavimo (pvz., vergija, kai nebėra jokios laisvės).

Religija kaip socialinis reiškinys

Paskutiniame didžiajame darbe „Religinio gyvenimo elementarios formos“ (1912) Diurkheimas tyrinėjo Australijos aborigenų totemizmą:

• Šventybė ir profanybė: Religija yra sistema, skirstanti pasaulį į šventus (uždraustus, ypatingus) ir profaniškus (kasdienius) dalykus.
• Kolektyvinė efuzija: Ritualų metu žmonės patiria ypatingą dvasinį pakylėjimą, kuris iš tiesų yra ne dievybės, o pačios visuomenės galios pajutimas.
• Išvada: Dievas yra tiesiog simbolinė pačios visuomenės personifikacija.

Svarbiausios datos ir faktai

• 1858 m.: Gimė Epinalyje, Prancūzijoje, rabino šeimoje.
• 1887 m.: Bordo universitete pradėjo dėstyti pirmąjį Prancūzijoje socialinių mokslų kursą.
• 1896 m.: Įkūrė pirmąjį sociologijos žurnalą „L’Année Sociologique“.
• 1917 m.: Mirė Paryžiuje, palikęs stiprią prancūzų sociologijos mokyklą.

Emilis Diurkheimas turėjo vieną savybę, kuri jį išskyrė iš visų to meto mąstytojų: jis sociologiją suvokė ne tik kaip mokslą apie visuomenę, bet ir kaip moralinį projektą, skirtą modernybės suardytai bendrystei atkurti. Nors garsėjo griežtu empirizmu, Diurkheimas slapta nerimavo dėl to, ką industrializacija daro žmonių ryšiams – jam sociologija buvo būdas rasti naują „pasaulietinę moralę“, kuri galėtų pakeisti silpnėjančius religinius saitus. Dėl šios priežasties jis itin domėjosi švietimu: tikėjo, kad mokykla yra modernios visuomenės šventovė, kurioje perduodamos bendros vertybės ir ugdoma kolektyvinė sąmonė. Ši įžvalga dažnai pamirštama, bet būtent ji atskleidžia, kodėl Diurkheimas taip atkakliai siekė, kad sociologija būtų ne tik analitinė, bet ir normatyvi disciplina – mokslas, padedantis visuomenei išlikti vientisai sparčiai kintančiame pasaulyje.

Citatos

• „Pirmoji ir pagrindinė taisyklė yra tokia: socialinius faktus laikykite daiktais.“ | Sociologinio metodo taisyklės, 1 sk. | Reikalavimas tirti visuomenės reiškinius objektyviai, atmetant asmenines nuomones.
• „Visuomenė nėra paprasta individų suma; veikiau jų asociacijos suformuota sistema reprezentuoja specifinę realybę.“ | Sociologinio metodo taisyklės, 5 sk. | Pabrėžiama, kad grupė turi savybių, kurių neturi pavieniai žmonės.
• „Žmogus yra dvilypis: jame yra individuali būtybė ir socialinė būtybė, kuri reprezentuoja aukščiausiąją tikrovę.“ | Religinio gyvenimo elementarios formos, Įžanga | Idėja, kad mūsų moralė ir idėjos kyla iš visuomenės, o ne iš mūsų biologijos.
• „Religija yra vientisa tikėjimų ir praktikų sistema, susijusi su šventais dalykais – tai yra dalykais, kurie yra atskirti ir uždrausti.“ | Religinio gyvenimo elementarios formos, 1 kn., 1 sk. | Fundamentinis religijos kaip socialinės struktūros apibrėžimas.
• „Jei religija pagimdė visa tai, kas visuomenėje yra esminga, tai todėl, kad visuomenės idėja yra religijos siela.“ | Religinio gyvenimo elementarios formos, Pabaiga | Teiginys, kad garbina dievybę, žmogus nesąmoningai garbina pačią visuomenę.
• „Savižudybių skaičius tam tikroje visuomenėje yra socialinis faktas, turintis savo dėsningumus.“ | Savižudybė, Įžanga | Įrodymas, kad net asmeniškiausi sprendimai priklauso nuo socialinės aplinkos.
• „Nusikaltimas yra normalus reiškinys, nes jis yra neatsiejama visų sveikų visuomenių dalis.“ | Sociologinio metodo taisyklės, 3 sk. | Provokuojanti mintis, kad nusikaltimas brėžia moralės ribas ir skatina socialinius pokyčius.
• „Kai individai yra kartu, iš jų artumo kyla savotiška elektra, kuri perkelia juos į ypatingą pakylėjimo laipsnį.“ | Religinio gyvenimo elementarios formos, 2 kn., 7 sk. | Apibūdinama „kolektyvinė efuzija“ – momentas, kai grupės energija užvaldo žmogų.
• „Moralė prasideda ten, kur prasideda pasiaukojimas ir atsidavimas grupei.“ | Moralinis ugdymas | Diurkheimas moralę kildino ne iš Dievo, o iš būtinybės išlaikyti bendruomenę vientisą.
• „Anomija yra būsena, kai visuomenė nebegali reguliuoti savo narių troškimų ir elgesio.“ | Savižudybė, 3 kn., 1 sk. | Apibrėžiamas socialinis chaosas, kylantis dėl staigių ekonominių ar politinių pokyčių.
• „Švietimas yra suaugusių kartų daroma įtaka toms kartoms, kurios dar nėra pasiruošusios socialiniam gyvenimui.“ | Sociologija ir švietimas | Mokyklos paskirtis yra paversti individą „socialine būtybe“.
• „Kiekviena religinė bendruomenė yra kartu ir moralinė bendruomenė, kurią vadiname Bažnyčia.“ | Religinio gyvenimo elementarios formos, 1 kn., 1 sk. | Pabrėžiama, kad be bendros praktikos ir ritualų religija negali egzistuoti.
• „Niekas nėra šventa savaime; šventybė yra vertybė, kurią visuomenė suteikia tam tikriems dalykams.“ | Religinio gyvenimo elementarios formos, 2 kn., 6 sk. | Teiginys, kad sakralumas yra socialinis susitarimas, o ne objektyvi daikto savybė.
• „Laisvė yra ne išsilaisvinimas nuo taisyklių, o teisingas jų supratimas ir savanoriškas priėmimas.“ | Moralinis ugdymas | Idėja, kad tikroji laisvė įmanoma tik per nustatytas socialines normas.
• „Darbo pasidalijimas yra pagrindinis socialinio solidarumo šaltinis modernioje visuomenėje.“ | Apie visuomeninio darbo pasidalijimą, 1 kn. | Paaiškinama, kaip skirtingų profesijų žmonių priklausomybė vienas nuo kito laiko visuomenę kartu.