V a. pr. Kr. vidurys Atėnuose buvo vadinamas „apšvietos amžiumi“, tačiau net ir šioje laisvamanystės lopšyje egzistavo ribos, kurių peržengti nebuvo valia. Protagoras iš Abderos (apie 490–420 m. pr. Kr.), artimas Periklio draugas ir įtakingiausias sofistas, tapo pirmuoju mąstytoju, kuris moksliškai ir metodiškai apibrėžė žmogaus pažinimo ribas religijos atžvilgiu. Jo traktatas „Apie dievus“ (Περὶ θεῶν, Peri Theon) nebuvo tiesiog skepticizmo apraiška – tai buvo radikalus epistemologinis lūžis.
Agnosticizmo pamatas
Nors visas veikalas sudegė Atėnų laužuose, jo įžanginis sakinys tapo Vakarų filosofijos klasika. Diogenas Laertietis jį cituoja taip:
„Apie dievus aš negaliu žinoti nei to, kad jie yra, nei to, kad jų nėra, nei to, kokio pavidalo jie galėtų būti; nes daug kas kliudo tai žinoti: ir problemos tamsumas [neaiškumas], ir trumpas žmogaus gyvenimas.“
Šioje trumpoje citatoje Protagoras įvardija dvi pagrindines kliūtis objektyviam pažinimui:
- Objektyvus neaiškumas (adélotes): Dievai priklauso sferai, kuri nepasiekiama žmogaus pojūčiams. Kadangi sofistai tikėjo, kad pažinimas kyla tik iš patirties, dievai tampa „nepažinia“ kintamąja.
- Subjektyvus laikinumas (brachýtes): Žmogaus gyvenimas yra per trumpas, kad būtų galima išspręsti klausimą, kuris reikalauja begalinio laiko ir įrodymų.
„Žmogus yra matas“: Religija kaip socialinis konstruktas
Savo darbe Protagoras dievus analizavo per savo garsųjį principą: „Žmogus yra visų dalykų matas“. Jei tiesa yra subjektyvi ir priklauso nuo stebėtojo, vadinasi, ir dievų pavidalai bei jų valia yra tik žmonių vaizduotės ir kultūros atspindys.
Protagoras teigė, kad:
- Religija yra kultūros dalis: Skirtingos tautos turi skirtingus dievus, vadinasi, šie dievai yra sukurti pagal tų tautų poreikius ir papročius.
- Praktinis naudingumas: Nors jis nežinojo, ar dievai egzistuoja, jis pripažino, kad tikėjimas jais yra naudingas palaikant visuomenės moralę ir įstatymų laikymąsi. Tai buvo ankstyva funkcionalistinė religijos teorija.
Teismo procesas ir pirmasis „Cancel Culture“ pavyzdys
Atėnų demokratija turėjo įstatymą prieš bedievystę (Asebeia). Protagoro Agnoscitizmas buvo palaikytas pavojingu, nes kvestionavo pačius valstybės pamatus – kultą, kuris vienijo polį.
- Kaltinimas: Pithodoras, vienas iš 400 tarybos narių, oficialiai apkaltino Protagorą. Tai nebuvo tiesiog filosofinis ginčas – tai buvo baudžiamasis procesas.
- Viešas laužas: Tai pirmas užfiksuotas knygų deginimo atvejis istorijoje. Iš visų piliečių buvo pareikalauta atiduoti knygos nuorašus, kurie vėliau buvo sudeginti Agoroje šauklio akivaizdoje.
- Tragiška pabaiga: Nuteistas mirti arba ištremtas, Protagoras bandė bėgti į Siciliją. Pasak legendos, jo laivas sudužo audroje – ironiška, bet to meto atėniečiai tai palaikė „dieviškuoju teisingumu“ už jo abejones.
Protagoras vs. Kiti mąstytojai: Pozicijų palyginimas
| Mąstytojas | Pozicija | Pagrindinis argumentas |
| Pitagoras | Metafizinė | Skaičiai ir harmonija yra dieviška tvarka. |
| Protagoras | Agnostinė | Dievų egzistavimas yra moksliškai neįrodomas. |
| Anaksagoras | Natūralistinė | Saulė yra ne dievas, o įkaitęs akmuo (taip pat teistas už asebeia). |
| Epikūras | Deistinė | Dievai egzistuoja, bet jiems visiškai nerūpi žmonių reikalai. |
Traktatas „Apie dievus“ padėjo pamatus Vakarų skepticizmui. Protagoras parodė, kad mąstytojas turi turėti drąsos pripažinti savo nežinojimo ribas. Nors knyga fiziškai išnyko, jos idėja išliko: mokslinis pažinimas turi prasidėti nuo to, kas apčiuopiama, o metafiziniai klausimai turi būti palikti asmeniniam tikėjimui arba suspenduoti iki geresnių laikų.
