Gorgijas iš Leontinų (apie 485–380 m. pr. Kr.) buvo vienas įtakingiausių senovės Graikijos sofistų, kurio pasirodymas Atėnuose 427 m. pr. Kr. sukėlė tikrą intelektualinę revoliuciją. Jis nebuvo tiesiog mokytojas; jis buvo žmogus, parodęs, kad sumaniai valdoma kalba gali sukurti savą realybę, nepriklausomą nuo objektyvios tiesos.
Skirtingai nei Protagoras, kuris tiesą laikė susitarimo reikalu, Gorgijas žengė į dar radikalesnio skepticizmo zoną. Jo darbai rodo ne bandymą sukurti naują metafiziką, o greičiau norą pademonstruoti, kad bet kokia ontologinė teorija gali būti sugriauta jos pačios įrankiais.
Apie nebūtį: Epistemologinis iššūkis
Garsiausias Gorgijo veikalas „Apie nebūtį arba apie gamtą“ yra laikomas genialia Parmenido ir elėjiečių logikos parodija. Naudodamas jų pačių reductio ad absurdum metodą, Gorgijas išdėstė tris tezes, kurios radikaliai kvestionuoja mūsų pažinimo galimybes.
Pirmaisis argumentas teigia, kad niekas neegzistuoja. Gorgijas čia netaiko metafizinės doktrinos, o tiesiog rodo loginę aklavietę: jei būtis egzistuoja, ji turi būti arba begalinė, arba ribota. Jei ji begalinė, ji negali būti jokioje vietoje, o jei ji niekur – vadinasi, jos nėra. Tai ne nihilizmas, o demonstracija, kaip logika gali paneigti pati save.
Antroji tezė skelbia, kad net jei kas nors ir egzistuotų, tai būtų nepažinu. Gorgijas pabrėžia prarają tarp mąstymo ir tikrovės: tai, kas vyksta mūsų mintyse, nebūtinai turi atitikmenį išorėje. Trečioji tezė užbaigia šį skepticizmo ciklą: net jei kas nors būtų pažinu, to būtų neįmanoma perduoti kitam, nes mūsų įrankis – logos (žodis) – nėra tas pats, kas pragma (daiktas ar faktas).
Kalba kaip Goēteia (magija)
Gorgijas į kalbą žiūrėjo ne kaip į tiesos perdavimo kanalą, o kaip į galingą psichologinę jėgą. Jis naudojo terminą goēteia (magija, kerai), kad apibūdintų retorikos poveikį klausytojui. Jo traktate „Helenės šlovinimas“ logos įvardijamas kaip „galingas valdovas“ (dynastēs megas), kuris mažu kūnu (garsu) atlieka dieviškus darbus.
Jis neteigė, kad retorika yra vaistas (pharmakon), o veikiau akcentavo įtaigos galią (peitho), kuri sielai daro tokį patį poveikį, kokį fizinė jėga daro kūnui. Oratorius Gorgijui yra tas, kuris sugeba „pakerėti“ auditoriją, priversdamas ją patikėti tam tikru įspūdžiu, nes pati tiesa, jo manymu, yra neperduodama ir nepasiekiama.
Retorinė inovacijos ir palikimas
Nors terminas „Gorgijo figūros“ yra vėlesnių laikų teoretikų kūrinys, būtent Gorgijas pirmasis prozoje pradėjo masiškai taikyti poetinius elementus. Jis siekė, kad kalba turėtų ritmą ir simetriją, naudodamas priešpriešas (antitezes) ir lygiagrečias sakinių konstrukcijas (izokolonus). Tai nebuvo tik dekoras – tai buvo būdas sustiprinti goēteia poveikį.
Gorgijas sulaukė neįtikėtino ilgaamžiškumo, miręs apie 380 m. pr. Kr., būdamas vyresnis nei šimto metų. Jo įtaka Vakarų mąstymui yra milžiniška: jis privertė filosofiją atsigręžti į kalbos analizę ir parodė, kad mūsų realybė didžiąja dalimi yra sukonstruota iš žodžių. Jis liko istorijoje kaip mąstytojas, kuris išmokė mus abejoti ne tik tuo, ką girdime, bet ir tuo, kaip mąstome.