Visi išlikę Protagoro fragmentai
Protagoras buvo vienas garsiausių sofistų, bet jo kūriniai neišliko. Viskas, ką šiandien žinome, yra:
Laikotarpis: V a. pr. Kr. antroji pusė. Veikalai: Jis parašė knygą pavadinimu „Tiesa“ (arba „Paneigiantys argumentai“, arba „Apie būtį“) bei traktatą „Apie dievus“. Minimi ir įvairūs kiti pavadinimai.
Pagrindiniai fragmentai
1. (Iš „Tiesos“ arba „Paneigiančių argumentų“) „Visų dalykų matas yra žmogus: esančių – kad jie yra, neesančių – kad jų nėra.“
2. (Iš „Apie būtį“) (Porfirijus: „Išliko nedaug Platono pirmtakų raštų, kitaip Platonas galbūt būtų buvęs užtiktas dar didesniame plagijavime. Bet kuriuo atveju, vietoje, kurioje man teko skaityti Protagoro knygą „Apie būtį“, jo naudojamus argumentus prieš tuos, kurie teigia Būtį esant Vienį, radau, kad jis naudoja tuos pačius paneigimo terminus. Mat aš pasivarginau įsiminti tą ištrauką pažodžiui“).
3. (Iš traktato pavadinimu „Didysis Logosas“) Mokymui reikia prigimtinių duomenų ir praktikos. Mokytis privalu pradėti jaunystėje.
4. (Iš „Apie dievus“) „Apie dievus aš negaliu žinoti nei to, kad jie yra, nei to, kad jų nėra, nei to, kokio pavidalo jie galėtų būti; nes daug kas kliudo tai žinoti: ir problemos neaiškumas, ir trumpas žmogaus gyvenimas.“
5. (Pavadinimas: „Prieštaraujantys argumentai“) (Platonas iš šio kūrinio plagijavo rašydamas „Valstybę“).
Abejotini pavadinimai (pagal Diogeną Laertietį)
6. („Eristikos menas“) Disputai garsiomis temomis. Protagoras ir kiti sofistai buvo pirmieji, kurie kūrė šiuos nustatytus fragmentus, žinomus kaip „bendrosios vietos“ (common places).
- 6a. Protagoras pirmasis pasakė, kad apie kiekvieną dalyką yra du prieštaraujantys argumentai.
- 6b. Silpnesnį argumentą padaryti stipresniu.
7. „Apie matematiką“ Protagoras, ginčydamasis su matematikų apibrėžimais ir remdamasis suvokimu, teigdavo, kad tangentė liečia apskritimą ne taške, o linijoje.
8. „Apie imtynes ir kitus menus“ (Platonas, „Sofistas“ 232D, E: „Tos pažiūros dėl visų menų ir kiekvieno meno atskirai, ką reikia sakyti prieš kiekvieną tą meną praktikuojantį meistrą – pažiūros, kurios išleistos raštu, kad visi norintys galėtų išmokti. Manau, jūs turite galvoje Protagoro pažiūras apie imtynes ir kitus menus“).
Kiti pavadinimai:
- 8a. „Apie konstituciją.“
- 8b. „Apie pradinę socialinę struktūrą.“
- 8c. „Apie garbėtrošką.“
- 8d. „Apie dorybes.“
- 8e. „Apie žmogiškąsias klaidas.“
- 8f. „Paraginimas.“
- 8g. „Teismas dėl užmokesčio.“
- 8h. „Apie požemių pasaulį.“
Iš neįvardintų raštų
9. Kai jo sūnūs, kurie buvo puikūs jaunuoliai, mirė per aštuonias dienas, jis (Periklis) ištvėrė tai be gedulo. Mat jis išlaikė savo ramybę, iš kurios kasdien gaudavo didelę naudą – laimę, laisvę nuo kančios ir garbę žmonių akyse. Visi, matę jį narsiai pakeliantį sielvartą, manė jį esant didžiadvasį bei drąsų ir pranašesnį už juos pačius, gerai žinodami savo pačių bejėgiškumą tokios nelaimės akivaizdoje.
10. Menas be praktikos ir praktika be meno yra niekas.
11. Švietimas neįleidžia šaknų sieloje, jei neinama giliai.
12. (Graikų-sirų maksimos): Protagoras sakė: Triūsas, darbas, instrukcijos, švietimas ir išmintis yra šlovės vainikas, nupintas iš iškalbingo liežuvio gėlių ir uždėtas ant galvų tų, kurie tai myli. Tačiau iškalba yra sunki, nors jos gėlės turtingos ir visada naujos; auditorija, tie, kurie ploja, ir mokytojai džiaugiasi, mokiniai daro pažangą, o kvailiai apmaudauja – o galbūt jie net neapmaudauja, nes neturi pakankamai įžvalgos.